Iš meilės Vilniui

Menininkė, rašytoja, kultūros kritikė ir kuratorė Paulina Pukytė garsėja didelės apimties šiuolaikinio meno parodomis miesto viešosiose erdvėse. Puikiai pamename 2017 m. jos kuruotą 11-ąją Kauno bienalę „Yra ir nėra: paminklo (ne)galimybės klausimas“, 2024 m. specialiai Klaipėdai surengtą šiuolaikinio meno projektą „Reiškinys M“. Pukytė moka nustebinti ir pradžiuginti – didieji miesto meniniai tyrimai, mano požiūriu, gali būti konceptualiai aktualizuojami ir kamerine versija, šįkart kuruojant Antono Lukoszevieze parodą „District“ („Rajonas“) VDA galerijoje „Artifex“. Akivaizdu, kad miesto erdvė ir jos įženklinimas yra artimi tiek parodos autoriui, tiek jos kuratorei. Be to, abiejų menininkų kūrybos strategijoje svarbūs rasti objektai, paprasti, nereikšmingi dalykai, kurie tampa žmogiškosios būties metaforomis.

Parodos „District“ ekspozicija išsiskiria Lukoszevieze kūrinių įvairiapusiškumu ir universalumu. Tarp šimto 2016–2026 m. sukurtų ir eksponuojamų darbų – fotografijos, piešiniai, koliažai, tapybos, video- ir audiodarbai, tekstai, rasti artefaktai. Pasak parodos anotacijos, „tai atidus ir intuityvus miesto tyrinėjimas per rastus, patirtus, užfiksuotus ir įsivaizduotus vaizdus, objektus ir garsus. Vaizdai ir daiktai čia keičiasi vietomis ir materialumais, sluoksniuojasi, atsispindi, virsta vienas kitu: objektai tampa atvaizdais, atvaizdai – objektais, objektai – garsais, garsai – vaizdais, kurie vėl tampa objektais.“

Lukoszevieze įtaigiai perteikia Vilniaus Naujamiesčio rajono atmosferą, kuri kartu yra ir konkreti, ir abstrakti. Atpažįstami vaizdai man siejasi su miesto praeitimi, kuri tarsi persmelkta Jano Bułhako šviesos pagava. Lukoszevieze vaizdų tapybiškumas skleidžiasi pilkšvuose juodų-baltų analoginių fotografijų tonuose, išryškinant užfiksuotų paviršių šiurkštumą ir šešėlių minkštumą. Menininko ranka jautriai nuspalvinti arba chemiškai tonuoti sidabro želatinos atspaudai primena tarpukario atvirukų dekorą, o atrasti išmestų baldų, senų žaidimų aikštelių, metalinių garažų motyvai – gūdų sovietmečio palikimą. Kita vertus, „išgyventos“ erdvės, apleistos vietos, kurių jau nebėra, aptrupėjusios sienos, tuštuma dvėsuojančios langų kiaurymės saugo daugelio miestų paslaptis. Žavi Lukoszevieze pastabumas, dėmesys išskirtinėms detalėms, mažos daugiakalbės smulkmenos, rasto objekto ar daikto simbolika.

„District“ ekspozicija „Artifex“ išdėstyta labai nuosekliai ir apgalvotai. Svarbi vaizdų apie Naujamiestį seka, jos plėtotė, kur ir kaip grupuojami kūriniai, dedami spalvų akcentai, komponuojami daiktiniai intarpai. Juolab mažo dydžio, kelių kadrų per sekundę fotografijų kompozicijas darniai ritmiškai papildo nedidukai Lukoszevieze piešiniai ir tapyba. Viskas, rodos, telpa delne, miestas, kurį nešiojiesi ne tik atminty, bet ir savo kišenėje.

Kamerinėje „Artifex“ erdvėje, trijuose „kambariuose“ su perėjimu, kuriamas „District“ pasakojimas grindžiamas „vaizdo-daikto-garso“ metamorfozėmis, kai viena tampa kitu ir atvirkščiai. Dominuoja paradoksalūs virsmai: realu ir abstraktu, plokštuma ir erdvė, veiksmas ir sąstingis, šurmulys ir tyla. Kaitos tarp prognozuojamos ir nenuspėjamos baigties atžvilgiu, manau, prasmingi autoriaus meniniai eksperimentai tiek naudojant įvairius analoginius 1930–1960 m. gamybos fotoaparatus („Leica“, „Rolleiflex“, „Robot“, „Hasselblad“, „Nikon“, „Sputnik Stereo“, „Holga Panoramic“), tiek kartais atspaudžiant vaizdą ant pasenusio fotopopieriaus, tiek fotografijas apšviečiant, tonuojant, aptapant, pripiešiant detalių ir pan.

Elegantiškai ir subtiliai sukomponuota Lukoszevieze kūrinių seka intriguoja judėti tolyn, sekti užuominas ir atkurti atminty savojo miesto vaizdinius. Matau autoriaus pieštus jo pasivaikščiojimų maršrutus, neretai trasuojant nuo Basanavičiaus link Šiaulių gatvės, seku jo rankų judesių schemą, kuri pamažu virsta partitūra. Visuminę parodos „kardiogramą“, jos „pulsą“ vaikščiodama natūraliai išjaučiu ir išgirstu. Kūriniai neturi pavadinimų, išskyrus du – „Moteris troleibuse Pylimo g.“ („Woman on a trolleybus on Pylimo g.“), „Vyras barškina butelį“ („Man rattling a bottle“), kuriuos kiekvienas savaip įsigarsiname.

Fotografijų sekas dėsningai papildo Lukoszevieze tekstai, du videoįrašai ir rasti objektai. Ar ant šalia autoriaus kūrinių rašomąja mašinėle spausdintos pavienės raidės, žodžiai pamažu perauga į konkrečiąją poeziją. Dvigubo kadro vaizdo įraše matyti naktį švytintis vienišas stalo teniso stalas, savotiškai antrinantis išmestų baldų fotografijoms, o sena vaizdo kamera filmuotame video stebime mirgančius spalvotus šešėlius, lyg žvelgtume pro užuolaidas į butą už lango. Iškalbingi ir daiktiniai intarpai – gatvės pavadinimo lentelė sudvigubintu Antokolskio-Lvovo užrašu, kėdė nupjautomis kojomis ir vandens dauba, mažas baltas parašiutas lyg gyvis aukštyn kojom, elektros saugiklis, virstantis skulptūra, ir vielos lankstinys, atkartojantis Gedimino bokštą ir jo formos vaikų laipynę fotografijoje.

Lentynėlėse matome paslaptingus daiktus: vandenyje mirksta elektros saugiklių vamzdeliai (lyg nuoroda į „sumuziejintą“ trumpąjį jungimą), šalia – raštuota keraminės plytelės nuolauža su įsivaizduojamu užšifruotu tekstu, o svarbiausia – penki stereoskopiniai akiniai, suteikiantys galimybę pro juos matyti, kaip du analogiški fotokadrai tampa trimačiu miesto vaizdu.

Po parodą nepabosta vaikščioti, nes lankytojo dėmesys puikiai išlaikomas. Paprastai mažoje galerijoje parodas apžiūriu gana greitai, o šįkart užtrukau palyginti ilgai – buvo nenuobodu, nes kūrinių kaita nuoširdžiai ir tiksliai apmąstyta, numatant žiūrovo smalsumą žadinančius netikėtumus.

Išskirčiau ir eksponavimo technines detales, kurios svarbios kuriant parodos estetinę visumą. Skirtingo dydžio organinio stiklo lakštai su skaidriais kampučiais nuotraukoms, prie kurių tvirtinamos Lukoszevieze fotografijos, suteikia lengvumo įspūdį ir pagrindžia komponavimo ritmikos logiką bei proporcinius kūrinių tarpusavio santykius. Mažos plieninių vinučių galvutės tampa plastiniu akcentu, pasikartojančiais taškais, tarp kurių rezgasi pasakojimas.

Lukoszevieze „District“ užburia atminty įstrigusia Vilniaus poetika: gatvės ir namų sienos, medžiai ir dangus, kiemai ir langai – miesto vidurys ar pakraštys? Keista tuštuma, kai eidamas link Rotušės vidurdienį dažniausiai esi visiškai vienas, tarsi miestas būtų tavo vizijose, išgalvotas, susapnuotas, tikras ir netikras. Kur tas rajonas?

Paroda veikia iki vasario 6 d.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama