Kraštovaizdžio tipografija

Į Nacionalinės dailės galerijos salę, pažymėtą penktu numeriu, atėjau tuo metu, kai vienas artimas žmogus tyliai traukėsi iš mano gyvenimo. Ne staigiai, ne dramatiškai – veikiau taip, kaip tirpsta sniegas: nejučia, bet aplinkui palikdamas klampų purvą, kuriuo sunku judėti pirmyn. Šitaip keičiantis vidiniam kraštovaizdžiui, aplankiau parodą „Neįprastai daug šakelių. Lidos Meškaitytės ir Igorio Piekuro peizažai“. Mano žvilgsnis judėjo iš išorės į vidų – tarp kūriniuose regimų vaizdų ir to, kas tuo metu vyko manyje, – vis grąžindamas prie klausimo: ką iš tikrųjų matau, kai žiūriu į peizažą?

Peizažo žanras – vienas labiausiai atpažįstamų dailėje. Jis remiasi regimybe, kažkuo intuityviai suvokiamu: horizontu, augmenija, erdve, kurioje galime „atpažinti“ pasaulį. Tyrinėjant dviejų skirtingų menininkų kūrinius tampa aišku, kad šioje parodoje kraštovaizdis nėra objektyvus, orientuotas į išorę. Jis veikia kaip vidinės būsenos registras, atminties nuotrupa, emocinis pėdsakas, išryškėjantis per formą, ritmą, spalvą ir paliktas tuštumas.

Šį pojūtį sustiprina tai, kaip kūriniai eksponuojami. Nedidelėje salėje ant sienų tankiai sukabintos didelio formato Igorio Piekuro drobės sukuria intensyvų, beveik nenutrūkstamą reginį, tirštai šlamantį nuo šakų ir lapų. Salės vidurys užpildytas ant stalų išdėstytomis Lidos Meškaitytės miniatiūromis. Šis mastelio ir tankio kontrastas dezorientuoja – nėra aiškios pradžios ar krypties, todėl pasirenku tai, ko tuo metu labiausiai nori kūnas: atsisėdu. Leidžiu žvilgsniui, o kartu ir jausmams, nurimti.

Išvaikščiotas basom peizažas,
išartas, išmylėtas,
toks artimas, jaukus ir mažas,
 toksai graudus ir lėtas.

(Justinas Marcinkevičius, „Vaikiškas peizažas“)

Atsisėdus ant kėdės tenka manevruoti tarp stalų ir prie miniatiūrų pasilenkti visu korpusu – pasiartinti tiek, kad lempos šviesoje imtų ryškėti net milimetrinės rugių varpos. Šis kūniškas įsitraukimas priverčia sulėtėti: nebeužtenka tiesiog žvilgtelėti į kūrinį, formatas įpareigoja į kiekvieną įsižiūrėti. Iš pirmo žvilgsnio preciziška savamokslės menininkės akvarelės technika gali atrodyti kaip bandymas suvaldyti ne tik žiūrovą, bet ir kraštovaizdį – paversti jį dekoratyviu, idealizuotu vaizdu. Tačiau tai ne kontrolė, o vidinė disciplina, kantrybė ir tylios pastangos išlaikyti akimirką.

Žvilgsnis čia tampa kūniškos patirties tęsiniu – jis sugretina žiūrovą su menininke, kurios gyvenimo ritmas buvo priverstinai sulėtintas. 1945 m. nelaimingas įvykis, kai dar visai jauna Meškaitytė pateko po sugriuvusios sienos nuolaužomis, pakeitė jos gyvenimo eigą ir tempą. Trauma, atėmusi judesio laisvę, nereiškė sustingimo – veikiau kitokį buvimą. Todėl menininkės peizažai neatrodo tiesiog nutapyti. Juose juntamas ilgas, tylus stebėjimas, beveik nepaliekantis vietos atsitiktinumui. Šie kraštovaizdžiai, lyg tolimi prisiminimai, atrodo atpažįstami, tačiau ne iki galo apibrėžti – tarsi būtų išlikęs tik bendras įspūdis, atsitraukęs nuo konkrečios vietos ar laiko, kurio liudininkas esi tik tu pats. Ilgiau įsižiūrėjus šis miglotumas ima veikti kaip ramybės būsena – lėtesnis, saugesnis pasaulio patyrimas. Čia nėra dramatizmo, užtat atsiranda vidinė pusiausvyra: peizažas leidžia sustoti ir pabūti.

Tik atsitraukusi pastebiu, kad miniatiūras jungia ištisinė horizonto linija. Iš pradžių ji atrodo kaip paprasta kompozicinė detalė – riba tarp dangaus ir žemės. Tačiau kuo ilgiau stebiu, tuo aiškiau ji ima veikti ne tik paveiksle, bet ir manyje: tarsi atsargiai perskirtų pasaulį į dvi dalis, suteiktų jam tvarką, kai viduje ji pradeda irti. Meškaitytės kraštovaizdžiai patys išlieka stabilūs, tačiau ši horizonto linija tampa pastovumu žvilgsniui, vedančiu per nuolatinę kaitą. Ji neišsprendžia nieko iki galo, bet leidžia išbūti – palaiko visumą tada, kai atmintis slysta, o realybė keičiasi per greitai, kad spėtum ją sulaikyti.

Tas nenumaldomas kitimo greitis ypač ryškiai atsiskleidžia Igorio Piekuro peizažuose. Jie šioje parodoje veikia visiškai kitu masteliu nei Meškaitytės miniatiūros – ne prašo priartėti, o patys artėja prie žiūrovo, net jei atsuki nugarą. Jų mastelis užgula, o ritmas beveik nenutrūkstamas: medis pereina į medį, šaka į šaką, tamsa į tamsą, ir žvilgsnis neturi kur pailsėti. Čia gamta nėra tyli ar romantiška – ji perskrosta žmogaus intervencijos, technologijų, todėl ima koegzistuoti su sintetine tikrove. Joje nebeaišku, kas dar „tikra“.

Piekuras jungia kelias erdves ir skirtingus žiūros taškus viename paveiksle, tarsi kraštovaizdį matytume ne akimis, o per fotokameros filtrą: fragmentuotą, iškadruotą, pasikartojantį – lyg juostą, kuri kažkur užstringa ir ima dubliuoti tą patį kadrą. Atsiradę defektai, perforacijos ritmas, šviesos lūžiai ir atspindžiai sukelia ne tik vizualinį, bet ir vidinį trikdį: jie primena, kad matomas vaizdas juda ir yra nuolat perrašomas. Kai kraštovaizdis tampa įrašu – drobėje ar atmintyje, – jis lieka tik kopija, pakartojimu, kuriame vis daugiau triukšmo ir vis mažiau pradinio aiškumo. Kaip ir gyvenime: bandai prisiminti, bet atmintis grąžina tik išblukusį atspindį.

Kitose menininko drobėse į gamtą įsigeria urbanistiniai šešėliai, taršos pėdsakai, veriasi melioracijos grioviai – tiršta, sunkiai nusiplaunanti tikrovė. Piekuro peizažuose jaučiu ne nostalgiją, o įtampą: tą būseną, kai aplinka keičiasi greičiau, nei spėji ją įvardyti ir įsisąmoninti, o nykimas vyksta tiesiog tavo akyse. Lieki tarp – tarp vaizdo ir jo praradimo, tarp dabarties ir to, kas netrukus taps vien prisiminimu. Tokiuose paveiksluose peizažas nealsuoja ramybe: jis sugrąžina į klampią vietą, kurioje suvoki, kad ne viską gali išlaikyti, net jei žiūri ilgai, net jei iki skausmo.

Bet šiandien,

eidamas

per drumzliną

ir šlapią sniegą,

jaučiau:

pavasaris

jau greitai bus.

(Jonas Mekas)

Šiandien, penktoje salėje, eksponuojamuose peizažuose pamačiau tai, ką tuo metu išgyvenau, – ir tai, ko dar nebuvau įvardijusi. Igorio Piekuro ir Lidos Meškaitytės kūriniuose radau atmintį ir virsmą: pastangą išlaikyti ir neišvengiamą praradimą. Niekas nėra amžina – nei kraštovaizdis, nei vidinė būsena, nei patys žmonės. Kaip ir pati gamta, įamžinta šiuose peizažuose, viskas keičiasi. Tačiau būtent per kaitą ir skirtumus kartais atsiveria prasmė. Gal todėl ir ši paroda, sujungianti du skirtingus vieno žanro matymo būdus, pasirodo tokia prasminga: ji nieko nesuvienodina, tik primena, kad tas pats pasaulis kiekvienam atsiveria kitaip, telieka pasirinkti, kaip jame būti. Gal todėl tai kažkuo primena jausmą, kai eini per drumzliną, šlapią sniegą ir, nepaisant visko, vis tiek leidi sau pagalvoti: tuoj bus pavasaris.

Paroda veikia iki kovo 15 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama