Tyrinėjimai ir budinimai
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Prisimenu, kad rašydama apie praėjusių metų Kanų kino festivalį sakiau, jog atidaryti jį debiutiniu filmu, sukurtu moters režisierės, galėjo būti sveikintinas festivalio atvirumo gestas, bet jis nuvylė savo banalumu. Berlinalė niekada nevengė būti politiškai angažuotas festivalis, tad ir šiais metais atsidarė afganistanietės režisierės Shahrbanoo Sadat filmu „Nėra gerų vyrų“ („No Good Men“), kurį būtų galima apibūdinti kaip politišką romantinę komediją. Festivalio gestas – aiškus ir svarbus, ir man šįkart visai nesinori rašyti to BET, kurį, būdama kino kritikė, jau beveik automatiškai rinkau klaviatūroje.
„Nėra gerų vyrų“ prasideda titrais, kuriuos lydi ant kaktusų lėtai besiskleidžiantys žiedai. Neužtruks filme nuskambėti ir didžiausia kliše tapusiam moterų palyginimui su gėlėmis. Filme pasakojama apie trumpą laiko atkarpą 2021-aisiais Afganistano sostinėje Kabule, prieš amerikiečiams pasitraukiant iš šalies ir Talibanui susigrąžinant valdžią. Nors filmas ne iškart išsiduoda, koks jis bus, – regis, seksime pagrindinės veikėjos emancipacijos istoriją: Naru (Shahrbanoo Sadat) dirba Kabulo televizijoje, turi ambicijų filmuoti ne tik romantines laidas, bet ir karščiausias naujienas, bando išsiskirti su neištikimu vyro ir iš visų jėgų rūpinasi sūnumi, bijodama, kad gali netekti globos teisių. Ir taip, gerų vyrų Afganistane, jos ir per Valentino dieną gatvėje apklaustų moterų nuomone, nėra. Šis epizodas ir kurioziškas, ir kartu išjudinantis kitą svarbią liniją – moters santykius su visų gerbiamu žurnalistu Kuadratu (Anwar Hashimi), kuris bandys įrodyti, kad vis dėlto tai netiesa.
Nuo čia prasideda tai, ką būtų galima įvardyti kaip romantinę komediją, tačiau įkurdintą politiškai aštriame kontekste. Režisierė, pasakodama romantinę istoriją ir susitelkdama į moters vietą Afganistane bei vyrų ir moterų santykius, kalba apie savo šalies visuomenės būklę. Ne kartą kuris nors veikėjas klausia kito: „Ar tu gyveni Afganistane?“ Nuolat apeliuojama į tai, kad šalis nepasikeičia per naktį. Tačiau filmo pabaigoje režisierė tarsi klausia, o kartu ir pasiūlo atsakymą į du svarbius tarpusavyje susijusius klausimus: bent vieną gerą vyrą ji surado, o šalis gali pasikeisti per kelias valandas, tik vėl ne į tą pusę.
Shahrbanoo Sadat filmas atitinka kino industrijos politinius kriterijus – vystytas ir pristatytas daugelyje svarbių festivalių mugėse, tarp jų ir Berlyno, filmuotas Vokietijoje. Režisierė pati lemiamu momentu buvo įtraukta į besievakuojančiųjų sąrašus ir galėjo pasitraukti iš šalies. Festivalių programų sudarytojai visada renkasi, ką akcentuoti, į ką atkreipti tarptautinės kino bendruomenės, o kartu ir vietinių žiūrovų dėmesį. „Nėra gerų vyrų“ formos požiūriu paprastas filmas, bet į dėmesio centrą iškelia šalį, kurioje moterys vėl nebegali gauti išsilavinimo, vyksta teroristiniai išpuoliai, didžioji dalis visuomenės skursta, o valdžią teisėta kol kas pripažįsta tik Rusija. Tad net jei norėjau, kad režisierė dar daugiau galių būtų suteikusi savo pačios įkūnytai veikėjai, o ne ją įsimylėjusiam kolegai, šįkart nesakau BET atidarymo filmui.
Pirmąjį savaitgalį parodyti pagrindinio konkurso filmai vėl, deja, krinta į tvarkingų festivalinių filmų kategoriją, bet niekaip iš naujo nepermąsto paties kino galimybių. Daugelis jų kalba aktualiomis temomis, bet dažniau iliustruoja nei geba formuluoti naujus požiūrius ar klausimus.
Tarp Berlyno ir Stambulo užaugęs režisieriaus İlkerio Çatako filmas „Geltoni laiškai“ („Yellow Letters“) pasakoja apie turkų intelektualų porą, patenkančią į cenzūros gniaužtus. Universiteto profesorius ir teatro dramaturgas Azizas bei aktorė Derya dėl savo pažiūrų netenka darbų ir yra priversti ieškoti būdų, kaip išgyventi bei užtikrinti gerą ateitį paauglei dukrai. Filme aiškiai pažymima, kad veikėjai yra ir miestai: Berlynas vietoj Ankaros, o Hamburgas vietoj Stambulo. Žinoma, kad imi galvoti – kaip tai veikia žiūrovus, kas slypi už šio režisieriaus sumanymo? Ar tokio filmo šiuo metu Turkijoje nebūtų įmanoma sukurti, ar vis dėlto tai komentaras apie radikalėjančią dešiniosios politikos kryptį Vokietijoje? O gal priminimas apie ne tokią jau seną nacistinės Vokietijos istoriją?
Šis sugretinimas, tikiu, skirtingai veiks auditoriją. Kaip mes priimame autokratinės valdžios vaizdavimą gerai pažįstamuose vakarietiškuose miestuose? Turbūt labiau tai suveiks būtent Berlyno kino festivalyje, juk Vokietijos miestai kažkam gali pasirodyti gerokai tolimesni nei Turkijos. Bet kuriuo atveju šis sugretinimas suteikia filmui papildomų sluoksnių ir klausimų, kurie kitaip, bijau, būtų pasimetę antroje filmo pusėje, į pirmą planą stojus šeiminių santykių peripetijoms. Susidorojimas su kitaip manančiais piliečiais, jų kūrybos varžymas – labai svarbios ir reikalingos temos. İlkeris Çatakas skiria dėmesio ir tam, kiek šeima gali pakelti, kad neimtų byrėti ir neišduotų savo principų, – tai taip pat labai svarbi linija, bet režisierius siekia taip įtaigiai perteikti veikėjų buitį, tarpusavio santykius, kad rimtesni politiniai svarstymai ir mintys ima trupėti. Gelbsti tik puiki aktorių vaidyba ir jau minėtas miestų sugretinimas.
Režisierės Leylos Bouzid filmas „Šnabždant“ („À voix basse“) pakliūva į tuos pačius spąstus – nuspėjama istorija pasakojama taip lėtai, stengiantis sukurti įtikinamą veikėjų kasdienybę, surišant visus mestelėtus siūlus į stiprius mazgus, kad filmas, regis, nebegali kvėpuoti. Prancūzijos ir Tuniso bendros gamybos filmas pasakoja apie homoseksualių žmonių diskriminaciją Tunise, lygina skirtingas kartas ir išvykusiųjų iš Tuniso padėtį su šeimos narių, likusių šalyje. Filmas apie legendinį džiazo pianistą Billą Evansą „Everybody Digs Bills Evans“ (rež. Grant Gee) išvengia realistinių filmų klišių, bet patenka į kitas – pretenzingo pasakojimo, kuriame nei struktūra iki galo neveikia, nei supranti daugiau apie svarbaus muzikos kūrėjo gyvenimą ir kūrybą, nes įstringama ties draugo ir kolegos netekties išgyvenimu bei problemomis dėl heroino.
Antrus metus rengiamame debiutinių filmų konkurse „Perspektyvos“ daug juostų apie traumines patirtis ir šeimos istorijų, bet pirmąjį savaitgalį parodyti filmai nėrė į praeitį, skirtingais rakursais ir temomis gilindamiesi į savo šalių istorijas bei jų aidus dabartyje. „Raudonas angaras“ („Hangar rojo“, rež. Juan Pablo Sallato) pasakoja apie oro pajėgų kapitoną Chorche Silvą, nors tiksliau būtų sakyti – per jo perspektyvą žvelgia į 1973-iaisiais Čilėje įvykdytą karinį perversmą. Ekraną užpildo Silvos aštrūs veido bruožai, nuolat susivaldymą ir pasibjaurėjimą liudijanti veido išraiška, kuri lydi brutalėjantį perversmą. Vienos paros įvykius režisierius papildo lemtingu kapitonui įvykiu, kuris, pasirodžius pulkininkui Chanui, dar labiau aštrina vyro likimą. Filme pavyksta išlaikyti įtampą, perteikti grėsmę ir chaosą, išvengiant tiesioginio smurto vaizdavimo, o kartu – konfliktą žmogaus, bandančio greitai susivokti tarp pareigos šaliai ir sveiko proto bei savo paties vertybių. Filmo pabaigoje pateikta informacija apie tikrąjį Silvą kelia dar daugiau minčių ir svarbių klausimų, vienas jų – ar įmanoma sugrįžti į šalį po tokių klaikių išgyvenimų? Kokios vis dėlto yra patriotiškumo ribos ir kaip skirtingai žmonės gali jas suprasti?
Kitas į praeitį žvelgiantis filmas – „Heino teismas“ („Trial of Hein“, rež. Kai Stänicke), nors vokiečių kalba pavadinimas „Der Heimatlose“ turbūt taikliau perteikia filmo esmę. Tai pasakojimas apie jauną vyrą Heiną, sugrįžtantį į gimtąją salą. Nei mama, nei sesuo, nei visa maža uždara bendruomenė Heino neatpažįsta. Įdomiausia filme – sprendimas, kaip vaizduoti namus, nors šiek tiek primenantis Larso von Triero „Dogvilį“. Šiuo atveju namai turi tik fasadines sienas, visi kiti kambariai be lubų, galinių sienų, atitveriančių nuo gamtos, – toks sprendimas pabrėžia vokiško žodžio Heimat reikšmę: tai ne tik namai pastato ar vietos reikšme, bet jų junginys, kur vėjas, žolės, visas peizažas susilieja į jausmą, atmintį. Pastarajai sugrąžinti bendruomenė sugalvoja procedūrą – Heino teismą, kuriame bus lyginami salos nepalikusiųjų ir paties Heino atsiminimai. Teismo sprendimas nulems, ar Heinas tikrai yra tas jaunas vyras, prieš daugelį metų palikęs salą, ar apsimetėlis, kuris turės išvykti. Filmas dėl šių kelių elementų iš pradžių atrodo tikrai įdomus ir gerai apmąstytas debiutas, keliantis tapatybės ir santykio su savo šalimi klausimą, tačiau labai greitai viskas pasidaro aišku. Uždraustos meilės tarp jaunų vyrų istorija „persiskaito“ iš kelių užuominų, ir tuomet telieka laukti, kada visos kortos bus atverstos, o jos verčiamos labai lėtai.
Vis dėlto pirmąjį Berlinalės savaitgalį labiau džiugino debiutų nei pagrindinis konkursas. Net jei pretenzingas Daros Van Dusen debiutas „Malda mirusiesiems“ („A Prayer for the Dying“) mėgdžioja jau savotišku kanonu tapusius studijos A24 filmus, o įtraukiantis ir svarbius klausimus apie sekso industriją ir jos poveikį keliantis „Tikras apsinuoginimas“ („Truly Naked“, rež. Muriel d’Ansembourg) neapsisprendžia, kokiai auditorijai nori kalbėti, juos žiūrėti įdomiau nei tvarkingus kai kurių meistrų naujus kūrinius.
Nors kinas ir negali, pasitelkiant İlkerio Çatako veikėjo Azizo žodžius, išgelbėti pasaulio, daug jaunų ir vyresnių kūrėjų leidžiasi tyrinėti savo šalies praeitį arba savo visuomenių dabartines būsenas, matyt, turėdami vilties pabudinti, ne tik sujaudinti, žiūrovus, ir šias pastangas norisi palaikyti. Įdomu, ką rinksis žiuri vadovas, režisierius Wimas Wendersas, su kurio pasakymu, kad „turime laikytis atokiau nuo politikos, nes jei kuriame filmus, kurie yra politiniai, žengiame į politikos lauką“, nesinori sutikti. Šie jo žodžiai buvo atsakymas į klausimą apie selektyvų Berlinalės solidarumą ir Vokietijos reiškiamą palaikymą Izraeliui, o ne Palestinai. Nors Wendersas pabrėžė kino galią, jo nuomone, joks filmas nėra padaręs tiesioginės įtakos politikai, bet filmai gali kelti empatiją. Tai išties nuvilia: net jei kinas neišgelbės pasaulio, įtaką jis daro – tiek didindamas sąmoningumą skirtingomis politinėmis temomis, keldamas klausimus, o kaip svarbi industrija turi didelę ekonominę ir socialinę įtaką. Daugeliui kūrėjų tai tampa būdu dalyvauti politinėje diskusijoje, išreikšti savo pozicijas, ir tai nereiškia, kad tokie filmai būtinai bus plakatiški ar pernelyg deklaratyvūs, tą puikiai įrodo ne vienas Berlinalės „Forum Expanded“ programos eksperimentinis dokumentinis filmas.
Pabaigoje norisi paminėti restauruoto ypatingo estų režisieriaus Grigoriaus Kromanovo filmo „Pas žuvusį alpinistą“ („Hukkunud Alpinisti hotell“, 1979) premjerą – šiuo filmu atidaryta Berlinalės Klasikos programa. Toks estų kinui skirtas dėmesys yra labai svarbus ir vėl priminė: dideliuose festivaliuose kiną švęsti galima labai skirtingai ir klasikinių filmų seansai nepelnytai nustelbiami naujienų.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
