Rūškanas sausis
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Filmas „Badautojų namelis“ (Lietuva, Čekija, Latvija, 2025) turi mažai bendro su tuo, kas vyko 1991-ųjų sausį Vilniuje, Simono Konarskio gatvėje, šalia sovietų armijos okupuoto Lietuvos radijo ir televizijos pastato. Tai ne svarbaus įvykio rekonstrukcija, o greičiau scenaristo ir režisieriaus Karolio Kaupinio fantazija apie lūžio laikus, kai prasidėjo Lietuvos politinė, socialinė transformacija ir ėmė formuotis naujoji lietuviška tapatybė. Faktai ar dar gyvų badautojų prisiminimai, matyt, pernelyg konkretūs, asmeniški ir netelpa į režisieriaus sugalvotą metaforišką pasakojimą. Žinoma, kūrėjas turi teisę interpretuoti istoriją. Tai patvirtino ir debiutinis ilgametražis Kaupinio filmas „Nova Lituania“, kuriame režisierius rodo, kaip miršta šalis, kai patriotizmas tampa tik privalomu ritualu. Tačiau visada svarbu, kad net nesenos istorijos interpretacija neapsiribotų paprastomis tezėmis, bet ir liudytų režisieriaus gebėjimą kurti gyvą meninę tikrovę. „Badautojų namelyje“ pastarąją rasti bus sunku.
Filmo autorius atsisako gilintis į televizijos užėmimo kontekstą ar badautojų gyvenimo detales. Jo objektu iškart tampa keli darbo netekę ir protestuoti nusprendę personažai: patriotiškai nusiteikusi diktorė Daiva (Ineta Stasiulytė), išsigandęs televizijos direktorius Mykolas (Arvydas Dapšys) ir už juos vyresnis radijo darbuotojas (Albinas Kėleris). Priešais televizijos pastatą jie garsiai reiškia pasipiktinimą sovietų kareiviams, bet sulaukia tik gatvėje stovinčio daugiabučio gyventojo Sigito (Paulius Pinigis) reakcijos, nes pažadino jo vaiką. Netrukus filme pasirodys laužą priešais televiziją deginantis, ir kareivius, ir badautojus stebintis Laisvės lygos disidentas (Algirdas Dainavičius).
Vis dėlto būtent Sigitas pasiūlys trijulei atkreipti į save dėmesį surengiant bado akciją. Netrukus atsiras namelis ant ratų ir jame įsikurs Daiva su Mykolu bei Sigitas, o savo eilės badauti laukiantį radijo darbuotoją priglaus to paties daugiabučio gyventoja Svetlana (Jelena Kirejeva). Taip užsimegs istorija, kurioje svarbiausia bus ne badautojų sukelta visuomenės ir kolegų reakcija ar jos pasekmės, o vidinės personažų dvejonės, patirtos traumos, jų tarpusavio santykiai. Jie lyg ir atspindi dvi Lietuvas, kurioms atėjo laikas suartėti, bet Kaupiniui tai ir bandymas suprasti sovietinio lietuvio mentalitetą. Todėl režisieriui svarbu priversti personažus atlikti simbolinį sielos striptizą. Tačiau tai, kas vyksta „Badautojų namelyje“, gali vykti bet kur, jei nedidelė grupė žmonių bus priversta kurį laiką būti kartu. Tai pasakojimas apie nelaimingus, banalius žmones, kuriems reikia supratimo ir šilumos, todėl badas filme tėra simbolinė sąvoka.
Iš to, ką matome „Badautojų namelio“ pradžioje, Daivos gyvenimas monotoniškas: ji vienišė, gyvena daugiabutyje, iš kasdienės rutinos ją pažadino tankų šūviai, bet noras priešintis – nuoširdus. Ji tiki žodžiais, kuriuos sako rusų kareiviams. Sigitui ji lyg ir žvaigždė, nes dirba televizijoje. Matyt, todėl Sigitas mieliau laiką leidžia badautojų namelyje. Namai netraukia, nes tėvas (Aleksas Kazanavičius) sūnui priekaištauja, kad pasirinko nepelningą aktoriaus profesiją ir su šeima glaudžiasi jo namuose. Kad tėvo nenoras suprasti sūnų būtų akivaizdesnis, Kaupinis jį apdovanojo naryste komunistų partijoje ir pasididžiavimu nuosavu butu bei sodu. Nevykėlis aktorius Sigitas nori pats rašyti sau vaidmenis ir net išprovokuoja Daivą papasakoti tragišką meilės istoriją apie jos atstumtą vaikiną, kuris sugrįžo į savo karinį dalinį ir ten, nušovęs šešis kareivius, nusižudė.
Mykolas – tipiškas sovietinis konformistas, dar neįstengiantis patikėti, kad Lietuva nebepriklausoma, ir bijantis, jog sovietai sugrįš į valdžią. Mykolas jaučia kaltę – 1972-aisiais dėl jo reportažo psichiatrinėje atsidūrė laužą deginantis disidentas, jo santykiai su „Laisvosios Europos“ klausytoja ciniška žmona (Eglė Mikulionytė), švelniai tariant, sudėtingi, tačiau būtent ji paliudys, kad Mykolas – doras žmogus ir išgyvena dėl to, kas atsitiko. Įsiklausius į žmonos žodžius galima pamanyti, kad badautojų namelis – ir būdas Mykolui nuo jos pasislėpti.
Radijo darbuotojas Svetlanai prisipažįsta, kad žino, kas yra badas, nes užaugo Sibiro tremtyje. Svetlana, matyt, turi paliudyti, kad būna ir gerų rusų, nes lietuvių kalbos su sūnumi mokėsi klausydami per radiją jo skaitomų „Vidurnakčio lyrikos“ eilių. Visi personažai nuoširdžiai bando suprasti vieni kitus, yra pasirengę padėti, paguosti, bet nauja situacija iš esmės jų nepakeičia. Filmo herojai lieka tokie pat ženklai, kaip ir televizijos pastatą saugantys beveidžiai sovietų kareiviai, atstovaujantys totaliam blogiui, – jie keikiasi, geria, atima maisto produktus ir gėrimus, kuriuos badautojams įdavė Mykolo žmona.
Iki tezės supaprastinti personažai negali suteikti pasakojimui sąlygiškumo, pakylėti jį virš paviršutiniškai psichologizuoto naratyvo ar sukeistinti, nors, manau, Kaupinis to ir siekė. Bet kad įvyktų perėjimas nuo kasdienybės iki metaforos, autorius turėtų daugiau žinoti apie savo personažus ir neskubėti jiems klijuoti konformistų ar nevykėlių etikečių. Gal Kaupinis ir gailisi šių žmonių, gal užjaučia jų silpnumą, tik ar jiems tikrai reikia jo atleidimo, kad teko gyventi sovietų laikais?
Pasakojimas nuolat klimpsta, tarsi laikas stovėtų vietoje. Veikėjų santykiai, jų dialogai labiau primena mokyklinius etiudus su aktoriais. Sustingimą pabrėžia ir monotoniškos mizanscenos, ir tai, kad badautojai nesulaukia jokios reakcijos iš išorės. Tarsi šalia namelio nebūtų buvę palaikytojų, užsienio televizijų – tik naktis ir girtų rusų šauksmai. Susidūrimo su badu lyg ir nėra – tik kartą Daiva pasako, kad nori valgyti. Kita vertus, ir patys veikėjai su išoriniu pasauliu, regis, nelabai linkę bendrauti. Jie neįdomūs net patys sau. Namelyje ankšta, bet filme ankšta ir aktoriams, priverstiems vaidinti klišes.
Ekrane visąlaik tamsu – vyrauja nakties tamsa, namelio prieblanda ir totali pilkuma, į kurią nuolat panyra aktorių veidai. Visąlaik norisi į juos įsižiūrėti, ir tai, ko gero, vienintelis filmo veiksnys, sukuriantis įtampą. Net neva prabangiuose Mykolo namuose sunku pamatyti jo žmonos veidą. Gal todėl po filmo lieka tik jos aimana apie jugoslavišką stalą, dėl kurio esą jie ir parsidavė valdžiai. Operatorius Simonas Glinskis gali parodyti daugiau nei penkiasdešimt tamsos bei pilkumos atspalvių, ir tai, matyt, tokia pat metafora kaip ir tas jugoslaviškas stalas, ko gero, jau pasmerktas likti lietuvių kino istorijoje.
Panašaus pobūdžio filmą, kur veiksmas vyksta tik personažų viduje ir nėra atvirų konfliktų bei jų sprendimo, užbaigti sunku. Net gerai mokėję atskleisti neišsemiamas žmonių dramas Antikos dramaturgai tragedijos pabaigoje dažnai pasitelkdavo deus ex machina triuką. Jį pamėgo ir populiarioji kultūra. Kaupinis taip pat šiuo triuku pasinaudojo. Filmo pabaigoje jis netikėtai perkėlė veiksmą iš žiemos į vasarą, iš badautojų namelio į Daivos butą – ji grįžta namo su nešuliais rankose ir staiga pilkoje standartinio buto erdvėje tarsi iš dangaus pasigirsta Vytauto Landsbergio balsas, reikalaujantis, kad užgrobėjai paliktų televizijos pastatą. Jo išklausę, iškart su Daiva atsidursime nuniokiotame ir prišnerkštame televizijos pastate. Ji sugrįžo į darbą ir duoda interviu Sigitui, kuris klausia, ar ji nesirengia tapti politike.
Per premjerą Kaupinis filmą pavadino komedija. Lietuviškas humoras man visada buvo mįslė, bet gal tai ir ne humoras, o Kaupinio atsakymas į pagrindinį (nors tiesiai ir nesuformuluotą) filmo klausimą, kodėl Lietuvoje viskas yra taip, kaip yra.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
