Sugrįžti prie savo šaknų
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Už meninę savivoką bei estetinio grožio patyrimo troškimą turiu būti dėkinga savo gimtajam miestui Rokiškiui. Tiksliau – Rokiškio krašto dvaro muziejui. Ekskursijų metu mano mažos akys ryte rijo puikiai išsilaikiusias grafienių sukneles, baldų reprodukcijas, senosios tapybos kopijas, kabančias ant dvaro sienų. Tai buvo mano pirmoji pažintis su grožiu, kuris nebuvo nei utilitarus, nei kasdieniškas. Jis tiesiog buvo. Visa savo praeities didybe liudijantis, kad grožis neprivalo būti praktiškas ar funkcionalus. Jis gali egzistuoti vien tam, kad jį patirtume.
Kraštiečiams dvaras – ne tik muziejus, bet ir kultūrinio, socialinio gyvenimo dalis. Čia vyksta miesto šventės, viduramžių riterių kovų inscenizacijos, mugės, koncertai. Simboliška, kad būtent šioje vietoje atsisveikinau su gimtine – dvaro kieme gavau brandos atestatą, užvėriau vieną gyvenimo skyrių, dar nesuvokdama, kaip stipriai ši vieta įsirašys mano atmintyje. Dabar, jau turėdama šiokį tokį išsilavinimą, pamačiusi pasaulio ir, svarbiausia, – meno, aš sugrįžtu ten pat. Bevaikščiodama po gimtuosius miškus, kurių takai, rodos, nepakito nuo vaikystės, leidžiu mintims laisvai klajoti, einu be tikslo. Intuityviai pasuku dvaro link, tarsi vedama įpročio grįžti ten, kur susiformavo mano žvilgsnis. Ten randu šį tą netikėto – tarptautinę parodą „Vytis ir Lelija“.
Mane pasitinka taip vaikystėje žavėjusi aristokratiška prabanga – iš Bažnytinio paveldo muziejaus pasiskolinti Mergelės Marijos paveikslai, Šv. Stanislovo rankos relikvijorius, žvilgantiems viduramžių liturginiams objektams būdinga pompastika, religinių siužetų graviūros. Tačiau labiausiai dėmesį traukia parodos kaltininkai – iš Vatikano apaštališkosios bibliotekos atkeliavę popiežiaus Pijaus IX bulės „Ineffabilis Deus“ rankraštiniai albumai. 1854 m. popiežius Pijus IX paskelbė svarbią katalikų tikėjimo tiesą – dogmą apie tai, kad Švč. Mergelė Marija buvo pradėta be nuodėmės. Norint šią žinią paminėti ir įamžinti, sukurtas unikalus meninis projektas: oficialus dokumentas (bulė), kuris buvo verčiamas į įvairias pasaulio kalbas, dailiai perrašomas ranka, gausiai puošiamas piešiniais ir dovanojamas popiežiui. Vatikano apaštališkoji biblioteka pirmą ir vienintelį kartą skolina eksponatus Lietuvai. Ši paroda – reta galimybė išvysti Šventojo Sosto vertybes.
Ekspozicijoje pristatomi trys Lietuvai reikšmingi bulės variantai – lietuvių, lenkų ir bažnytine slavų kalba rašyti rankraščiai. Taigi provincijos muziejus tampa tarptautinio kultūrinio dialogo vieta. Albumai liudija ne tik religinę, bet ir politinę bei kultūrinę laikmečio realybę. Bulės iliustracijų autorės – moterys: grafienės Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzeckienė, Idalija Sobianskytė ir Natalija Bisping-Kicka. Vaikštant po parodos sales atsiveria rankraščių lapai – kiekvienas kaip savarankiškas meno kūrinys. Ekspoziciją norisi apžiūrėti lėtai, sekti ornamentų ritmą, spalvų derinius ir mažas detales, kurios po truputį dėliojasi į vieną didelį pasakojimą apie tikėjimą, tautinę atmintį bei tapatybę. Čia neįmanoma skubėti – kiekvienas lapas reikalauja sustojimo ir tylaus susikaupimo.
Tekstą lietuviškajai bulei vertė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius, o iliustravo Idalija Sobianskytė. Albumo viršelyje puikuojasi sidabrinis Vytis. Tituliniame lape vaizduojamas Aušros vartų Dievo Motinos atvaizdas, Gediminaičių stulpai, Žemaitijos herbas – sąsaja tarp sakralumo ir patriotiškumo. Bulės puslapiai puošti vietinių laukų bei miškų augalų motyvais – linais, apyniais, kviečiais, našlaitėmis, rožėmis, pakalnutėmis, obelų bei vyšnių žiedais ir, žinoma, lelijomis. Daugelis augalų yra Švč. Mergelės Marijos simboliai. Švelnūs pasteliniai tonai, kaip iš vaikystės prisiminimo, regimi tarsi per miglą. Augalų motyvai ne tik puošia puslapius, bet ir susieja juos su realiu gimtinės kraštovaizdžiu, suteikdami iliustracijoms vietinį kontekstą. Reikšminga, kad tekstas parašytas lietuviškai jau po 1863–1864 m. sukilimo ir po jo prasidėjus represijoms, kai buvo uždrausta lietuviška spauda, – albumas įgyja pasipriešinimo carinės valdžios politikai formą.
Lenkiškąjį bulės vertimą iliustravo Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzeckienė – Rokiškio dvaro grafienė. Jos kuriamas vizualinis registras visai kitoks. Grafinės iliustracijos vaizduoja Lenkijos ir LDK istorijos akimirkas, valdovų portretus, garsių didikų giminių herbus, puslapiuose įkomponuojamas Vytis. Tuo metu, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos valdžioje, tautinio simbolio naudojimas tampa tyliu protestu ir priminimu apie savarankišką Lietuvos valstybę. Kiekvienas vaizduojamas simbolis, didiko herbas, istorinis siužetas veikia kaip subtilus identiteto ir istorijos priminimas.
Natalijos Bisping-Kickos slavų kalbos rankraščio apipavidalinimas taip pat skirtas LDK bei ATR istorijai atminti. Lapai puošti kruopščiai ištapytomis miniatiūromis, vaizduojami svarbūs istoriniai veikėjai – Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas, Leonas Sapiega, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, taip pat svarbių architektūrinių paminklų, tokių kaip Vilniaus katedra, Perkūno namas, iliustracijos. Kiekvienas lapas padabintas Švč. Mergelės Marijos paveikslais, tarp jų – Aušros vartų, Trakų ir Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčių Marijos paveikslai. Iliustracijose įamžinti lietuvybės ženklai, tautos simboliai. Natalijos Kickos iliuminacijose gausu senųjų maldynų puošybos elementų: gėlių, brangakmenių, paukščių, vabzdžių motyvų. Visi trys albumo leidimai – pranešimas pasauliui, kad nors žemėlapiuose Lietuva nebeegzistuoja, jos dvasia išlieka gyva.
Svarbi parodos ašis – moterų autorystė. Moterys turėjo puikų meninį išsilavinimą, buvo gerai susipažinusios su Europos dailės tradicijomis, ikonografijos principais. Grafienių padėtis visuomenėje leido joms realizuoti save per kūrybą, kai didžiajai daliai moterų tai buvo neįmanoma. Grafienių kūryba neapsiriboja kilmingų damų laisvalaikio praleidimo būdu. Jų išsilavinimas bei savivoka tampa akivaizdūs įsigilinus į iliustracijų turinį: šios išsiskiria ne tik puikiu techniniu meistriškumu, bet ir aiškiu noru puoselėti istorinę atmintį bei saugoti kultūrinį palikimą.
Marijos Tyzenhauzaitės-Pšezdzeckienės iliustracijose pinasi gotikinės gėlės, barokinės kriauklės, renesansinių frizų, klasicistinės architektūros detalės. Stilistinis daugiasluoksniškumas, gebėjimas puikiai jungti skirtingų stilistikų detales į bendrą visumą liudija platų dailės istorijos išmanymą. Istorinį išprusimą įtvirtina vaizduojamos mūšių scenos, valdovų bei svarbių valstybės veikėjų portretai. Tokia ikonografija liudija sąmoningą poziciją – per meną kalbėti apie tai, ką viešai reikėjo nutylėti. Tai retas atvejis XIX a. Lietuvoje, kai moterų kūryba taip tiesiogiai susijusi su kultūros, istorijos ir valstybės atminties išsaugojimu. Moterys čia pasirodo ne kaip tylios paraštėse paliktos figūros, o kaip aktyvios kultūrinio gyvenimo dalyvės bei istorinės atminties puoselėtojos. Jų darbai liudija ne tik individualų meninį talentą, bet ir aiškią kultūrinę bei politinę poziciją.
Apėjusi parodą pasinaudoju proga aplankyti likusias dvaro sales, lėtai klaidžioju pažįstamais koridoriais, ieškodama vaikystėje pamėgtų eksponatų, kurie kėlė nuostabą ir sunkiai paaiškinamą susižavėjimą. Kai kurie iš jų – visai nepakitę, tarsi sustingę laike, kiti atsiveria naujais prasmių sluoksniais. Regionuose kultūra neegzistuoja taip garsiai kaip Vilniuje. Ji nekviečia į atidarymus su pilnomis taurėmis ir triukšmingomis kalbomis. Tačiau ji yra. Ji laukia. Ji egzistuoja savo ritmu, kviesdama sustoti, įsižiūrėti ir prisiminti. Ji nesivaržo dėl matomumo, nekonkuruoja renginių gausa, nereikalauja nuolatinio dėmesio. Ji prisitaikiusi prie vietos ritmo ir kasdienybės. Čia nėra skubėjimo, nėra būtinybės „suspėti“ pamatyti viską. Tokiose erdvėse kultūra tampa intymia, asmeniška patirtimi. Ji ne vartojama, o patiriama.
Paroda veikė iki sausio 17 d.
Rokiškio krašto muziejus (Tyzenhauzų g. 5, Rokiškis)
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
