Visas teatras peržengia dalykines ribas

Dr. Ramunė Balevičiūtė yra scenos meno kritikė, profesionali teatro meno vertintoja ir tyrėja, viena iš „Teatro žurnalo“ steigėjų. Jos veikla apima knygų ir straipsnių rašymą, dėstymą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mokslo ir kultūros leidinių sudarymą, dalyvavimą įvairiose ekspertinėse grupėse.

Kaip prasidėjo jūsų kelias į teatro kritiką? Ar tai buvo sąmoningas pasirinkimas?

Taip, tai sąmoningas pasirinkimas, nors gana vėlyvas. 1999 m., kai Klaipėdoje baigiau mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademija rinko teatrologų kursą. Tuo metu teatrologus Akademija priimdavo tik kas ketverius metus, o mūsų kursas buvo vos antras – tai buvo visiškai jauna profesija Lietuvoje. Tad pasirinkau į tai žiūrėti kaip į ženklą. Man visada labai patiko rašyti. Buvau susipažinusi su žurnalisto profesija, tačiau jaunatviškai ja nusivyliau – atrodė, kad žurnalistu gali būti bet kas. O rašymas apie meną, mano akimis, reikalavo ypatingų gebėjimų ir jautrumo. Kadangi labai mėgau teatrą, nemažai metų vaidinau vaikų ir jaunimo teatre „Vaje“, – ir supratau, kad tai ne mano kelias. Tačiau noras būti teatre, šalia teatro, jį suprasti niekur nedingo. Baigiau realinę gimnaziją, kurioje sustiprintai buvo mokoma biologijos, mat ketinau studijuoti mediciną, bet atsidūriau ten, kur esu dabar, ir dėl to esu laiminga.

Ar galite prisiminti žmones – teatro kritikus, kūrėjus, kurie darė didelę įtaką jūsų studijų metais ar profesinio kelio pradžioje?

Natūralu, kad profesinio kelio pradžioje mokytojai daro didelę įtaką. Mano pirmoji mokytoja buvo lietuvių teatro istorikė profesorė Irena Aleksaitė. Ji labai globojo mūsų kursą ir perdavė mums itin atsakingą požiūrį į profesiją. Nors jos įdiegtomis metodologinėmis nuostatomis dabar mažai vadovaujuosi, tos senosios mokyklos esmė buvo nuoseklumas ir diskursyvumas. Studijuodami daugybę laiko praleisdavome bibliotekose – skaitydavome šūsnis pjesių rankraščių, profesorei buvo svarbu, kad būtume perskaitę visą Valstybės teatro repertuarą! Tai ugdė poreikį iš esmės perprasti reiškinius, suprasti jų genezę, prasmę, ryšius su kitais kultūriniais procesais. Manau, būtent tai tapo tvirtu profesiniu pamatu. Bet labiausiai prisimenu besąlygišką profesorės meilę senajam lietuvių teatrui, kritiko profesijai ir mums, savo mokiniams. Pamenu, kai rašiau magistro darbą apie aktorių Henriką Kačinską, ji mano atradimais džiaugėsi labiau nei aš pati. Labai mėgau ir kitų dėstytojų – Audronės Girdzijauskaitės, Ramunės Marcinkevičiūtės, Audronio Liugos – paskaitas. Jos man davė labai daug. O jei kalbėsime apie kūrėjus – mūsų karta užaugo po autorinio režisūrinio teatro kūrėjų ženklu. Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus, Rimo Tumino, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo kūryba suformavo mūsų kokybiško teatro kriterijus.

Kas jums šiandien svarbiausia rašant recenzijas? Kaip keičiasi pats rašymas?

Rašymas tikrai keičiasi. Kai šiandien skaitau savo pirmąsias recenzijas, kartais norisi šypsotis, o kartais net šiurpstu – dabar sau neleisčiau rašyti taip, kaip rašiau karjeros pradžioje. Šiandien man svarbiausia – mąstyti kartu su spektakliu. Nebandau samprotauti apie tai, kaip aš statyčiau spektaklį, bet siekiu suvokti, kiek kūrybinį sumanymą pavyko įgyvendinti scenoje. Taip pat stengiuosi atsižvelgti, kur recenzija bus publikuojama ir kam ji skirta. Skirtingiems leidiniams rašau skirtingai, turėdama galvoje jų skaitytoją. Man svarbu, kad tekstas būtų suprastas ir kad jis kažką duotų – tiek žiūrovams, kurie jau matė arba dar tik ketina žiūrėti spektaklį, tiek kūrėjams. Man tenka bendradarbiauti su skirtingais leidiniais, todėl sąmoningai renkuosi skirtingą rašymo būdą – vienaip rašau „Verslo žinioms“, kitaip „Menų faktūrai“ ar „7 meno dienoms“. Pastarasis leidinys man ypač svarbus, nes būtent nuo jo prasidėjo mano profesinis kelias. Su dideliu dėkingumu prisimenu redaktorių Liną Vildžiūną, kuris mane, antrakursę studentę, pakvietė publikuotis, todėl šiam leidiniui iki šiol jaučiu sentimentų. 

Kaip per daugelį metų nuolatinio vertinimo kito jūsų santykis su teatru?

Bėgant metams mano santykis su teatru pasikeitė – įgijau gerokai daugiau empatijos. Ji kartais trukdo, bet kartais ir labai padeda. Dar studijuodama magistrantūroje pradėjau dirbti Vilniaus mažajame teatre, turėjau galimybę iš arti stebėti Rimo Tumino darbą. Iš tiesų gyvenau tame teatre: dalyvaudavau repeticijose, vykdavau į gastroles, daug bendravau su kūrėjais. Tas ilgas buvimas teatro viduje mane neišvengiamai pakeitė. Manau, teatro kritikui svarbu pažinti teatrą iš vidaus. Ne todėl, kad taptum atlaidesnis, o todėl, kad perprastum procesus: ten supranti, kaip teatras veikia, kaip priimami meniniai sprendimai, pamatai, kokia kaina kartais gimsta kūryba. Šis suvokimas keičia žvilgsnį. Empatiją taip pat sustiprino pedagoginis darbas. Dirbdama su jaunais kūrėjais vis labiau jaučiu, kad imu už juos sirgti, noriu, kad jiems pasisektų. Sakyčiau, mano santykis su teatru pasikeitė nuo griežto vertinimo, kurio buvome mokomi, į empatišką įsiklausymą.

Su kokiais didžiausiais sunkumais susiduria teatro kritikas? Ar jie bendri visiems, ar laikui bėgant tampa individualūs?

Tai mano individuali dilema – kaip išlaviruoti tarp pagarbos kūrėjams ir savo profesinių nuostatų. Visada turiu omenyje, kad tai, ką parašysiu, bus perskaityta žmonių, kuriems jų kūriniai yra gerokai daugiau nei įrašas gyvenimo aprašyme. Žinau, kaip pasakytas ar užrašytas žodis gali žeisti. Dažnai kūrėjai sako neskaitantys recenzijų, nes jiems kritikų nuomonė nerūpi, bet aš manau, kad tai netiesa. Daug kartų teko įsitikinti, kad menininkai ne tik skaito, bet ir kruopščiai registruoja, kas ką pasakė. Kita vertus, man svarbu neiti į kompromisus su savo profesinėmis nuostatomis ir principais, todėl skiriu daug energijos ieškodama to balanso. Kartais tai pavyksta, kartais gal mažiau.

Apie kokius dalykus teatre gali būti sunku kalbėti kritikui? Koks jūsų požiūris į tylėjimą – ar tai taip pat yra pozicija?

Iš principo tylėjimas irgi yra pozicija, be abejo. Atsimenu, prieš keletą metų rengiau publikaciją apie tai, ar aktorystė turi savo galiojimo laiką. Buvo sunku kalbėti ta tema, nes ji peržengia dalykines, profesines ribas. Apskritai visas teatras peržengia dalykines ribas – turbūt mažai kam jis yra tik darbas. Bet mano manymu, verta gvildenti nepatogias, jautrias temas, tik svarbu rasti tinkamą formą. Nemanau, kad teatro kritikas turi ieškoti kokių nors sensacijų, vaikytis jų. Kartais geriau tam tikrus dalykus pasakyti asmeniškai. Netikiu, kad kritikas – koks nors tiesos ruporas. Nereikia susireikšminti. Svarbu pajausti, kada išsakyti individualią poziciją yra profesinė pareiga, o kada – ne. Kartais sveika ir patylėti. O susižavėjimo niekada neslepiu, stengiuosi negailėti ir padrąsinimų.

Ar, jūsų manymu, kritika gali paskatinti spektaklį vystytis po premjeros, ar ji vis dėlto dažniau fiksuoja momentą?

Diskutavome apie tai su kolegomis, „Menų faktūros“ redaktoriais, –  jie buvo gana skeptiški ir sakė, kad kritika poveikio nedaro. Aš manau, kad gali daryti. Vieni menininkai labiau linkę atsižvelgti į kritikų nuomonę, kiti – mažiau. Be abejo, tai nėra privaloma. Kai kurie režisieriai net į kūrybinę komandą kviečia kritiką – žinoma, tada jo funkcija pasikeičia. O apskritai, jei tik yra galimybė, stengiuosi apie spektaklį rašyti ne po pirmojo jo rodymo. Nes tas „momento užfiksavimas“, kaip sakote, gali būti netikslus. Pavyzdžiui, taip atsitiko su Oskaro Koršunovo „Laukine antimi“. Po premjeros apėmė nuojauta, kad spektaklis parodytas ne visai toks, koks turėjo būti. Po poros mėnesių nuėjusi pažiūrėti jo dar kartą įsitikinau, kad buvau teisi. Ir apsidžiaugiau, kad recenzijos nerašiau iškart po premjeros. Kitas dalykas, kalbant apie kritikos vaidmenį, – kokius judėjimus, tendencijas, kryptis palaiko kritika, tai daro įtaką teatro praktikai. Tik tas poveikis pasimato iš laiko perspektyvos.

Kaip žmogui, mažai susijusiam su teatru, paaiškintumėte, kas yra teatro kritiko profesija? Ar dažnai tenka aiškinti, ką jūs veikiate?

Kartais tenka paaiškinti, bet dažniausiai stengiuosi į tai atsakyti su humoru ir nesureikšminti. Žmonėms, nesusijusiems su teatru, ši profesija skamba gana egzotiškai. Jau nemažai metų užsiimu ir teatro tyrimais. Tyrėjos mąstysena neabejotinai veikia ir mano, kaip kritikės, raišką. Manytina, kad teatro tyrimai yra mokslas, o kritika – kūryba. Tačiau į šį atskyrimą žiūriu gana atsargiai: moksle yra daug kūrybos, o kūryboje – nemažai mokslo. Žmogus, kuriam kritika – duona kasdieninė (nors nežinau, ar tokių žmonių Lietuvoje iš viso yra), ko gero, į šitą klausimą atsakytų vienaip, o aš, kuriai kritika – viena iš daugelio profesinės veiklos sričių, sakyčiau, kad teatro kritikas yra mediumas tarp kūrinio, kūrybos pasaulio ir publikos, tai yra tų, kuriems ta kūryba skirta.         

Kaip apibūdintumėte, kas yra geras kritikas ir gera kritika?

Manau, kad kritikas visų pirma turi mėgti teatrą. Kartais galime išgirsti, kad kritikai nekenčia meno, dėl to ir pasirenka tokią profesiją, – tai absurdiška mintis, nes nieko gero iš to negalėtų išeiti. Kritikas privalo išmanyti teatro ir kultūros istoriją, turėti kuo platesnį akiratį. Taip pat manau, kad nepakenktų ir kūrybinio rašymo įgūdžiai, nes recenzija – ne protokolas ar ataskaita. Man patinka argumentus poetiškai perteikiančios recenzijos. O apskritai – gera kritika yra tokia, kuri nėra savitikslė, kuri geba kažką duoti ir kūrėjams, ir publikai, ir galbūt istorijai. Anksčiau kritikams buvo keliamas reikalavimas, kad iš recenzijos pamatytum spektaklį, iš ko jis padarytas, kas jame vyksta. Dabar reta recenzija mums parodo šiuos dalykus. Aš nemanau, jog kritikas yra įpareigotas atkurti spektaklio vaizdą ir visą eigą, bet gal būtų gerai, kad tai, ką vadiname recenzija, nebūtų pernelyg stipriai nutolę nuo meno kūrinio.

Ar kritikui svarbiau išlaikyti atstumą nuo kūrėjų, ar neišvengiamai atsiranda artumas? Kaip jūs vertinate šią ribą?

Čia tos pačios dilemos, apie kurią kalbėjau, dalis. Prisimenu pamokas, kurias gavau iš mokytojos: ji sakydavo, kad jokių draugysčių su aktoriais, režisieriais negali būti. Bet laikas ir visa aplinka yra pasikeitusi. Be to, kritikas gali turėti ne vieną vaidmenį – tam tikromis aplinkybėmis jis gali tapti bendrakūrėju. Tai neišvengiamai formuoja ir kitokius ryšius. Nemanau, kad tai kažkokia didelė grėsmė. Tačiau kritikas turi pats analizuoti savo nuostatas ir visada išlikti savirefleksyvus, kad gebėtų atskirti skirtingus savo vaidmenis. Aš visada esu už mainus. Tikiu, kad kritikai gali būti naudingi teatro kūrėjams, lygiai taip pat kaip ir teatro kūrėjai gali padėti daugiau suprasti kritikams. Iš tų mainų gali gimti tikrai įdomių dalykų.

Ar prisimenate savo parašytas recenzijas, ar dažniau tai būna tik darbo procesas, prie kurio negrįžtate?

Būna įvairiai. Dabar turiu galimybę pasirinkti, apie ką rašyti, o anksčiau tekdavo rašyti kone apie viską iš eilės, tad ir tekstų pasitaikydavo visokių. Šiuo metu rašau apie tai, kas man pačiai įdomu. Nežiūriu į šį darbą formaliai, jaučiu profesinę pareigą, bet kartu patiriu ir malonumą. Štai visai neseniai vieno leidinio redaktorius, gavęs mano recenziją, prisipažino, kad ją skaityti jam buvo įdomiau nei žiūrėti spektaklį. Toks ir yra tikslas! Mėgstu grįžti prie senų savo tekstų. Kartais pagalvoju: neblogai pasakyta! O kartais mąstau, kad dabar rašyčiau kitaip.

Dėkoju už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama