Kino jaunystei skirtas festivalis

Jubiliejinės, 10-osios, „Pirmosios bangos“ proga Aistė Račaitytė susitiko su festivalio organizatoriais Aleksu Gilaičiu ir Dmitrijumi Gluščevskiu aptarti drąsiai, išradingai kino jaunystei skirto festivalio bei jo istorijos. Pokalbis pakrypo prie kur kas platesnių kino kultūros klausimų, paliekant maloniai aprėpiamo – devynių seansų – festivalio programos aptarimą patiems žiūrovams. Žaismingesnė nei bet kada programa kviečia švęsti ankstyvąjį kiną ir iki jo vedusias praktikas bei nuosekliai šią kultūrą Letuvoje puoselėjantį dviejų draugų festivalį. Kaip ir kasmet, ne tik archyvinio kino rodymui, bet ir platesniems kino paveldo klausimams skirtas festivalis kviečia ir į filmų programą praplečiančią konferenciją. Šį kartą jos fokuse – pačios ankstyviausios kino apraiškos, bus skaitomi garsių kino paveldo specialistų pranešimai apie magiškuosius žibintus, gėles kine ir pirmuosius bandymus stebinti judančia spalva, apie amžininkus pralenkusius Georges’o Mélièso eksperimentus ir dar daugiau.

Ar prieš dešimtmetį sumanę festivalį tikėjotės, kad tai gali virsti sėkmingai besitęsiančia tradicija?

Aleksas Gilaitis: Kiek pamenu, tada apie ateitį negalvojom – nebuvo kada. Nelabai žinojome, kaip organizuojamas festivalis, visko mokėmės darydami. Kita vertus, jei nuo pradžių būtume žinoję archyvinių procesų lėtumą ir tai, kad seansai negali atsipirkti, nes kainuoja trigubai tiek, kiek potencialiai galima uždirbti, – kažin ar būtų pakakę motyvacijos. Dabar suprantam, kodėl taip yra, kodėl archyvinį kiną daug kur pasaulyje rodo biudžetinės įstaigos. Pradėjome naiviai tikėdami, jog viskas taip įdomu, vertinga ir svarbu, kad savaime turi daug potencialo. Nepaisant visų sunkumų, žvelgiant iš neverslios perspektyvos, mano tikėjimas, kad festivalis Lietuvos kino sklaidos rinkoje yra reikalingas, laikui bėgant tik stiprėjo. Bet jaučiu išaugusį ir auditorijos poreikį.

Dmitrij Gluščevskij: Pamenu vieną momentą, pavadinkime jį konceptualiu lūžio tašku, kai pradėjome truputį aiškiau projektuoti festivalio ateitį, užmesti meškeres į priekį. Pirmas sezonas įvyko greitai, vos ne spontaniškai, nes po studijų į Lietuvą grįžęs Aleksas buvo labai užsidegęs įgyvendinti tokį renginį. Sutapo, kad tada pradėjau dirbti „Scanoramoje“, kurios vadovei Gražinai Arlickaitei seniai sukosi mintis sukurti kokį nors satelitinį festivalio renginį, ir mūsų idėja jai pasirodė patraukli. Pirmą „Pirmąją bangą“ surengėme be paramos, vos ne iš savo kišenės, „Scanorama“ prisidėjo administraciniu aparatu. Tačiau po pirmo sezono teko atsakyti į klausimą, ar darom antrą, o jei darom – ką tobuliname, iš kur gauname pinigų. Pirmais metais rodėme filmus tik iš atvirų archyvų, tačiau net jei nereikėjo mokėti už teises, kopiją iš kažko skolintis ir siųsti vis tiek kainavo siaubingai daug.

Sėdę prie paraiškos supratome, kad prašyti iš tuo metu kino sklaidos finansus skirsčiusios Kultūros tarybos pinigų renginiui, kuris tiesiog mums fainas, – nei šis, nei tas. Reikėjo pagrįsti, kodėl jis reikalingas, kad Lietuvoje ankstyvojo kino kultūra praktiškai nėra reprezentuojama. Tuomet ir teko išsigryninti, ką naujo festivalis gali pasiūlyti kino kultūros rinkai, kokia gali būti jo vystymosi kryptis, ką jis pasiūlys žiūrovams. Pamenu, užsidarėme dviese kelių dienų dirbtuvėms Kaune, braižėme įvairias schemas. Supratome, kad ūgtelėjome ir tai, ką darėme anksčiau, tampa nebeaktualu, festivalis turėjo keistis, atsispiriant nuo turimo pagrindo.

Festivalio tęstinumas priklausė ne tik nuo mūsų entuziazmo, bet ir nuo skiriamo finansavimo. Tai pasakęs turiu pripažinti, kad dešimtmetis vis dar atrodo keistai, turbūt panašiai kaip su vaikais būna – sunku patikėti, kad tiek jau prabėgo. Anksčiau atrodė, kad 15-os, 20-ies metų jubiliejus švenčiantys kino pavasariai ir scanoramos yra didelį įdirbį turintys renginiai. Dabar dešimt metų atrodo niekis – vis tiek pusės nemoki, ką turėtum.

Ar bus dar dešimt metų?

D. G.: Norėtųsi, kad būtų. Be nereikalingo kuklumo pasakysiu – jaučiu, jog nepaisant to, kad mūsų auditorija nėra įspūdingo dydžio, šis festivalis daro įtaką kino kultūrai, užsimezgė daug prasmingų tarptautinių ryšių ir jis tarsi įteisino ankstyvojo kino rodymo praktiką, parodė, kad galima didinti mastelius, seansus perkelti net į Operos ir baleto teatrą. Bet esu linkęs atsižvelgti į besikeičiančią rinką. Jei kada nors atsiras naujų žaidėjų, kaip Lietuvos kino centro brandinama Nacionalinė filmoteka, ir pasirodys, kad taip organizuoti festivalį nebetvaru, būčiau linkęs neiti kaktomuša, o persigrupuoti ir prasmingai išnaudoti savo įdirbį bei žinias. Kadangi tai nėra pelningas verslas, čia svarbiausias prasmės elementas. Kol jis yra ir kol yra mudviejų su Aleksu draugystė – tol tęsim.

A. G.: Jei ateityje atsiras naujų galimybių finansuoti ir organizuoti – džiugu. Tai nebūtinai turi gulėti ant mūsų pečių. Bet kol poreikis nėra atlieptas, mums pakanka motyvacijos tęsti.

Vis minite žodį „rinka“, kalbėdami apie kino sklaidos kultūrą, – tai kiek neįprasta, turint omenyje, kokie maži čia skaičiai...

A. G.: Galbūt ir netaiklus termino pasirinkimas, bet taip vadinu turbūt dėl to, kad egzistuoja žiūrovas, o mes bandome atliepti jo poreikius. Žodis „rinka“ nebūtinai komercializuoja paveikslą.

D. G.: Manęs šis terminas netrikdo, nes sudėtinga atsieti kino sklaidą nuo realių rinkos sąlygų. Jau dešimt metų užsiimdamas kino sklaida suprantu, kad rinkos dėsniai čia irgi veikia. Jei agentas finansiškai pajėgus, jis funkcionuoja kaip savotiškas gravitacijos taškas, gali sau leisti formuoti žiūrovų lūkesčius. O mažesni veikėjai turi suktis pigiau, rinkdamiesi daryti kompromisus. Pavyzdžiui, kaip mes pradžioje – rodyti filmus, kurių teisės viešos. Jei kultūros politikoje į kiną būtų žiūrima labiau kaip į meną, o ne pramogų verslą, tada ir apie projektus galėtume kalbėti kultūros, o ne rinkos terminais.

Ar esate patenkinti tuo, ką pasiekė „Pirmoji banga“?

D. G.: 2016 m. pradėjęs dirbti „Scanoramoje“ tiesiog džiaugiausi, kad galiu užsidirbti iš dalyko, kurį taip mėgstu ir kuriuo domiuosi. Tuo metu negalvojau apie finansinį ribotumą ir nemąsčiau rinkos terminais. Neturėjau nuovokos, kaip viskas veikia, kas kam trukdo arba kas iškreipia kino kultūros rinką ir kaip reikėtų puoselėti kino kultūros ugdymą. Esu įsitikinęs, jog neužtenka grynos valios ir užsispyrimo, kad projektas gyvuotų daugiau nei penkmetį, nes tikrovė koreguoja planus. Kaip Aleksas sako, poreikis buvo, vadinasi, buvo palanki dirva, ir mūsų įdirbis vis dar duoda vaisių. Svarbu turėti tvirtą viziją, koks turi būti festivalis, bet sėti reikia ten, kur auga. Tęsiant metaforą, turėdamas ribotus išteklius negali barstyti visur ir žiūrėti, kur išaugs, – turi gerai pamatuoti, kaip tas tris sėklytes paskirstyti: geriausia dvi sėti ten, kur žinai, kad auga, o vieną pasilikti eksperimentams ir žiūrėti, kaip bus. Čia didysis konceptualinis darbas. Dabar „Pirmoji banga“ yra tapusi reikšminga platforma, kur gali susitikti vietiniai kino žaidėjai su Tarptautinės kino archyvų federacijos atstovais.

A. G.: Pirmais metais net nemąsčiau apie tai, kokią įtaką gali padaryti vienas festivalis. Įšokome į nepatirtą balą ir aiškinomės, kokios taisyklės joje veikia. Gerai neišmaniau nei kino sklaidos, nei paveldosaugos, žinios buvo paviršutiniškos. Labiausiai motyvuodavo, kai matydavau, jog tam tikri rūpimi klausimai iškyla viešumon. Lietuvoje kino paveldo ir jo sklaidos tema retai liečiama, tad viskas, ką darėme – kviestinių specialistų paskaitos, dirbtuvės, – buvo nauja ir reikšminga. Tai labai nedidelė niša, kuria rūpinasi nedaug žmonių, turėdami mažai išteklių. „Pirmoji banga“ gyvuoja dėl to, kad mums rūpi ir savo kompetencijomis siekiame prisidėti prie judėjimo į priekį kino paveldo srityje.

Dmitrijus gražiai kalba apie darbą kartu, draugystę. Ar tai visada yra stiprinantis elementas?

A. G.: Man – tikrai taip. Manau, kad bet koks ant vieno žmogaus pečių gulantis festivalis yra per didelė atsakomybė ir krūvis. Be to, ilgainiui gali kilti klausimas, kas aš toks, kad daryčiau tik taip, kaip man atrodo, – tada antras balsas labai naudingas. Nes lengva pasiduoti abejonėms.

D. G.: Festivalis gal net padėjo evoliucionuoti mūsų draugystei. Dirbant kartu būtina pakvestionuoti kito sprendimus ar požiūrį, o draugams tai lengviau nuryti. Kai dirbi su svetimu žmogumi, gali užsilaikyti kažkokių nuoskaudų arba lengva įsisukti į kito tenkinimo ratą. Per visą šį laiką mums ne kartą teko vienas kitam pasakyti priekaištų, bet mums tai suveikia ir kaip akstinas atviriau pabendrauti.

Esate ne pirmoji, bet vienintelė sėkminga ir ilgiau išsilaikiusi ankstyvojo kino sklaidos iniciatyva. Kaip manote, kodėl kitiems nepavyko? 

A. G.: Pavienių rodymų buvo ne vienas, kelerius metus net vyko festivalis „Tylos garsai“, skirtas nebyliajam kinui, tačiau ilgai neišsilaikė. Dabar jau mums lengviau įvertinti kodėl. Bet yra tikrai nemažai iniciatyvų – tiek ypatingų seansų, tiek į festivalių retrospektyvas įtraukiamų ankstyvojo kino kūrinių, ir tai džiugu. Mes išsiskiriame tuo, kad orientuojamės tik į ankstyvąjį kiną.

Jūs, kitaip nei pavienių iniciatyvų organizatoriai, esate giliai šioje srityje įleidę šaknis – nuo išsilavinimo iki aktyvios kino kritikos Dmitrijaus atveju ir Alekso darbo archyve. Galbūt kitiems ankstyvasis kinas nebuvo toks svarbus kaip jums?

A. G.: Man pasisekė, kad grįžus po studijų pavyko įsitvirtinti ir gyventi iš kino sklaidos Lietuvoje. Suprantu, kad tai nedažnai pasitaikanti laimė. Mūsų aktyvus dalyvavimas bendrame kino kultūros lauke tikrai padeda, nes turime daugiau supratimo, kas veikia.

D. G.: Galbūt mums ir padėjo tai, kad „Pirmosios bangos“ profilis šiek tiek platesnis nei kitų renginių. Ne tik Lietuvoje įprasčiau rodyti arba nebylųjį kiną, arba filmus, sukurtus jau po Antrojo pasaulinio karo. Aleksas nuo pradžių kartojo, kad ankstyvasis garsinis kinas yra labai įdomu ir kad to reikia.

Mažesnės ir vienkartinės iniciatyvos paprastai orientuojasi į tuos kelis gerai žinomus filmus, kuriuos gali įvardinti net ir ne specialistai, pavyzdžiui, Chaplino hitus, „Daktaro Kaligario kabinetą“, „Metropolį“ ir kt. Bet ta saujelė žinomų filmų greitai baigiasi, o su ja ir motyvacija toliau organizuoti, nes juk „viskas jau parodyta“. Alekso išsilavinimas ir šios srities išmanymas lėmė, kad nuo pirmo sezono turėjom griežtą nuostatą, jog iki tam tikrų filmų mums reikia užaugti, – turime turėti pakankamai piniginių resursų, kad kuriam nors ankstyvojo kino festivalių hitui surengtume tinkamo lygio renginį. Kol kas siūlome pažiūrėti, kas buvo aplink tuos filmus: kas leido atsirasti „Metropoliui“, kokie filmai vedė link slapstick tradicijos. Pasirodo, tie filmai gali būti įdomūs toli gražu ne tik kino istorikams ar archyvininkams. Kai kurie jų net drąsesni ir artimesni šiuolaikiniam kinui nei kanoniniai kūriniai. Tos ribojančios aplinkybės lavino mūsų lankstumą ir kurstė mūsų bei žiūrovų smalsumą, ką dar galima įdomaus atkapstyti. Po pirmo sezono, kuriame Busteris Keatonas buvo vienintelis žinomas vardas, maloniai nustebome, kad žiūrovai vertina ir tokią programą. Jei būtume galėję rodyti bet ką, galbūt viskas būtų pasisukę kita linkme. Paradoksaliai maži resursai pasitarnavo šio projekto ilgaamžiškumui.

Ar buvo reikšmingas ilgas tradicijas ir gerą reputaciją turinčios „Scanoramos“ užnugaris? Kodėl vėliau kilo poreikis atsiskirti?

D. G.: Kurį laiką mums reikėjo „Scanoramos“ ir „Scanoramai“ reikėjo mūsų. Sutapo motyvacija ir kryptys, buvimas kartu turėjo prasmę. Iš pradžių mums pravertė patikima globa, nes kino srityje buvome nežinomi, o Gražinai Arlickaitei net nereikėjo įtikinėti, kad „Skalvija“ mus įsileistų. „Skanoramai“ „Pirmoji banga“ buvo naudinga įvaizdžio ir vertybių požiūriu. Festivalio programoje rodyti ankstyvąjį kiną, ypač nežymius filmus, yra sudėtinga, nes žmonės nori naujovių arba tokių retrospektyvų kaip Jarmusho, Lyncho ar Bergmano, tad buvo prasminga daryti atskirą renginį. Tai buvo ir gera proga pradėti kalbėti apie „Scanoramą“ dar rugsėjį, taip ištęsiant festivalio viešinimo kampaniją.

Augant festivaliui augo ir mūsų poreikiai, atsirado ir daugiau objektyvių priežasčių sukti savarankišku keliu, kuris po tiek laiko kartu buvo natūralus.

Noriu klausti apie apsisprendimą savo idėjas įgyvendinti festivalio formatu. Kokių tai turi pranašumų ir taip gana smarkiai „festivalizuotame“ Lietuvos kino kultūros lauke?

A. G.: Per tuos dešimt metų mums kilo daug idėjų ir galėjome jas patikrinti. Kino festivaliai sparčiai kinta, kartais jaučiu jų išsekimą – būna, kad jie tebeorganizuojami, tačiau motyvacijos, akivaizdu, nėra. Galima pasiekti auditoriją ne festivalio metu pavieniais renginiais arba nuolatine visų metų programa – kai kurie festivaliai parodė, kad taip įmanoma ir netgi geriau. Šiandien atrodo, kad „Pirmajai bangai“ reikia ir festivalio, ir kitų jo orientaciją palaikančių renginių, nes ne visiems patogus festivalio laikas ir vieta. Rodome filmus ir kituose miestuose, ir ne festivalio metu, ir kituose renginiuose. Bandome įvairius metodus, kai kas veikia geriau, kai kas mažiau. Bendradarbiavimo galimybės mums parodo, kad ir ne festivalio metu esame aktualūs bei laukiami. Tačiau koncentruotas keturių dienų renginys išlaisvina programos sudarymo atžvilgiu, nes kai kurie mums rūpimi seansai yra sunkiau parduodami pavieniui, jie geriau argumentuojami arba pagrindžiami kartu su kitais festivalio programos filmais. Festivalis yra efektyviausias formatas derinant ir logistinius bei žmogiškuosius resursus, tokius kaip svečių viešnagės, muzikantai, instrumentų derinimas, technikos nuoma ir t.t.

Ar pritariate kultūros tyrėjų teiginiams, kad gyvename laikais, kai viskas festivalizuojama, bienalizuojama ir jau nebeužtenka reguliarios kultūros sklaidos – viską reikia paversti kažkuo didesniu, nepraleidžiamu?

D. G.: Visiškai pritariu, bet tai platus klausimas. 2016 m. atrodė, kad nekomercinį kiną galima rodyti tik festivalio formatu, nebent turi kino teatrą. Bet kiek pamenu, tada mažiukų festivalių kaip mes, rodančių iki dešimties filmų ir vykstančių kelias dienas, nebuvo daug. „Skalvijai“ buvo mažesnė rizika mus įsileisti. Apie festivalį gali koncentruočiau komunikuoti.

Visi, kas dirba su kino sklaida, pritars, kad sunkiausia išleidus mažesnį filmą „permušti“ kitus filmus ir įtikinti žiūrovą pirkti bilietą ne į kokį nors betmeną ar hamletą, o tavo filmą. Darant renginį tai būna lengviau. Šią aplinkybę per pastaruosius dešimt metų atrado daug kino žaidėjų. Tai įrodo „Lokys, liūtas ir šakelė“, „Mondo Bizarro“ ir „Taip toliau“ veiklos. Galima sakyti, kad tokį formatą programuoja ir finansavimo sistema – kino sklaidos renginiams galima gauti finansavimą. Bet svarbu ir kontekstas. Turint omenyje Vilniaus pasiūlą, čia dėmesį lengviau atkreipti festivaliu, nei rodant vieną filmą, o Klaipėdoje jį organizuojant galima turėti nuostolių, tad protingiau pradėti nuo mažiau.

Mane žavi, kad kino sklaida nėra tikslus mokslas: net ir turint patirties bei gerą nuovoką sunku paaiškinti, kodėl vieni filmai suveikia tik festivalyje, o kiti „Skalvijos“ kino klasikos vakaruose ar atvirkščiai. Žiūrovai veikia savarankiškai, ne pagal formulę, tai labai gyva. Aišku, iš to kyla nemažai nerimo, bet jei viską būtų galima tiksliai apskaičiuoti, greičiau nusibostų. 

Kaip vertinate Lietuvos kino sklaidą prieš dešimt metų ir dabar? Vyrauja pozityvios ar neigiamos tendencijos?

A. G.: Manau yra ir tokių, ir tokių. Anksčiau finansavimą skirstė Kultūros taryba. Mano galva, Lietuvos kino centro atsiradimas revoliucionavo rinką. Ar į gerą pusę? Lengva rasti argumentų už ir prieš. Esu ne kartą kritikavęs sistemą – kokiu metodu mes rodome ir kuriame kiną, tačiau ne kartą užsienio kolegoms esu pristatęs mūsų modelį kaip unikalų atvejį. Kalbant apie kino paveldo kultūrą, išsiskiriame tuo, kad neturime sinematekos ar kito biudžetinio vieneto, kuris užsiimtų ankstyvojo kino rodymu ir galėtų sau leisti būti nepelningas. Kai to nėra, užimdami šią nišą turim veikti tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kiti festivaliai. Mūsų festivalinė kultūra yra unikaliai didelė, žiūrint į kaimynines šalis, jos pagrindą sudaro santykinai nedaug profesionaliai dirbančių žmonių ir ji organizuojama su labai geromis intencijomis. Ji evoliucionavo „pasidaryk pats“ principu, o jau kaip išėjo – taip išėjo.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama