Meilės ir mirties bėgiais

Metų pradžioje kino teatruose kaip niekad daug gerų filmų. Ekranus pasiekė „Oskarų“ nominantai, į repertuarus sugrįžo rudenį vos kelis kartus parodyti kino festivalių numylėtiniai, netrūksta lietuviškų premjerų. O kur dar „Netflixas“. Šį kartą apžvelgiu kelis mažiau apkalbėtus didžiųjų ir mažųjų ekranų reginius.

„Traukiniai“ („Pociągi“), rež. Maciej Drygas, Lenkija, Lietuva

Nebūtina išmanyti kino istoriją, kad suprastum, jog traukiniai kine yra archetipinė figūra. Flirtą su šia susisiekimo priemone pradėjo dar Lumière’ai, bet nereikia nė jų – pakanka tiesiog pažiūrėti į traukinio sandarą. Kaip iš akies lupta fizinė kino juosta. Vagonai – tai kadrai, skirtingose kupė sėdintys žmonės – tuose kadruose įrašyti vaizdai, o bėgiai – kino projektoriaus grioveliai, kuriais juosta juda.

Šį panašumą filmuose išnaudojo daugelis garsių režisierių. Traukinių stotyse laukiantys herojai, kuriems prieš akis, lyg kino kadrai, rieda vagonai, o kiekviename iš jų pasirodo vis kitas gyvenimo paveikslėlis, – viena gražiausių ir taikliausių kino patyrimo metaforų.

Maciejus Drygas nesileidžia į apmąstymus apie kino ir traukinių santykį, jis kuria visai kitokią metaforą – traukiniais pasakoja visą sudėtingą Europos žemyno istoriją, tačiau kino asmenybės pasirodo ir jo filme.

Viename archyviniame kadre (iš jų sukurtas visas filmas) tiesiai į kamerą žvilgteli montažo tėvas Sergejus Eizenšteinas ir iškart po šio epizodo eina montažinė sandūra, kai viename epizode miniai iš traukinio moja Charlie Chaplinas, o kitame susirinkusius stotyje sveikina Adolfas Hitleris. Taip ant „vienų bėgių“ susitinka didysis kinas ir didžioji istorija. Du „didieji diktatoriai“. Gražus ir reikšmingas režisūrinis gestas.

Iš pradžių traukiniai filme iškyla kaip pažangos ir šviesios ateities metafora. Ir tik vėliau – didžiausių žmonijos tragedijų ir mirties. Laimingus žmones peronuose keičia kareiviai (prasideda Pirmasis pasaulinis karas), kareivius papildo į frontą geležinkeliu gabenama karo technika, vėliau vieta užleidžiama iš karo grįžtantiems sužeistiesiems, kol galiausiai gyvenimas vėl ima riedėti įprastais bėgiais. Iki kito karo. Kai ant bėgių pastatomi gyvuliniai vagonai...

Taip ir filmas – rieda nuo gyvenimo iki mirties ir atgal. Be jokių žodžių ir aiškinamųjų tekstų ekrane, tik su Sauliaus Urbanavičiaus kurtu garso takeliu, kuriame traukiniai pūškuoja, bilda ir švilpia lyg gyvi organizmai.

Besitikintiems iš filmo istorijos pamokos teks nusivilti, o tiems, kas nori patirti, ką galima padaryti su archyvais, jei tik šie pakliūva į talentingo režisieriaus rankas, pamatyti, sakyčiau, būtina. Nedažnai tokie filmai pasiekia mūsų kino ekranus.

„Tarnaitė“ („The Housemaid“), rež. Paul Feig, JAV

Šiuo metu žiūrimiausias Lietuvoje filmas pasakoja apie nuo praeities bėgančią Milę (Sydney Sweeney), įsidarbinančią tarnaite turtingoje Vinčesterių šeimoje. Nina Vinčester (Amanda Seyfried) atrodo nepriekaištinga šeimininkė, bet užtenka vos dienos, kad nauja darbuotoja patirtų jos ūmų charakterį ir žaibiškai besikeičiančias nuotaikas. O štai Ninos vyras ponas Endrius (Brandon Sklenar) – nors prie širdies dėk. Žavus, taktiškas ir supratingas. Tiesiog ponas Šypsena.

Tačiau greitai paaiškėja, kad viskas atrodo ne taip, kaip yra iš tikrųjų. Paaiškėja, kad režisierius mus visą laiką vedžiojo už nosies, nors jeigu matėte daugiau panašių trilerių apie pavyzdingas šeimas, po kurių tobulu įvaizdžiu slypi tamsūs dalykai, turėjote suprasti, kad siužete lauks spąstai. Tik į tuos spąstus galėjo įkliūti nebent labai patiklūs ir nepastabūs žiūrovai. Kadangi aš toks nesu (giriuosi), viską supratau dar neįpusėjus pasakojimui.

Ką veikiau likusią dalį? Žiūrėjau, kaip režisierius, nepasitikėdamas žiūrovu, visą sumanymą, visą tą „aha, pričiupau jus“ momentą aiškina taip nuosekliai ir skrupulingai, kad darosi paprasčiausiai nuobodu. Dar nuobodžiau, kad savo ištarme filmas ir toliau palaiko šiuolaikiniame kine jau keletą metų vyraujančią (moteriaujančią, cha cha) tendenciją dėl visų pasaulio negandų kaltinti vyrus, atsikeršyti jiems už ilgus patriarchato metus ir nė nebandyti ieškoti vyrų personažuose pilkų atspalvių.

Konkrečiai šiame filme, aišku, būtų sunku pateisinti vyro personažą, bet ar nuo šiol holivudiniame kine visuomet viskas turi būti tik juoda arba balta? O gal aš iš popso tikiuosi kažin kokio subtilumo, pustonių ir nevienareikšmiškumo, kai turėčiau tiesiog atsipalaiduoti ir pasimėgauti dviem valandomis gero laiko ekrane.

„Sapnai apie traukinius“ („Train Dreams“), rež. Clint Bentley, JAV, „Netflix“

Yra filmų, prie kurių tiesiog sunku prikibti. Žinau, dabar galvosite – o kodėl apskritai reikia kabinėtis? Kodėl jūs, kino kritikai, negalite atsipalaiduoti ir ramiai žiūrėti? Ką aš žinau – turbūt profesinė liga. Noras, kad filmai būtų geresni ir įdomesni nei dažnai yra. Lūkestis pamatyti išties mąstantį, savo vizija iki galo tikintį, originalų režisierių.

Taip, prikibti sunku, nes filmas „Sapnai apie traukinius“ taip gražiai nufilmuotas (operatorius Adolpho Veloso nominuotas „Oskarui“), taip jautriai ir be dramų papasakotas („Oskaro“ nominacija už geriausią adaptuotą scenarijų), taip švelniai suvaidintas, kad kritikuoti galėtų tik visiškas beširdis, koks aš šiuo atveju ir pabūsiu.

Filmo sentimentalumą, aišku, būtų galima nurašyti baladės žanrui, kuriame sudera epiškumas (XX a. pradžios Amerikos vakarai, į tolius besidriekiantys geležinkeliai, didinga gamta), lyrizmas (medkirtys ir geležinkelio statytojas įsimyli merginą, juodu susilaukia atžalos) ir draminiai elementai (blogos lemties nuojauta), kitaip tariant, sentimentalumas motyvuotas.

Tačiau kam nurašyti režisieriaus ir operatoriaus perteklinį gėrėjimąsi nuostabiais gamtos vaizdais, auksine saulėtekių ir saulėlydžių šviesa, visais tais sapnų ir vizijų intarpais, kurie vizualiai pribloškia, bet istorijai mažai ką suteikia? Būtų galima nurašyti tai pačiai kino baladei, bet būtų galima nurašyti ir Terrence’ui Malickui, kurio kinas, akivaizdu, kūrėjus labai įkvėpė.

Poetiškumas ir meditatyvumas, egzistenciniai apmąstymai, fragmentuotas pasakojimas, kurį į priekį varo ne siužetas, bet jausmai ir būsenos, natūrali ekrano šviesa ir plaukiojanti kamera – visa tai tapo atpažįstamu Malicko kino parašu, kurį, iš vienos pusės, lengva atkartoti, bet visada yra rizika nuslysti į banalumą ir tuštybę.

„Sapnai apie traukinius“ rizikingai balansuoja ties šia plonyte pagarbos ir epigoniškumo riba.

„Plyšys“ („The Rip“), rež. Joe Carnahan, JAV, „Netflix“

Ką daryti, kai seniai nebesi „kietas Holivudo vyrukas“, bet ekrane vis dar nori toks būti? Imtis pačiam prodiusuoti filmus ir skirti sau pagrindinius vaidmenis. Regis, taip ir nusprendė geriausi draugai Benas Affleckas ir Mattas Damonas. Už šio trilerio prodiusavimą buvo atsakinga jų įkurta studija, o jį režisavo šiaip jau mažai kam žinomas autorius, kurio filmų pasaulį būtų galima redukuoti į kelis elementus: nusikaltimas, smurtas, moralinės dilemos ir vyriška energija, dažnai, kaip dabar mėgstama sakyti, toksiška.

Tai vienas tų filmų, kuriuose rodoma, kaip į nešvarius žaidimus įsivelia policininkai, ir galiausiai tampa sunku atskirti gėrio ir blogio puses. Iš pradžių manai, kad „blogasis policininkas“ yra Afflecko vaidinamas detektyvas, o „gerasis“ – Damono įkūnijamas leitenantas, bet tada, žiūrėk, viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kol galiausiai siužetas daro dar kelis viražus ir imi įtarinėti visus iš eilės.

Tokie siužeto posūkiai turėtų žiūrovus pasodinti ant kėdės (sofos, lovos) krašto ir priversti jaudintis – argi ne toks bet kurio vadinamojo heist filmo tikslas? Bet nepasodina ir visiškai nejaudina, nes daug kas matyta kur kas geresniuose tokio pobūdžio trileriuose, kur šalia siužeto netikėtumų visada yra vietos intelektualumui, žaismingiems dialogams ir aktorių charizmai. Užtenka prisiminti kad ir „Oušeno vienuoliktuką“.

O štai „Plyšyje“ tas nuovargis, kurį patiria Afflecko ir Damono vaidinami pareigūnai, – suprask, nebe jų jėgoms imtis sudėtingų operacijų, eina metai, darbas ir gyvenimas nebedžiugina ir taip toliau, bet jie, žinoma, vis tiek imasi, nes kas gi daugiau pasipriešins neveiksniai sistemai, – žodžiu, tas nuovargis (veikėjų veiksmuose ir veiduose) galiausiai ima varginti ir tave.

Net ėmiau galvoti, kad viską išgelbėti galėtų nebent Bradas Pittas ar George’as Clooney. Bet pastarasis irgi kažkoks pavargęs ir susimąstęs (čia turiu omeny naujausią Noah Baumbacho filmą „Džėjus Kelis“ iš „Netflix“). Ar užmarštin pamažu traukiasi ištisa Holivudo aktorių era? O gal Damonas dar atgims Odisėjo vaidmeniu pas Christopherį Nolaną?

„K-pop demonų medžiotojos“ („KPop Demon Hunters“), rež. Maggie Kang, Chris Appelhans, JAV, Kanada, „Netflix“

Į šalį patraukus pačią istoriją apie trijų merginų – k-pop grupės – draugystės išbandymus, šioms ne tik dainuojant, bet ir medžiojant visokius demonus, kitaip tariant, nekreipiant dėmesio į turinį, kuris originalumu nekvepia, apie šį animacinį filmą įdomiau mąstyti kaip apie puikiai apgalvotą produktą ir jo komercinę sėkmę.

„K-pop demonų medžiotojos“ vos per kelias savaites tapo daugiausia peržiūrų sulaukusiu filmu „Netflix“ istorijoje, socialinių tinklų paminėjimų skaičius apie išgalvotas dainininkes viršijo superžvaigždžių Lady Gagos ar Billie Eilish paminėjimus, „Netflix“ net išleido atskiras karaokės ir fireplace versijas norintiems dainuoti kartu su veikėjomis arba atsipalaiduoti prie židinio, valandą skambant garso takeliui ir ekrane jaukiai „spragsint“ vienos iš veikėjų liepsnai, o metų pradžioje kūrėjai sulaukė „Oskarų“ nominacijų už geriausią animacinį filmą ir dainą. Apie visokius masinės gamybos žaislus patyliu.

Nuskambėsiu davatkiškai, bet kai viskas apskaičiuota ir pamatuota tik komercinės naudos rodikliais, kino lieka mažai. Arba tiesiog esu per senas, kad suprasčiau, dėl ko iš proto eina Gen-Z ir dar jaunesnė kartos.

Kai filmo siužeto (čia grįžkime prie turinio) pagrindas – herojų sėkmė, kurią šios matuoja gerbėjų skaičiais, o tie gerbėjai rodomi kaip psichozės ištikta minia, ilgainiui žiūrėdamas susimąstai, kokią žinutę jauniems žiūrovams siunčia toks iškreiptas pasaulio vaizdinys. Juolab kad realybėje k-pop atlikėjų gyvenimą dažnai varžo griežti kontraktai, draudžiantys, pavyzdžiui, įsimylėti.

Apie tai, beje, pasakojo pernai Kanuose rodyta japono Koji Fukados drama „Meilė teisme („Love on Trial“), įkvėpta tikrų j-pop atlikėjų istorijų. Nemanau, kad Pietų Korėjoje viskas kitaip.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama