Praeitis, kuri nepraėjo
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Džiugi žinia pasiekė lietuviškos muzikos pasaulį ir jo pasauliečius: ką tik pasirodė altininko Jurgio Juozapaičio ir pianistės Emilijos Rožukaitės įgrotas skaitmeninis mini albumas „Medis ir paukštė“, kuriame skamba dueto iniciatyva įrašyti Broniaus Kutavičiaus Sonata altui ir fortepijonui bei Osvaldo Balakausko „Medis ir paukštė“ (išleido Lietuvos muzikos informacijos centras, įrašyta „Mama Studios“, garso režisierius Arūnas Zujus, albumo viršelio dailininkė Neringa Žukauskaitė. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, partneris Lietuvos kompozitorių sąjunga). Perkratę visus prieinamus šaltinius, muzikantai nerado šių kūrinių įrašų, išskyrus aptiktą bendrą čekų atlikėjų albumą (2023), kuriame įgrota Kutavičiaus alto sonata. Tad tai pirmasis šių kūrinių įrašas Lietuvoje!
Balakausko „Medį ir paukštę“ (1976) pirmieji atliko altininkė Audronė Pšibilskienė ir pianistė Ramutė Vaitkevičiūtė, o Kutavičiaus Sonatą altui ir fortepijonui (1968) – Donatas Katkus ir Aleksandras Jurgelionis. Tais laikais buvo didžiulis pasiekimas, kad sonatą išspausdino ne tik žinomiausia tuometės Sovietų Sąjungos leidykla Leningrado „Sovetskij kompozitor“ (1972), bet ir kiek vėliau prestižinė Leipzigo „Edition Peters“ (1984). Lietuvoje tuo metu jau padvelkė naujais stilistiniais vėjais, kai romantinę (ir tuo priimtiną sovietiniams oficiozams) muzikos kalbą keitė modernūs kūrybos principai, o įdomiausias muzikos metamorfozes sukėlė savita Kutavičiaus ir Balakausko kūryba – abiejų kardinaliai skirtinga, bet vienodai stipriai paveikusi ne tik grynai muzikinį suvokimą, bet ir kur kas platesnius kultūros sąmonės sluoksnius.
Mini albume įrašyti kūriniai atskleidžia ankstyvosios Kutavičiaus ir Balakausko kūrybos trajektorijas ir kartu byloja apie didžiulį kamerinės lietuviškos muzikos potencialą. Kaip dar 1984-aisiais „Literatūroje ir mene“ rašė muzikologas Jonas Bruveris, „lietuvių kamerinė muzika yra bepasiekianti svarbiausią tikslą – tapti mūsų visuomenės dvasios gyvenimo būtinybe, kaip ir kai kurios kitos lietuvių ir visuotinio meno vertybės. Jos laukiama, ja pasitikima, joje susigaudoma ir, nepaisant kartais pasitaikančių išankstinių nuogąstavimų, ji suprantama.“ Šią mintį tarsi atliepė vasario 3 d. Lietuvos kompozitorių sąjungoje įvykęs jaukus mini albumo pristatymo vakaras. Maloniai nustebino gana gausiai susirinkęs jaunimas, kuriam autorius, jų muziką bei atlikėjus sumaniai, su pokalbiais ir interaktyviu inkliuzu (nedidele viktorina) pristatė jaunas kompozitorius ir radijo laidų vedėjas Jurgis Kubilius.
Kamerinė muzika, savo prigimtimi esanti čia pat, šalia klausytojo, leidžia užmegzti artimą dvasinį dialogą, tarsi iš arti įsiklausyti į visus faktūros virsmus, niuansų, charakterių kaitą. Taip pat pajusti atlikėjų susiklausymą, bendramintiškumą, kuriuo pasižymi šio vakaro talentingų muzikų duetas. Altininkas Juozapaitis, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos meno doktorantūroje išstudijavęs visą lietuvišką alto repertuarą, ir nepaprastai taikliai stilių pagaunanti pianistė Rožukaitė grojo intelektualiai, buvo justi, kad yra gerai perpratę Balakausko kalbos ornamentiškumą, neįklimpę į balakauskišką matematiką. Duetas laisvai, bet ir tiksliai perteikė harmoninių bei ritminių segmentų žaismę, apgalvotai atskleidė skirtingą kūrinio dalių („Marmuro medis“, „Sidabro paukštė“) raišką. Nors techniškai nelengvame opuse džiazinė Balakausko muzikos laisvė dar ne tokia ryški kaip vėlesniuose jo kūriniuose, atlikėjai čia jau leido pajusti ir nežymų improvizaciškumo prieskonį.
Ankstyvoji Kutavičiaus alto sonata dar nepranašauja savimonės bombos efektą sukėlusių „Paskutinių pagonių apeigų“, dar nesrūva savita kutavičiška minimalistine srove, kuo vėliau ryškiai prabilo, pavyzdžiui, styginių kvartetas „Anno cum tettigonia“, tačiau gana saikingomis raiškos priemonėmis sonatoje pasiektas autoriaus braižui visada būdingas gyvybingumas, judėjimas, įvykis, pasakojimas, visa tai įrėminant trijų dalių (Recitativo, Kanon, Ricercar) tobulai stilizuota forma. Kaip vakaro vedėjo kalbinama sakė pianistė Rožukaitė, šis kūrinys įdomus ir tuo, kad atliekamas kaskart kitaip, kintantis lyg gyvas organizmas. Ir iš tiesų, šio dueto grojamą Kutavičiaus alto sonatą esu girdėjusi Thomo Manno festivalyje – šįvakar ji tikrai skambėjo kitaip, atvėrė jau kitokias interpretacijos galimybes, kurios gyvybe alsuojančiuose kūriniuose yra neišsemiamos.
Abu kūrinius atlikėjai pateikė pagarbiai ir atsakingai, juos traktuodami kaip brangakmenius, kaip lietuviškos muzikos lobio dalelę. Gyvai klausydamasi Balakausko ir Kutavičiaus kūrinių, nukėlusių į 7-ąjį XX a. dešimtmetį, jutau ne tik pasigėrėjimą atlikėjų programos pasirinkimu, meistriškumu, meniniu jautrumu – tai leido rastis ir mintims apie kultūrinės atminties svarbą. Kaip gražiai yra parašęs atminties koncepto autorius Janas Assmannas, „atmintis yra dinamiška ir atvira sistema, galinti atsakyti į įvairiausius dabarties klausimus „apie praeitį, kuri nepraėjo“. Visi turbūt jaučiame, kad mūsų bendra kultūrinė praeitis dabar kaip niekad svarbi, telkianti, padedanti identifikuoti vertybinius kodus, atpažinti nevienadienį, nelėkštą ir nepaviršutinišką meną. Ir reikalaujanti pastangų ją išsaugoti.
P. S. Skaitmeninio mini albumo galima pasiklausyti „Bandcamp“, taip pat „Spotify“, „Apple Music“ bei kitose platformose.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
