Asmeninių istorijų paraštėse

Pastebėjau, kad kuo menkesnė asmeninė patirtis, tuo labiau žmogus ją sureikšmina. Gal prie to prisideda gyvenimas psichologų ir psichoterapeutų papėdėje, gal nuo mažens ugdytas savo svarbos suvokimas, bet nepamanykite, kad tai seno žmogaus priekaištai savimi susirūpinusiems filmų kūrėjams. Tiesiog tokių autobiografinių dramų kine pastaraisiais metais tiek daug, kad jų monotonija pradeda erzinti. Viso to negalėčiau pasakyti apie Charlotte Wells „Po saulės“ (LRT Plius, 19 d. 21.33): dar nesutikau žmogaus, kurio šis filmas nebūtų sujaudinęs. Matyt, tai taip pat laiko žymė: asmeninės istorijos paraštės kartais įspūdingesnės už nuoseklius dramatiškus pasakojimus.

„Po saulės“ veikėjai – jaunas tėvas Kalumas (Paul Mescal) ir jo duktė Sofi (Francesca Corio), leidžiantys laiką Turkijos kurorte. Mergaitė gyvena su mama ir ši kelionė – reta proga pabūti su tėvu, užmegzti artimesnį ryšį. Čia jie kasdien kartu – nuo ryto iki vakaro: paplūdimyje, baseine, ekskursijoje, karaokės bare ar viešbučio kambaryje. Artumą pabrėžia ir atostogų ritualai, kad ir bendras nardymas. Tačiau būdami kartu Kalumas ir Sofi yra atskirai. Režisierė pasakoja apie nematomas ribas, apie tai, kas lieka tik žodžiai ir kuo neįmanoma pasidalyti net su artimais žmonėmis.

„Po saulės“ – melancholiškas filmas, nesusietas su kurorto linksmybėmis, bet tai nestebina, juk ir Vytauto Katkaus „Svečio“ veikėjas kurorte negali pabėgti nuo savęs. Sofi stebi nesusiklosčiusio tėvo gyvenimo simptomus, matomų ir nematomų smūgių ženklus. Tai vis dar vaiko žvilgsnis, bet pasaulį jau pradeda gaubti šešėlis. Wells rodo ir Kalumo, kuris atlieka tėvo vaidmenį, nors pačiam reikia pagalbos, dramą, ir Sofi jausmus: jai reikia tėvo, kuriam niekuo negali padėti. Tačiau svarbiausias filmo konfliktas yra tarp trapaus prisiminimo ir fiksuojamos tikrovės, mat „Po saulės“ – tai filmas apie Sofi vaikystės atostogas, kurios atgyja jau suaugusios moters atmintyje lyg pamažu ryškėjanti „Polaroid“ fotografija. Kad tai praeitis, pabrėžia ir garso takelis.

Dauguma Nobelio premijos laureatės Annie Ernaux knygų paremtos jos asmenine patirtimi, jos gyvenimo įvykiais. Ne išimtis ir 2000-aisiais pasirodęs romanas „Įvykis“. Audrey Diwan knygą ekranizavo po dvidešimties metų ir jos „Įvykis“ (LRT Plius, šįvakar, 13 d., 22.10) pelnė Venecijos kino festivalio „Auksinį liūtą“.

Veiksmas nukels į 1963-iųjų Prancūziją, kur abortai draudžiami kalėjimo bausmėmis, o apie lyties klausimus kalbamasi pašnibždomis. Ana (Anamaria Vartolomei, kurios kamera neišleidžia iš akių) Angulemo universitete studijuoja prancūzų literatūrą. Jai puikiai sekasi, tad akademinė karjera garantuota. Bet tvarkingas merginos pasaulis ims byrėti sužinojus, kad yra nėščia. Motinystė užkirstų iš žemo sluoksnio kilusiai merginai sėkmingą ateitį. Vienintelė išeitis – kriminalinis abortas. Rizikuodama studijomis, laisve ir net gyvenimu Ana pradės lenktynes su laiku.

Režisierė pasirinko senovišką kino juostos formatą 4 x 4. Viename interviu ji prisipažino, kad ekrane stengėsi perteikti „fizinę patirties, su kuria susiduria veikėja, prigimtį“. Vaizdo kvadratas sustiprina ir intymią filmo intonaciją, ir slogios atmosferos, kurioje gyvena Ana, įspūdį. Vargu ar „Įvykis“ rodo psichologinę ir moralinę aborto kainą, nors natūralistiškas Anos abortas skirtas tik stiprių nervų žmonėms. „Įvykis“ labiau apie jo aplinkybes – vienatvės ir paliktumo jausmą (būsimo kūdikio tėvas linkęs dingti iš Anos gyvenimo), apie baimę, kad slaptas abortas neįvyks, apie tai, kokiais būdais moterys kartais yra priverstos siekti teisės būti savimi, gyventi savo gyvenimą ir apie jų šventą solidarumą.

Kitokias moterų kančias rodo Jensas Dahlis filme „Selekcininkė“ (TV3, šiąnakt, 14 d., 01.40). Tai pasakojimas apie beširdę verslininkę, kuri grobia jaunas merginas, kad panaudotų jas medicininiams eksperimentams. Šių tikslas – stabdyti senėjimo procesą.

Kad senatvės neįmanoma sustabdyti, žino Azazelio Jacobso filmo „Prancūziškas pabėgimas“ (LNK, šįvakar, 13 d., 21 val.) herojė, kurią suvaidino gražioji Michelle Pfeiffer. Ji planavo mirti iki kol pasibaigs pinigai, bet jie baigėsi anksčiau, tad šešiasdešimtmetė Frensė nusprendžia iš Manhatano apartamentų persikelti pas draugę į Paryžių. Ji išvyksta kartu su sūnumi Malkolmu (Lucas Hedges) ir katinu – savo mirusio vyro įsikūnijimu. Pagal Patricko deWitto romaną sukurtas filmas žadina prieštaringus įspūdžius, bet šiais naujojo puritoniškumo laikais sarkastiškas pasakojimas apie išlaidžią našlę gal net įtikins kurti tegu ir praėjusių laikų, bet nuosavą ekscentrišką pasaulį. Kaip dar kitaip įmanoma ignoruoti nepakeliamą būties realybę?

Kita vertus, gali padėti ir Brado Pitto personažas Boružėlė iš Davido Leitcho filmo „Kulkų ekspresas“ (LNK, 16 d. 21.45). Jis atrodo persirengęs man mieliausiu veikėju Lebovskiu. Bucket hat stiliaus skrybelaitė, dideli juodi akiniai, karoliukais, tatuiruotėmis ir kitokiais niekučiais puoštos rankos – lyg ir vagis, žudikas, aferistas, bet pirmiausia profesinį perdegimą patiriantis žmogus, palengva judantis link šviesos ir ramybės, kiekvienai progai pritaikantis budistinę citatą, į agresiją atsakantis empatija arba pašaipa. Iš viršininkės (Sandra Bullock) Boružėlė gavo užduotį sėsti į ekspresą, vykstantį iš Tokijo į Kiotą, rasti nedidelį lagaminėlį ir išlipti artimiausioje stotyje. Netrukus paaiškės, kad traukiniu keliauja garsenybių įkūnyti penki žudikai bei žudikės, tarp jų ir Donaldą Trumpą ką tik papiktinęs reperis Bad Bunny, vaidinantis žudiką Vilką, ir kils klausimas, kas iš traukinio išlips gyvas.

„Kulkų ekspresas“ – tikrai ne šedevras ir net ne geras filmas. Bet Pittas ilgokai treniravo ciniško žavesio raumenis, tad užteks jį uždaryti japonų traukinio tualete, kad šiame heist movie pastiše pasijustum lengvai, šiltai ir saugiai, tarsi tikrovė pati būtų nulėkusi nuo pilkų ir nuobodžių šventinio vakaro bėgių.

Jūsų – Jonas Ūbis

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama