Biomorfinė meditacija: kūnai kaip spiečius

Fojė besibūriuojantys nuo šiol kas dvejus metus organizuojamo tarptautinio festivalio vaikams ir jaunimui KITOKS žiūrovai į „Menų spaustuvės“ Juodąją salę pakviečiami keliauti susikibę rankomis, atlikėjams paslaptingai šnabždant – „įsivaizduokite, kad esate viena ilga gyvatė“. Taip prasideda šveicarų trupės „Prototype Status“ spektaklis-instaliacija MIRKIDS (idėjos autorė ir choreografė – trupės įkūrėja Jasmine Morand), skirta jauniesiems žiūrovams. Šis paprastas, bet taiklus gestas iškart sufleravo, kad pasirodyme svarbus ne atskiras „aš“, o bendras judėjimas, kolektyvinė kelionė ir lėtas pasinėrimas į kitokią perspektyvą bei dėmesio režimą.

Atsisakyti įprastos perspektyvos žiūrovai buvo pakviesti gana tiesiogine prasme, vos įėję į salę, – paaiškėjo, kad spektaklis bus patiriamas atsigulus ant nugaros, stebint vyksmą apskritame lubose įmontuotame veidrodyje. Jame žiūrovai išvydo metalinio cilindro rėmuose į įmantrų geometrinį raštą gulomis susirikiavusius aštuonis atlikėjus: Fabio Bergamaschi, Maxime’ą Jeannerat, Zuzaną Kakalikovą, Laetitią Dupertuis, Céline Fellay, Krasseną Krastevą, Anne-Charlotte Hubert ir pačią Jasmine Morand. Iš atlikėjų kūnų sudarytas raštas nuolat persitvarkė – traukėsi, plėtėsi, šakojosi, ir atrodė, lyg žiūrėtum pro kaleidoskopą, o gal net pro mikroskopą į biomorfines struktūras. Hipnotizuojanti choreografija, tiek stebima, tiek atliekama gulomis, kartais priminė šimtakojį, kartais – vabzdžių spiečių, vandens gelmių gyvius ar net besidalijančias ląsteles.

MIRKIDS – 2016 m. „Prototype Status“ trupės sukurtos choreografinės instaliacijos MIRE versija jaunajam žiūrovui, perimanti tuos pačius kaleidoskopinius scenografinius sprendimus. Panašūs „perstatyto žvilgsnio“ (kai sąmoningai pakeičiamas įprastas žiūrėjimo kampas) sprendimai pasitelkiant veidrodžius nėra visai nauji, pavyzdžiui, belgų choreografo Frédérico Flamando šokio spektaklyje „Moving Target“ (1996 m.) virš scenos įrengtas 45° kampu pakabintas veidrodis leido matyti veiksmą tiek tiesiogiai, tiek per jo atspindį iš viršaus. Lietuviškame kontekste vertikalų žvilgsnio „perstatymą“ (nors ir be veidrodžio) primena Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės opera-performansas „Saulė ir jūra (Marina)“, kur paplūdimio veiksmas stebimas iš viršaus – tarsi plokštumoje. Toks rakursas sukuria dvimatiškumo įspūdį ir įveda atstumą: žiūrovai klausosi buitiško, bet kartu egzistencinio personažų minčių srauto lyg „iš aukšto“, stebėdami ne tiek individualius herojus, kiek bendrą, monotonijos persmelktą socialinį peizažą. Taigi žvilgsnio „perstatymas“ gali būti išties paveiki meninė priemonė. Tačiau MIRKIDS (kaip ir MIRE) išsiskiria tuo, kad scenografija čia nėra vien žiūrėjimo sąlygų pertvarkymas: ji tampa optiniu aparatu, kuriančiu patį vaizdą ir todėl veikiančiu kaip pagrindinė patirties ašis.

Nors akivaizdžiausias per 2023–2024 m. sezoną Šveicarijoje ir Prancūzijoje daugiau nei šimtą kartų rodyto MIRKIDS masalas – neįprasta, žiūrėjimo būdą diktuojanti scenografija, jo kūrėjams pavyksta ir kai kas reikšmingesnio: perkelti dėmesį nuo individo į kolektyvinį vyksmą. Biologinius procesus primenanti choreografija tarsi paverčia kūnus raštais, spiečiais ir tekstūromis: žmogiškasis individualumas laikinai pasitraukia į antrą planą, o patirtis slenka nuo „aš“ prie „mes“ – kolektyvinės, daugiau nei žmogiškos dinamikos ir paties proceso. Taip patirties centras išskaidomas, pasklinda po bendrą, nuolat persitvarkančią ekosistemą ir leidžia atsitraukti nuo antropocentrinio mato, labiau sufleruojant nei deklaruojant posthumanistinę perspektyvą. Posthumanizmas – tai žvilgsnis, kuriame žmogus nebėra pasaulio centras, o viena iš daugybės veikiančių dalių, ir svarbiausia tampa tai, kas jį sieja su aplinka. MIRKIDS, kviečiantis susitelkti ne į personažus, o į kintančią kompoziciją ir bendrą gyvybės ritmą, tarsi stebėtume ne žmogų, o reiškinį, – įtaigiai iliustruoja šią perspektyvą. Kryptį dar sustiprina aiškaus pasakojimo atsisakymas: vietoj siužeto kūrinys siūlo sulėtėti, atsisakyti lūkesčių ir leisti vaizdui bei ritmui veikti kaip meditatyviai kolektyvinei patirčiai, kurios neverta skubėti interpretuoti.

Paslaptinga, kartais atonali ar net grėsminga muzika (kompozitorius Dragos Tara) MIRKIDS suteikia sakralumo ir mistikos, vedančios į jausmą, tarsi stebėtum nežmogiškų gyvybės formų ritualą. Norisi pasidžiaugti, kad kūrėjai nenuvertino jaunųjų žiūrovų ir nepabijojo rimtesnio, sudėtingesnio garsinio fono. Tačiau svarbiausia, kad muzika ypač padėjo atsiskleisti biologinę morfologiją primenančiai choreografijai, sudarant įspūdį, kad žiūrime į ritmiškai pagal šią muziką pulsuojantį organinį darinį. Ribas tarp atlikėjų kūnų tirpdė ir vienodi, margi, netolygiai išblukę kostiumai (kostiumų dailininkas Toni Teixeira) bei apšvietimas (šviesų dizaineris Rainer Ludwigas). Šviesa nuolat keitė šio organizmo spalvą, dar labiau nuasmenindama atlikėjus: kūnai veikė tarsi drobė kintančiam šviesos piešiniui, todėl „kas yra kas“ buvo mažiau svarbu nei kolektyvinė, nuolat persitvarkanti visuma. Šiam vieno organizmo įspūdžiui sukurti reikėjo absoliutaus judesių sinchroniškumo ir precizikos, ir kelis kartus per pasirodymą šiai vieno organizmo iliuzijai subliūkšti pakako vos vieno netikslaus ar per daug žmogiško judesio. Tačiau tai tik paliudijo, kokio meistriškumo iš šokėjų reikalauja šis pasirodymas.

MIRKIDS išsiskiria ne tik scenografija, bet ir pasitikėjimu, kad žiūrovas (net ir jaunasis) gali neišsigąsti neapibrėžtumo, susitelkti į abstrakčius vaizdinius ir susikurti savas asociacijas. Tokia laikysena šiandien atrodo net kiek politiška: ji priešinasi greitam pramogų vartojimui ir nuolatiniam stimulų pertekliui – čia vertė gimsta iš lėto dėmesio. Šiuo požiūriu kūrinys primena mandalą – ir vizualiai, ir patyrimiškai: kūnai veidrodyje dėliojasi į hipnotizuojantį raštą, kurio esmė ne išsaugoti, bet patirti, nes raštas susikuria ir tuoj pat ištirpsta, palikdamas ne išvadą, o būseną. Gal todėl po spektaklio norisi ne tiek apibendrinti, kiek dar kartą mintyse sugrįžti prie matytų vaizdinių ir tiesiog giliau įkvėpti. Visko suprasti nereikia – kartais pakanka atsiverti patirčiai ir leisti žvilgsniui lėtai sekti ritmą, kol pats žiūrėjimas ima keistis ir peržengia individualų „aš“.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama