Velniška romantinės meilės nejauka

Režisierius Naubertas Jasinskas užsimojo plačiai – legendinio muzikinio filmo „Velnio nuotaka“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1974 m.) penkiasdešimtmečio proga ėmėsi statyti to paties pavadinimo spektaklį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Kūrinį įrėmina pagrindinė filmo aktorė Vaiva Mainelytė: ji nostalgišku pašnekesiu pradeda spektaklį ir lydi visą jo veiksmą, kartkartėmis įsiterpdama savo prisiminimais, pokalbiais su aktoriais. Scenoje skamba tiek originalūs Viačeslavo Ganelino muzikos intarpai, tiek naujos Miglės Palkevičiūtės-Miglumos sukurtos miuziklo dainų interpretacijos. Taip plėtojamas dialogas su filmu, anaiptol nesiekiant jo atkurti, – Jasinskas siūlo šiuolaikišką ir kritišką „Velnio nuotakos“ interpretaciją.

Žebriūno filmas pateikia romantinę veržimosi į meilę istoriją, o štai Jasinsko spektaklis pačią romantinės meilės idėją atskleidžia kaip kultūrinių industrijų fabrikuojamą produktą. Didelę spektaklio veiksmo dalį užima repeticijų ir pasiruošimo muzikiniam pasirodymui vyksmai – atsiveria kultūros industrijos užkulisiai, kalbantys ir apie paties teatro realijas. Matome atlikėjų tarpusavio sąveikas, beatodairišką sėkmės siekį ir galios santykius; šis metarefleksinis judesys dėmesį kreipia į patį meno gamybos mechanizmą. Jurga (Alvydė Pikturnaitė) ir Girdvainis (Gediminas Rimeika) čia – ne mitiniai herojai, o popmuzikos žvaigždės, laimės ieškančios šlovėje ir romantinėje meilėje. Kaip popmuzikos atlikėjai, jie ne tik dalyvauja konstruojant meilės fantaziją, bet ir patys tampa jos įkaitais. Čia muzikinio pasirodymo kūrimo procesas sutampa su idealizuotos meilės vaizdinio kūrimu – repetuojami judesiai, derinama idiliška meilės atmosfera.

Tačiau šiuolaikiškai interpretuojami „Pinčiuko kerai“ neleidžia Jurgos ir Girdvainio meilei išsipildyti – matome idilės irimo procesą. Seksualinės prievartos istorija grubiai sudarko šviesų meilės vaizdinį, o sąmoningas šio įvykio slėpimas nuo Jurgos stiprina įtampą ir grotesko pojūtį. Pikturnaitės vaidyba įtaigiai perteikia šio netikrumo keliamą egzistencinį sukrėtimą. Užuot iškėlęs meilę kaip aukščiausią vertybę, spektaklis sutrikdo modernų meilės vaizdinį, atskleisdamas jo keistumą, netikrumą, disonavimą su tikrove – tai kelia nejaukos pojūtį.

Idilės griūties sukurta tuštumos ir nejaukos atmosfera antroje dalyje netikėtai pereina į ekstatišką šou, kuris vienu metu kelia ir pasigėrėjimą, ir šiurpą. Regime įspūdingą pasirodymą, kuriame elektroskambesiais atgimsta „Velnio nuotakos“ dainos, pulsuojančios šiuolaikinio popso, techno ir breakbeat’o ritmais, šmaikščiai dekoruojamais autotune’u. Žiūrovai nubloškiami garso ir šviesų, masinami seksualios choreografijos ir meilę apdainuojančių frazių. Sapnišką atmosferą įtaigiai kuria Sigitos Šimkūnaitės scenografija – uždara veiksmo erdvė, paslaptinga ore pakibusi uola, niekur nevedantys laiptai ir pernelyg ryškios spalvos žadina siurrealumo pojūtį. Muzikinis pasirodymas virsta mistiniu ritualu, užburiančiu romantizuota meilės fantazija, – šiuo požiūriu senoji ir naujoji „Velnio nuotakos“ nėra tokios skirtingos.

Spektaklyje gausu žaismės, kuri ne tik pralinksmina, bet ir veikia kaip kritikos forma. Vienas ryškių pavyzdžių – valiūkiškai parodijuojama Girdvainio arija: baltai apsirengę aktoriai išdidžiai joja ant įsivaizduojamų „baltų žirgelių“, patetiškai žiopčiodami tekstą. Panašiai veikia ir Pinčiuko-prodiuserio personažas (Jolanta Dapkūnaitė) – jo interaktyvus, linksmas pasirodymas įtraukia publiką į bendrą šou logiką. Tačiau ši žaismė ilgainiui ima byrėti. Pavyzdžiui, Uršulė-asistentė (Augustė Ona Šimulynaitė), pradžioje pateikiama kaip komiškas vienplanis personažas, netikėtai „išeina iš vaidmens“ – siurrealistinė jos pakrikimo scena, kurią aktorė puikiai suvaidina, įkūnija kūrinyje po blizgiu paviršiumi tvyrančią nejauką.

Vis dėlto spektaklio kritinis gestas apsiriboja romantinės meilės vaizdinio sutrikdymu, bet nesiima jo dekonstruoti ar peržengti – žiūrovas lieka heteronormatyvinės įsivaizduojamybės rėmuose. Tai ryškiai atskleidžia Jurgos personažas: Pikturnaitės pasirinkimas vaidmeniui, jai parinkti kostiumai ir sceninis buvimas kryptingai konstruoja ją kaip geismo objektą kitų personažų vyrų ir publikos atžvilgiu, paklūstant vyriškojo žvilgsnio (angl. male gaze) logikai. Kita vertus, šio vaidmens perspaudimas iki parodijos galėtų veikti ir kaip kritinis įrankis, nors spektaklis šios galimybės neišplėtoja. Taip pat ne iki galo įtikino režisūrinis sprendimas Baltaragiui (Vytautas Rumšas) ir Pinčiukui skirti nuo veiksmo atsitraukusių komentatorių vaidmenį – jų skelbiamos apibendrintos tezės apie šiuolaikybės nuopuolį ir Dievo nužudymą subanalina spektaklio kuriamą kritinę įtampą.

Plojimai nebuvo audringi, ir tai suprantama. Spektaklis neišpildys lūkesčių tų, kurie nori nostalgiškai prisiminti „seną gerą“ miuziklą. Kūrinys sugeba sutrikdyti įprastas suvokimo formas, bet, gal ir gerai, nieko nesiūlo – paliktas vakuumas kelia nejaukos jausmą ir verčia įprastą meilės pasaulį pamatyti kaip nesavą, keistą, nesuprantamą.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama