Kaltos ir nekaltos pabaisos
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Angliškai May-December vadinamos poros, tarp kurių didelis amžiaus skirtumas. Panašios lietuviškos idiomos nėra, todėl Toddo Hayneso filmas virto „Praeities šešėliu“ (LRT Plius, 26 d. 21.33). Toks pavadinimas tiktų daugumai trilerių, šnipų filmų ar melodramų. Kita vertus, jis apibūdina filmo pradžios atmosferą, kai aktorė Elizabet (Natalie Portman) atvyksta susitikti su būsimos savo herojės prototipe Greis (Julianne Moore), o ši atidaro šaldytuvą ir gali pasirodyti, kad iš ten tuoj ištrūks pabaisa. Tačiau ne vienam Savanos gyventojui tokia pabaisa yra (arba buvo) Greis. Prieš dvidešimt metų ji suvedžiojo trylikametį korėjiečių kilmės mokinį Džo ir kalėjime pagimdė jo dukterį. Dabar jų santuoka atrodo ideali: kartu jau dvidešimt ketverius metus, netrukus mokyklą baigs dar du vaikai, Džo yra rentgenologas, Greis kepa tortus, šeima turi draugų, nors ir nėra apsaugota nuo nemalonių „dovanėlių“.
Elizabet nori išgirsti Greis prisiminimus, jos įvykių versiją, suprasti motyvus ir dabartį. Bet Greis nelinkusi apie tai kalbėti. Ji nejaučia nei gėdos, nei kaltės. Todėl Elizabet susitinka su buvusiu Greis vyru, jos advokatu, parduotuvės, kurioje buvo užklupti meilužiai, savininku, Greis sūnumi iš pirmosios santuokos. Kiekvienas jų pateiks savąją Greis versiją. Džo (Charles Melton) ir Greis sutiko pasikalbėti su Elizabet, nes nori, kad būsimas filmas pasakotų jiems svarbią įvykių versiją, o kartu lyg ir išvaduotų nuo praeities.
Už Hayneso filmų herojų dažnai slypi realūs žmonės. „Praeities šešėlio“ išeities tašku tapo 10-ajame dešimtmetyje garsiai nuskambėjusi Mary Kay Letourneau istorija. Tikros istorijos – lyg atspirties taškas režisieriui, kuris nepasitiki tik viena likimo ar žmogaus versija (tokias mėgsta banalių biografinių filmų kūrėjai), nes realybė nėra vientisa, ją sudaro daug sluoksnių ir kiekviename jų tas pats žmogus gali būti kitoks. Režisieriui rūpi užfiksuoti, kaip gal akimirksnį trunkąs likimo vingis išryškina nematomas sielos ar minčių briaunas. Kaip atsitinka, kad žmogus apsisprendžia žengti į nežinomybę?
Luko Dhonto „Arti“ (LRT Plius, šįvakar, 20 d., 22.05) pasakoja apie trylikamečius Leo ir Remi. Jų draugystė tvirta ir nuoširdi, bet sukelia bendraklasių pašaipas, todėl Leo pradeda trauktis. Krizės ištiktas Remi nusižudo. Leo jaučiasi kaltas ir yra priverstas susidurti ne tik su savo, bet ir su Remi tėvų kančia, jų bežodžiais priekaištais. Dhontas rodo Leo brendimą tarsi sakydamas, kad skausmas, bejėgiškumas, neviltis – neišvengiami tapimo suaugusiuoju elementai. Režisierius atskleidžia visus Leo susitaikymo su savo kančia, su klaidos suvokimu tarpsnius, grožisi herojų jausmų ir minčių niuansais bei savuoju jautrumu, tad „Arti“ netrukus ima priminti paskaitą apie išskirtinę situaciją ir lytinės tapatybės paieškas išgyvenantį paauglį. Paskaita subtili ir meniška, ji vyksta stebėtinai gražiame gamtos ir Leo tėvų gėlių ūkio fone, bet tas perdėtas grožis pabrėžia filmo infantiliškumą.
1844–1846 metais pasirodęs „Grafas Montekristas“ nuo 1908 m. buvo perkeltas į ekraną per penkiasdešimt kartų, bet keršto istorijos populiarios visais amžiais. Prieš porą metų sukurtos „Grafo Montekristo“ (TV3, 21 d. 22 val.) ekranizacijos – tris valandas trunkančio, Maltoje filmuoto brangiausio prancūzų filmo – kūrėjams Matthieu Delaporte’ui ir Alexandre’ui de La Patellière’ui nekilo sunkumų stengiantis pritaikyti romaną šiuolaikinio žiūrovo poreikiams, juolab kad Dumas sukūrė savaip mitinį herojų, kuris iš akmens kazematų sugrįžta į gyvųjų pasaulį, kad taptų turtingas ir atkeršytų skriaudikams. Bet sudėtingą ir pamokomą Edmondo Danteso (Pierre Niney) istoriją režisieriai pavertė monotonišku pasakojimu apie žiaurų ir negailestingą kerštą, kuris, kaip keliskart pakartojama filme, „nėra teisingumas“. Matyt, tai skamba aktualiai, kaip ir gausios prievartos scenos, bet šis „Grafas Montekristas“ daugiau pasako apie mūsų laikų masinę kultūrą nei apie keršto pasekmes ir tiems, kas jo nusipelnė, ir tam, kas keršija.
Panašiai galima pasakyti ir apie Deono Tayloro filmą „Fatališka moteris“ (LNK, 25 d. 22.30), kuris atrodo lyg sukurtas ne XXI amžiuje, o praėjusiame, kai visus nesantuokinio sekso pavojus vyrams įkūnijo stiprios moterys. Kai sėkmės lydimas sporto agentas (Michael Ealy) praleis naktį su gražia ir pavojinga policininke Valeri (Hilary Swank), iš pirmo žvilgsnio neįpareigojantis nuotykis turės netikėtų pasekmių – neištikimasis bus įpainiotas į policininkės tiriamą bylą ir atsidurs situacijoje be išeities.
Kai beveik kasdien gali pamatyti serialą ar filmą apie žudikus maniakus, dar vienas panašus pasakojimas savaime yra rizika. „Smulkmenų“ (LNK, šįvakar, 20 d., 21 val.) scenarijų Johnas Lee Hancockas parašė dar 10-ojo dešimtmečio pradžioje, bet nė vienas režisierius nenorėjo jo imtis. Po beveik trijų dešimtmečių Hancockas nusprendė kurti filmą pats, tačiau jame atsirado ir savotiškas retro poskonis, tik tai nebus nostalgiška kelionė į praeitį.
„Smulkmenos“ yra lyg „trileris iš praeities“: vyrai čia kaunasi su klaidingų sprendimų demonais, o moterys egzistuoja tik tam, kad būtų žudomos. Nusikaltimo vietoje susiduria du detektyvai – perdegęs Džo (Denzel Washington) ir energingasis Džimas (Rami Malek). Jie turi rasti atsakymą į klausimą, kas žudo jaunas moteris. Įtariamasis Albertas (Jared Leto) pats lenda detektyvams į akis. Taip tarp trijų personažų prasideda katės ir pelės žaidimas. Nepaisant scenarijaus silpnybių, filmas pasižymi įtampa, vizualumu ir atmosfera. Sutikite, šiais laikais tai jau visai nemažai.
Jūsų – Jonas Ūbis
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
