Taškas

Diena prasideda kaip visada: Ukrainoje sunaikinta šeima – vyras ir trys mažamečiai vaikai, Kanadoje jaunuolė nušovė devynis žmones ir nusižudė pati. Buvęs mūsų ministras atsisakė duoti parodymus korupcijos byloje, prezidento patarėja išreiškė skirtingą požiūrį dėl Taivano atstovybės Lietuvoje nei premjerė...

O saulė dar kažkiek švysteli. Ir sniegas dar baltas. Reikia išeiti. Einu. Malonus maršrutas link Vilnelės. Pasisveikinu su antimis. Jų klegesiui akompanuoja upės properšų šnabždesys ir draugiški ledgabalių braškėjimai. Vienų į kitus. Tyla. Tai kur toliau, neprarandant pusiausvyros? Viena vietelė (ne sykį patikrinta) – senamiesčio taškas – Šlapelių namas-muziejus. Jaučiu jau ant slenksčio matomą šviesą. Šviesą, kurią būtų galima pakeisti žodžiu ŠVARA. Ta švara, kurią pajaučiame pavasariškai atlapoję po žiemos užstrigusius langus ir iškrapštę veik keliolikos metų įmygio voratinklius iš užmirštų knygų stirtos. Na, tokia tikra švara, kurią dar aptiktume gal ankstyvųjų velykinių pamaldų auroje savo mėgstamoje bažnyčioje.

Taigi – stoviu ant pilkojo prieangio kilimėlio, negalėdama pajudėti. Argi lapnosiu dabar savo sniegu aplipusiais keverzonais į tą nuostabią švarą, nuklotą vos įžiūrimais, bet labai gerai matomais taškuotais atspindžiais, įvardytais TAŠKŲ ŽEMĖLAPIU. Stebeiliju į tą keistą subtilų reginį, nė neieškodama užkoduotų prasmių (be kurių jis tikriausiai nebūtų atsiradęs). Kol kas man užtenka tiesiog jo atsiradimo fakto.

Pajudėti iš vietos teks, nes iš kampinio kambarėlio kyšteli dvi besišypsančios galvos: tai galerijos Ramunė ir jos neatskiriamoji šunytė Mira. Ramunė, pasirodo, – šių vaizdinių kuratorė-organizatorė, todėl dabar sužinosiu viską. Galerijoje Vytautės Jankūnaitės, kūrybingos juvelyrės ir aktyvios „Jaunimo linijos“ ilgametės savanorės, darbai. Ši aplinkybė – ne eilinis jos biografijos faktas, bet esamos parodos vinis, priežastis ir pasekmė. Tai išsyk susmailina žvilgsnį ir mintį.

Juk niekada nebūčiau sumaniusi gilintis į juvelyriką, net ir žinodama, kad ji, toli žaižaruojanti puošybinė ponia, jau seniai pakeitusi kryptį ir gausiuose pasirodymuose dominuoja kaip savarankiška, dažnai net itin pretenzinga veikėja. Tačiau šįkart ji – juvelyrika – ryžtingai keičia kryptį ir savanoriškai renkasi beveik tarnaitės vaidmenį, dovanodama savo išties spinduliuojantį profesionalumą skausmui, širdgėlai ir liūdesiui apkabinti. Skaudžios gerai pažįstamų ir artimų žmonių patirtys glaudžiasi prie išmoningų, jas atliepiančių subtilių pavidalų, kurie atsargiai, stengdamiesi nedominuoti, vis dėlto YRA. Subtiliai prisišlieję prie greta parašytų autentiškų tekstų, jie tarsi nurimsta, įgauna vertingą pamoką ir prasmę. Kuklūs, bet itin išraiškingi, atviri žalvario, sidabro, molio ir stiklo karoliukų pavidalai – vienos šeimos nariai, įgalūs būti ir tarpti bet kurioje situacijoje.

Paslaptingajame galerijos rūsyje įsitaisęs dar vienas Vytautės siurprizas. Iškalbingoje videoinstaliacijoje „Ne/saugumo zona“, pasak autorės, laikas tampa klampus, o kūnas – svetimas. Vaizde, projektuojamame ant akmenuotos rūsio sienos, šonu (kartu su kėde) guli moteris, perkošta seno grindinio žymių. Daugiau nepasakosiu. Ten reikia tiesiog atsisėsti ant vienos tau paruoštos kėdės ir, nekreipiant dėmesio į keturias kitas – taip pat šonu nuverstas, tiesiog žiūrėti. Ir klausytis. Savęs. Ir švaros, žinoma. Jei nepavyks susitarti su savim – tam padės itin subtili muzika, sklindanti iš dangaus. Arba iš žemės.

Epilogas

Užverčiu popieriaus lapą. Tikrą. Juk rašau ranka – kitaip nebūčiau viso to parašiusi. Be to, prieš tai išsiklojau visą kambarį baltais dideliais lapais. Ant stalo ir visur. Apsivilkau gražią suknelę (gal su ja šiandien ir miegosiu). Pasišildysiu vakarykščius pietus. Nesiklausysiu jokių žinių.

Vakare šypsosiuos, linkėdama sėkmės mūsų ledo šokėjų porai. Taigi – su šventėmis, kurios ne visada su mumis.

Paroda veikia iki kovo 1 d.

Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus (Pilies g. 40, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama