MRF Turinio bankas MRF Turinio bankas
Prisijungti
Pagrindinis
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Žiūrėti visus Video Audio Tekstas
Privatumo politika DUK
Kultūros periodinių leidinių projektai • 2026.04.27 08:32

Dabar žinau, kaip jautėsi Archimedas

7 meno dienos
7 meno dienos

Turinį įkėlė

Dabar žinau, kaip jautėsi Archimedas
Your browser does not support the audio element.

Lapkričio 27-oji, parodos atidarymas Radvilų rūmų dailės muziejuje, Oscaro Chan Yik Longo pirmoji solo paroda. Šio menininko išskirtinumas – sugebėjimas tapyti tušu. Jis laikomas vienu geriausių azijiečių menininkų, mokančiu žaisti su forma bei figūratyvumu, – būtent taip parodos kuratorius Andersas Kreugeris lankytojams pristatė Oscarą Chan Yik Longą. Turbūt teiginys „ne žmogus pasirenka kūrinį, o kūrinys žmogų“ yra teisingas. Toks ir pirmas parodoje pasitinkantis Oscaro Chan Yik Longo darbas. Kuo ilgiau į jį žiūrėsi, tuo labiau atsiskleis detalės. Visų pirma esame šviesioje erdvėje, kurioje sukabintos dešimt drobių: priešais ant sienos kabo keturios, o dešinėje – šešios, atskirtos tik perėjimu į kitą erdvę. Visos drobės eksponuojamos kiek žemiau nei įprastame lygmenyje, o priešais akis atsiveria žiemos vaizdai.

„Kaip ramu“, – pagalvojau. Tuomet žvilgsnis pradėjo kelionę iš kairės į dešinę, vis sugrįždamas ir bandydamas sujungti drobes į vientisą ilgumą. Tokia nedrumsčiama ramybė, lyg kapinėse tvyranti tyla. Besidriekiantys laukai tarsi sukuria įsivaizduojamo kaimo peizažą: sniegu nukloti dirbamieji laukai, kalvelės, kemsynai, daubos, pavieniai medeliai. Pirmas įspūdis tikrai verčia pamanyti, kad tai kaimo kraštovaizdis. Visa tai nutapyta vien tušu, vien juodais ir pilkais atspalviais. Bet jie įtikina, geba sukurti reikiamą pojūtį. O kaip daugiau pavaizduoti gamtą po baltu sniego apklotu?

Visa tai truko vos porą akimirkų, kol pasižiūrėjau į kūrinio pavadinimą („Look at My Own Dead Body“). Kažkaip mąstymo operacinė sistema nustojo veikusi. Dabar tai jau tikrai kapų tyla. Deja, mano žvilgsnis vis nerimo ir blaškėsi, net užvirė intensyvus monologas, tad teko įdarbinti ir kojas. Kartais pakeitus žiūrėjimo padėtį pasikeičia ir paveikslo suvokimas. Ėmus žingsniuoti pirmyn atgal, pamažu tampa matomi daiktų fragmentai, kurie nepalaiko vienos atpažįstamos formos. Viskas pasirodė perdėtai ištęsta. Netrukus intuityviai pradėjau eiti išilgai drobių, lyg nujausdama, kad iš kitos perspektyvos šitas kūrinys stebėtojui atsiskleis visai kitaip. 

„Eureka! Aš tai radau“, – sušukom kartu su Archimedu, tik skirtingose laiko atkarpose. Iš tikrųjų, dabar žinau, kodėl akys taip blaškėsi ar negalėjau nustovėti vienoje vietoje kontrapostu – prieš mane atsivėrė glūdėjusi paslaptis. Hansas Holbeinas tikrai džiaugtųsi tokia išdaiga, džiaugtųsi ir jau pradingusiu mano „proto užtemimu“. Pajutau déjà vu – antrą kartą tenka matyti taip subtiliai paslėptą memento mori užuominą. Ištęsti griaučiai puikiai sužaidžia su įsivaizduojamu Azijos gamtos kraštovaizdžio dizainu, sukurdami iliuzijos efektą, kurį išsklaidyti galima tik suradus konkretų žiūros tašką. Kadangi Azijoje gamtą piešti įprasta remiantis patirtais pojūčiais, menininkui tereikėjo atrasti bendras formas ir jas sujungti. Po kurio laiko suvokiau, kad ir aš į tuos griaučius žiūriu iš viršaus. Kaipmat prisimenu ir parodos pavadinimą „Jie visad žvelgia iš įsivaizduojamos aukštybės“. Regis, tapau „jais“, žiūrinčiais iš aukštai, bet kas gi tie „jie“? Parodos anotacijoje kuratorius pats to nežino, o menininkas nutyli. Ko gero, teks pačiai „juos“ susigalvoti. Šita detalė tikrai verta pagyrimo, nors ji man sukėlė daugiau klausimų, liko neatsakyta.

Kiekvienas apsilankęs parodoje gali nuspręsti, ką tai jam reikš asmeniškai. Tik menka smulkmena, bet atrodo, kad drobėms pritrūko sienos ilgio, antraip šis kūrinys būtų dar paveikesnis. Porą kartų tikrai norėjosi materializuotis sienoje vien tam, kad pamatyčiau užslėptus kraštovaizdžio pramanus. Nepaisant to, sprendimas nueiti ir apžiūrėti meno kūrinius, prieš tai nepaskaičius anotacijos ar pavadinimo, buvo teisingas. Po minčių detektyvo patirtas eurekos momentas tapo didžiausiu tos parodos įspūdžiu. Kadangi pagrindinis akcentas buvo tušu menininko išreikštos emocijos, kiekvienas potėpis atrodė išjaustas ir įvertintas. 

 

Paroda veikia iki kovo 15 d.

Radvilų rūmų dailės muziejus (Vilniaus g. 24, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama

Panašūs įrašai

2026-05-20

„Projektas „Sveika, Marija“: optimistinė ir linksma kosmoso drama

„Projektas „Sveika, Marija“: optimistinė ir linksma kosmoso drama
2026-05-20

„Didysis Martis“: vyriška svajonė

„Didysis Martis“: vyriška svajonė
2026-05-20

Eiti ar neiti. Teatras. Spektaklių „7 vienatvės“ ir „Nojaus arka“ recenzijos

Eiti ar neiti. Teatras. Spektaklių „7 vienatvės“ ir „Nojaus arka“ recenzijos
2026-05-18

Christianas Morinas: festivaliai yra bendruomenės erdvė

Christianas Morinas: festivaliai yra bendruomenės erdvė
2026-05-15

Klausykla Nr. 161 (albumų apžvalga)

Klausykla Nr. 161 (albumų apžvalga)
Dalintis straipsniu
Dabar žinau, kaip jautėsi Archimedas