Žiūrėti ir neištirpti
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Laikotarpiu, kai kasdien girdime diskusijas apie saugumą, grėsmes ir gynybą, kai JAV karinės pajėgos užpuola Venesuelą ir pagrobia jos prezidentą, o Ukrainoje neįžvelgiame karo pabaigos, Šiuolaikinio meno centre vykstanti paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“ (kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Valentinas Klimašauskas) atrodo ne tik aktuali, bet ir neišvengiama. Tai paroda, į kurią ateini ne kaip neutralus stebėtojas, norintis pažiūrėti į gražius meno kūrinius, – į ją patenki jau įtrauktas, jau paveiktas, jau esantis to paties konteksto dalimi.
Pirmasis pojūtis – ne vaizdinis, o kūniškas. Erdvė atrodo sunki, tarsi pripildyta nematomos įtampos. Nėra akivaizdaus konflikto, besiliejančio kraujo, nėra ir dramatiškų scenų, bet būtent ši tyla ima veikti stipriau nei bet koks vizualinis smūgis. Tai lėtas, nuolatinis spaudimas, primenantis būseną, kurios apimtas gyveni ilgą laiką ir beveik jos nebejauti, nes paprasčiausiai įpranti. Militarizacija čia nėra tema – ji yra būsena, kurią paroda leidžia pajusti ir kartu priverčia savęs klausti: ar ši būsena jau tapo norma, ar tai jau nuolatinis mūsų gyvenimo fonas?
Parodos pavadinimas „Varpai ir patrankos“ iš pradžių atrodo simbolinis, net istoriškai romantiškas, tačiau kuo ilgiau būnu ekspozicijoje, tuo labiau jis praranda metaforiškumą. Varpai ir patrankos čia ima veikti kaip du to paties proceso etapai. Tai ne opozicija, o tęstinumas. Kultūra, ritualas, garsas, įspėjimas – visa tai gali būti perlydyta į ginklą ir ši transformacija jau seniai įvykusi. Paroda neklausia, ar tai nutiko, ji klausia, kaip mes su tuo gyvename. Esi priverstas nuolat ieškoti pozicijos. Kyla noras suprasti, ar esame kritiški stebėtojai, ar tik informacijos vartotojai, kurių gauta informacija iš esmės nepaveikia.
Dalis kūrinių autorių sąmoningai atsisako sužadinti „teisingą“ jausmą – užuojautą, pyktį ar viltį. Vietoj to jie siūlo mums nepatogią tarpinę būseną. Tai ypač ryšku darbuose, kuriuose kalba tampa pagrindine medžiaga. Žodžiai kartojasi, struktūros grįžta, frazės skamba pažįstamai, lyg viskas jau būtų girdėta tūkstančius kartų, kaip užstrigusi plokštelė. Frazės, struktūros puikiai atpažįstamos iš politinių kalbų, iš žiniasklaidos, iš savo pačių minčių. Ir būtent čia įvyksta lūžis: suvokiama, kad militarizacija veikia ne tik ginklais, bet ir kalbos automatizmu.
Paroda nepasakoja istorijos, ji nesiūlo chronologijos, o veikia kaip laukas, kuriame skirtingi kūriniai egzistuoja vienas šalia kito, kartais kalbėdami, kartais tylėdami, kartais vienas kitą trikdydami. Ir būtent šis nesutapimas atrodo svarbus. Militarizacija čia nevaizduojama kaip vienalytis procesas, ji fragmentuota, daugiabalsė, kartais net prieštaringa, kaip ir mūsų santykis su ja. Kuo ilgiau vaikštau parodoje, tuo labiau imu pastebėti, kad daug kūrinių veikia ne per vaizdą, o per laiką. Jie reikalauja pabūti, pasilikti, neskubėti. Tai prieštarauja įprastam parodų lankymo ritmui, pagal kurį judame nuo objekto prie objekto, rinkdami įspūdžius. Čia įspūdžiai nesikaupia – jie sluoksniuojasi, o kartais net pradeda varginti. Bet būtent šis nuovargis tampa svarbia parodos patyrimo dalimi – jis primena informacinį nuovargį, kurį jaučiame kasdien, bet retai apie jį susimąstome.
Nikitos Kadan darbai šioje parodoje – savotiškas veidrodis. Juose nėra dramatizavimo ar perdėto entuziazmo, tik atkaklus kartojimas. Skaitau tekstus ir pagaunu save mąstančią: kiek kartų pati esu girdėjusi šias frazes? Kiek kartų jas priėmiau kaip blankų foną? Kartojimas čia ne nuramina, o išvargina. Jis parodo, kaip net kritinė kalba gali tapti tuščia, kai ji per dažnai vartojama. Ir kartu – kokia pavojinga yra ši tuštuma. Tobiaso Zielony videofilmas „Kaip įkurti ugnį be dūmų“ (2025) tampa viena iš šios parodos ašių. Jo pavadinimas skamba beveik kaip instrukcija, sukelianti intrigą, bet žiūrint aiškėja, kad kalbama apie veiksmą, kuris nori likti nepastebėtas. Ugnis be dūmų – tai smurtas be regimo pėdsako, kontrolė be triukšmo, karas be oficialaus paskelbimo. Šis kūrinys sukelia keistą nerimą, nes jis labai arti kasdienybės. Neatrodo, kad jis „apie karą“, – jis apie dabartinę būklę, kai nebeaišku, kada prasideda agresija ir kada ji baigiasi. Kartais patys smulkiausi ir tyliausi šūviai padaro daugiausia žalos.
Bertos Tilmaitės, Neringos Rekašiūtės, Aurelijos Urbonavičiūtės ir Rūtos Meilutytės kūrinys „(Iš)plaukti“ (2022) parodoje veikia tyliau nei dauguma kitų darbų, tačiau būtent ši tyla pasirodo ypač paveiki. Tai kūrinys, kuris nekalba apie militarizaciją tiesiogiai, bet leidžia ją pajusti kūnu, kvėpavimu, kaip įtampą tarp buvimo ir išnykimo. Raudonai nudažytas vanduo tampa ne romantine metafora, o riba – tarp saugumo ir pavojų, tarp kontrolės ir pasidavimo, tarp judėjimo pirmyn ir negrįžtamo panirimo. Žiūrint šį kūrinį pasiekia mintis apie kūną kaip politinę teritoriją: apie kūną, kuris turi peržengti ribas, kuris turi išgyventi, kuris yra pažeidžiamas ne tik fiziškai, bet ir simboliškai. Šiame darbe nėra triumfo, nėra aiškios krypties, bet yra atkaklus buvimas, kuris šiame kontekste tampa ypač reikšmingas. Kūrinyje juntama moteriška, bet ne silpna, o jautri ir ištverminga pozicija, leidžianti kalbėti apie išlikimą ne kaip apie strategiją, o kaip apie kasdienį, būtiną veiksmą. Šalia agresyvių galios struktūrų šis darbas veikia kaip tylus pasipriešinimas – ne šūksniu, o kvėpavimu.
Labai svarbu tai, kad parodoje atsisakoma vieno balso. Čia nėra aiškios ideologinės linijos, nėra raginimo veikti ar pasmerkti – tik daugybė intencijų, kurios kartais viena kitą papildo, kartais paneigia. Tai sukuria erdvę ne patogiam sutikimui, o mąstymui. Ši paroda neleidžia jaustis morališkai saugiai, ji neleidžia pasakyti „supratau“ ir eiti gyventi toliau, bet išlieka sąmonėje kaip neužbaigtas klausimas. Oleksiyʼaus Radynskio darbas „Ten, kur baigiasi Rusija“ (2024) ypač ryškiai įkūnija šį neužbaigtumą. Jis nesuteikia geografinių atsakymų, o priešingai – išardo ribas, prie kurių esame įpratę. Žiūrėdama į šį kūrinį imu galvoti ne apie žemėlapius, o apie tai, kaip karas peržengia teritorijas ir įsikuria mąstyme, kalboje, vaizduotėje. Šis darbas neleidžia karo suvokti kaip „kito“ reiškinio, bet priartina jį pavojingai arti.
Indrės Rybakovaitės kūrinys „Operacinė bunkeryje, buvusioje Berlyno Humboldtų ligoninėje“ (2025) parodoje veikia kaip sustingusi erdvė, kurioje susikerta gydymo ir karo logistika. Tai vaizdas, kuriame medicininė infrastruktūra – paprastai siejama su rūpesčiu, gyvybės išsaugojimu, profesionaliu neutralumu – atsiduria po žeme, bunkeryje, persmelktame gynybos ir išlikimo strategijų. Atsiranda keista dvejopa būsena: viena vertus, operacinė rodo tvarką, švarą, racionalumą, kita vertus, bunkeris neišvengiamai primena apie ekstremalią situaciją, apie karo sąlygomis atliekamas operacijas, kai gyvybė tampa nebe absoliučia vertybe, o skaičiuojamu resursu. Šis darbas nevaizduoja medicininių veiksmų, sergančių pacientų, tačiau būtent neveiksnumas tampa iškalbingas – operacinė atrodo pasirengusi, bet tuščia, tarsi lauktų sužeistųjų, kurių dar nėra arba kuriems jau nebereikia pagalbos, jau per vėlu. Rybakovaitės kūrinys subtiliai, bet tiksliai parodo, kaip militarizacija perima net ir tas erdves, kurios iš principo turėtų būti neutralios, humaniškos, apsaugotos nuo konflikto. Kūrinys priverčia galvoti apie mediciną kaip karo infrastruktūros dalį, apie gydymą kaip strategiją ir apie kūną kaip mūšio lauką, kuriame sprendimai priimami ne tik etikos, bet ir būtinybės pagrindu. Ši tyli, be žmonių vaizduojama operacinė tampa vienu stipriausių parodos priminimų, kad karo akivaizdoje net rūpestis įgauna kitokį pavidalą.
Kuo ilgiau būnu parodoje, tuo aiškiau suprantu, kad ji nėra apie sprendimus. Ji nėra apie viltį tradicine prasme. Ji nesako, ką daryti, bet ji reikalauja budrumo. Budrumo kalbai, vaizdams, savo pačių reakcijoms. Ji reikalauja pastebėti momentus, kai nustojame jausti, kai nustojame klausti, kai priimame tam tikras struktūras kaip neišvengiamas. Paroda veikia tarsi lėtas trukdis. Ji trukdo sklandžiai vartoti informaciją, trukdo greitai susidaryti nuomonę, trukdo pasijusti morališkai „teisingoje pusėje“. Ir būtent dėl to ji atrodo tokia svarbi. Šiandien, kai karas dažnai pateikiamas kaip neišvengiamas dalykas, menas čia siūlo ne sprendimą, o pauzę, ne atsakymą, o klausimą.
Išėjus iš parodos nėra įprasto palengvėjimo, bet atsiranda stiprus atsakomybės jausmas. Paroda įrodo, kad pats žiūrėjimas nėra neutralus – jis jau yra veiksmas. Kad tai, kaip žiūrime, į ką leidžiame sau reaguoti, o ką pasirenkame praleisti ir ignoruoti, tampa politiniu pasirinkimu. „Varpai ir patrankos“ atsiskleidžia ne kaip paroda apie karą tiesiogine prasme, bet kaip paroda apie budrumą – apie pastangą neištirpti fone net tada, kai tas fonas tampa vis garsesnis ir vis labiau viską užgožiantis. Šioje parodoje varpai neskamba, o patrankos nešaudo. Tačiau tarp jų tvyranti tyla yra įtempta. Tai tyla, kuri neleidžia nusigręžti, kuri reikalauja įsiklausyti. Ir gal būtent ši tyla – lėta, nepatogi, be aiškių atsakymų – tampa vienu stipriausių šiuolaikinio meno gestų militarizacijos akivaizdoje.
Paroda veikia iki kovo 1 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
