Stebintis ar stebimas?
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Vasario mėnesį Bolonijoje, Fondazione Federico Zeri bibliotekoje, „ART CITY Bologna“ programos kontekste eksponuojamas Augusto Serapino instaliacijos „Chair of the Invigilator“ („Prižiūrėtojo kėdės“) fragmentas. Iš pirmo žvilgsnio – tai aukštos medinės kėdės, primenančios gelbėtojų bokštelius ar teniso teisėjų platformas. Tačiau ši vertikali konstrukcija funkcionuoja kaip subtili galios mechanizmo reprezentacija.
Kalbant apie šį kūrinį neišvengiamai prisimenama Michelio Foucault disciplinos ir stebėjimo analizė. 1975 m. Michelis Foucault savo knygą „Discipline and Punish“ („Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas“, Baltos lankos, 1998) pradeda ne teorija, o sukrečiančiu vaizdu – XVIII a. viešos egzekucijos Prancūzijoje aprašymu. Nuteistasis kankinamas, plėšomas, deginamas minios akivaizdoje. Kūnas paverčiamas scena, o bausmė – spektakliu. Karaliaus galia čia akivaizdi. Tai sena valdžios forma, kai suverenas savo jėgą įtvirtina fiziniu smurtu. Bausmė nėra vien teisingumo aktas, demonstracinis ritualas bei viešas priminimas, kas valdo. Tačiau vos po kelių dešimtmečių ši scena išnyksta. Egzekucijos pasitraukia iš aikščių, smurtas – iš viešumos. Bausmė tampa administruojama už uždarų durų. Vietoj ešafoto atsiranda kalėjimai, mokyklos, kareivinės, ligoninės – institucijos, veikiančios pagal kitokią, racionalesnę logiką. Tai kasdienės praktikos: tvarkaraščiai, egzaminai, vertinimai, įrašai, medicininės bylos. Foucault teigimu, XVIII–XIX a. įvyko ne švelnėjimas, o transformacija. Suvereno galia, kuri veikė per viešą smurtą, buvo pakeista disciplinine galia, veikiančia per kūno formavimą, treniravimą ir nuolatinę kontrolę.
Serapino kėdė tampa miniatiūriniu panoptikumu. Iš dviejų metrų aukščio atsiveria visa erdvė. Tačiau svarbiausia – ne tai, kad sėdintysis mato kitus, bet kad kiti mato jį. Aukštis sukuria paradoksą: jis suteikia galią ir tuo pat metu paverčia kūną viešu.
XVIII a. pabaigoje anglų filosofas Jeremy Benthamas pasiūlė neįprastą kalėjimo projektą, kurį pavadino panoptikonu – nuo graikiškų žodžių pan („viskas“) ir optikon („matyti“). Tai buvo ne tik architektūros idėja, bet ir naujas mąstymas apie kontrolę. Pastato struktūra – radikaliai paprasta ir kartu strategiška. Apskritas korpusas, kurio centre stovi aukštas stebėjimo bokštas. Aplink jį – atskiros kameros, atsuktos langais į vidų. Kiekvienas kalinys uždarytas savo erdvėje, aiškiai matomas iš centro. Iš bokšto sargas gali stebėti visas kameras, tačiau patys kaliniai nemato, ar bokšte kas nors yra. Esminis principas – ne pats stebėjimas, o nežinia. Kalinys niekada negali būti tikras, ar šiuo metu yra stebimas. Todėl jis pradeda elgtis taip, tarsi būtų stebimas visada. Benthamas tikėjo, kad toks modelis bus humaniškesnis už brutalias bausmes: mažiau fizinio smurto, daugiau racionalios, ekonomiškos kontrolės. Pakanka galimybės būti matomam – ir disciplina tampa vidinė. Panoptikumo modelyje galia veikia ne per tiesioginę prievartą, bet per nuolatinės galimos stebėsenos pojūtį. Stebėjimas internalizuojamas – individas pats pradeda save kontroliuoti. Bibliotekos kontekste ši įtampa tampa dar intensyvesnė. Skaitytojas, paprastai pasinėręs į tylų skaitymo aktą, yra pakeliamas ir paverčiamas figūra.
Kūrinys pirmą kartą pristatytas 2019 m. 58-ojoje Venecijos bienalėje, pagrindinėje parodoje „May You Live in Interesting Times“ („Kad jūs gyventumėt įdomiais laikais“), kuruotoje Ralpho Rugoffo. Ten kėdės buvo skirtos mediatoriams – institucijos darbuotojams, kurie paprastai lieka nematomi parodos struktūroje. Taip pat ir kūrinys bienalės kontekste vadintas „Chair of the mediator“. Serapinas meno mediatorius pakėlė virš žiūrovų lygmens, suteikdamas fizinę ir simbolinę perspektyvą.
Institucijų kritikos tradicijoje – nuo 7–8-ojo dešimtmečio menininkai analizavo muziejų, galerijų, archyvų galios struktūras. XX a. 7-ajame dešimtmetyje Vakarų meno pasaulyje įvyko lūžis. Iki tol dauguma avangardistų kritikavo valstybę, kapitalizmą, karą ar visuomenės moralę. Tačiau 7-ajame dešimtmetyje dalis menininkų staiga atsisuko į vietą, kurioje patys veikė, – muziejų. Tai buvo institucijų kritikos pradžia. Jie pradėjo klausti, ne tik ką rodyti, bet ir kas nusprendžia, kas bus rodoma. Muziejus, iki tol suvoktas kaip neutralus kultūros saugotojas, ėmė atrodyti kaip galios struktūra. Balti kubai, tylos režimas, saugumo darbuotojai, katalogai, rėmėjų vardai – visa tai formavo ne tik meno pristatymą, bet ir žiūrovo elgesį.
1971 m. Hansas Haacke turėjo surengti personalinę parodą Guggenheimo muziejuje. Vietoj „estetinio“ kūrinio jis pateikė tyrimą apie Niujorko nekilnojamojo turto magnato, susijusio su muziejaus valdyba, finansines operacijas. Jis eksponavo ne objektą – jis eksponavo ryšius. Paroda buvo atšaukta likus kelioms savaitėms iki atidarymo. Direktorius teigė, kad tai „ne menas, o politika“. Tuo metu Michaelas Asheris ėmėsi dar radikalesnio, bet vizualiai beveik nematomo gesto. Jis pašalindavo galerijų sienas, išardydavo pertvaras, perkeldavo administracijos biurus į ekspozicijos erdvę. Kartais tiesiog atidengdavo paslėptus architektūrinius elementus – ventiliacijos angas, konstrukcijas, sienų vidų. Žiūrovas staiga suvokdavo, kad „baltasis kubas“ nėra natūrali, neutrali erdvė. Tai kruopščiai sukonstruota sistema, kuri reguliuoja, kaip mes žiūrime, kaip judame, kiek laiko praleidžiame prie kūrinio. Asherio darbai dažnai atrodė beveik nematomi. Tačiau būtent tuo jie ir veikė – jis ardė instituciją iš vidaus.
Vėliau, 9-ajame dešimtmetyje, Andrea Fraser ėmė analizuoti ne tik architektūrą ar finansinius ryšius, bet ir kalbą. Viename garsiausių savo performansų ji vedė muziejaus ekskursiją, kalbėdama pompastišku, perdėtai akademiniu tonu – taip išryškindama, kaip muziejaus diskursas kuria autoritetą. Jos darbai parodė, kad institucija veikia ne tik per sienas ar pinigus, bet ir per kalbą, intonaciją, kūno laikyseną. Muziejus išmoko mus, kaip elgtis, kaip kalbėti, kaip žiūrėti. Institucijų kritika atskleidė vieną esminį dalyką: muziejus nėra neutralus konteineris. Serapinas šią liniją tęsia subtiliai. Jis negriauna sistemos, o atidengia jos infrastruktūrą.
Bienalėje mediatoriai – prisėdę pailsėti ilgų darbo pamainų, per kurias dažniausiai tenka stovėti, metu – tapo pagrindinėmis figūromis. Jų kūnai įgijo aukštį. Tai ne tik socialinis gestas, bet ir struktūrinė intervencija: žiūrovas priverstas suvokti, kad paroda egzistuoja dėl nematomų darbuotojų tinklo.
Bolonijoje ši intervencija įgauna kitą atspalvį. Tai reikšminga vieta. 1998 m. meno istorikas Federico Zeri Bolonijos universitetui kaip palikimą perdavė turtingą Mentanoje ilgus metus kauptą bibliotekos turinį. Šiandien jo vardo fonde saugoma apie 55 tūkst. knygų, 41 tūkst. meno katalogų ir 455 tūkst. fotografijų. Serapino kėdė knygų apsuptyje tampa architektūriniu svetimkūniu, destabilizuojančiu nusistovėjusią kūno laikyseną.
2026 m. Bolonijoje eksponuojamos trys skulptūrinės kėdės funkcionuoja kaip skaitymo vietos. Lankytojai gali pasiimti knygą ir įsitaisyti aukštai, pakeisdami įprastą kūno padėtį bibliotekoje. Kėdė pastatyta prie pat įėjimo – sėdintysis tampa pirmu ir paskutiniu vaizdu lankytojui. Ši situacija išryškina žvilgsnio politiką: matomumas visada reiškia vertinimą. Lipti į šią kėdę – nepatogu. Kopėčios stačios, konstrukcija primena medžiotojo bokštelį. Kūnas suvokia riziką. Iš viršaus tampi skulptūros dalimi – bet kartu ir kitų žvilgsnio objektu. Panoptikumas paprastai veikia iš centro į periferiją. Serapino atveju centras tampa pažeidžiamas. Stebėtojas netenka anonimiškumo. Galia čia nėra absoliuti – aukštis gali būti privilegija, bet jis taip pat gali būti pažeidžiamumas.
Ši instaliacija, pristatoma Lietuvos kultūros Italijoje programos kontekste, subtiliai rezonuoja su vakar dienos patirtimis. Karantino laikotarpiu stebėjome pasaulį pro langus, iš atstumo, manydami esantys saugūs. Tačiau stebėjimas niekada nėra vienkryptis. Šiandien, kai gyvename nuolatinės stebėsenos kultūroje – nuo socialinių tinklų iki viešųjų erdvių kamerų – „Chair of the Invigilator“ primena, kad matomumas niekada nėra neutralus. Jis kuria hierarchijas, bet taip pat atskleidžia jų nestabilumą. Serapino kėdė – vertikali institucijos anatomija. Tai panoptikumas, kuriame atsidurti gali kiekvienas.
Instaliacija veikia iki vasario 27 d.
Fondazione Federico Zeri biblioteka (Piazza Giorgio Morandi, 2, Bolonija)
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
