(Ne)sustabdomas
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Įdomu, kad atskirai nusprendę dirbti broliai Safdie 2025 m. abu pristatė filmus apie sportininkus (nors turbūt tai nėra geriausias apibūdinimas). Benny Safdie „Triuškinančią mašiną“ apie mišrių kovos menų atstovą Marką Kerrą Lietuvos kino teatruose buvo galima pamatyti pernai, dabar atėjo eilė ir Josho Safdie „Didžiajam Marčiui“ („Marty Supreme“, Suomija, JAV, 2025). Filmas laisvai paremtas (tad biografiniu jo vadinti nereikėtų) Marty Reismano, žinomo dėl ekstravagantiškos asmenybės, gerų stalo teniso įgūdžių (žaidė kaip profesionalas ir pelnė ne vieną laimėjimą) ir sukčiavimo, istorija.
Martį Mauzerį (Timothée Chalamet) matome 1952-ųjų Niujorke, dėdei priklausančioje batų parduotuvėje, kur jis pardavinėja batus, ir, artimųjų manymu, dėl savo įgūdžių galėtų tapti net vadybininku. Tačiau jam batų parduotuvė tėra tarpinė stotelė ir būdas užsidirbti lėktuvo bilietui į Londoną, kur vyksta stalo teniso čempionatas.
Martis jaunas, neturtingas ir spuoguotas, tačiau tai netrukdo jam būti arogantiškam ir pernelyg pasitikėti savimi. Stalo tenisas – Marčio aistra ir jis įsitikinęs, kad jei taptų geriausiu pasaulio žaidėju, šis sportas pasidarytų populiarus ir JAV. Todėl vienintelis jo tikslas – laimėti pasaulio stalo teniso čempionatą ir įsitvirtinti tarp profesionalių sporto žvaigždžių (nors tokiu jis save laiko jau dabar). Kad ir iš kurios pusės žiūrėsi – Martis nėra simpatiškas personažas, savo sėkmę jis kelia aukščiau visko ir visų, o vienoje scenoje savo naudai net eksploatuoja draugo Holokausto metų istoriją. Akivaizdu, kad režisierius su scenarijaus bendraautoriu Ronaldu Bronsteinu visai nesuinteresuoti jo pateikti kaip stereotipinio savo tikslų siekiančio ir gailestį keliančio sportinės dramos veikėjo. Tuo labiau kad Safdie kino pasaulyje nuoširdžių personažų visada buvo maža – dažnai jie apgaunantys, žiaurūs ar bent savanaudžiai.
Marčiui pasiseka ištrūkti pakeliauti po pasaulį. Vis dėlto didžioji filmo dalis vyksta Niujorke, tiksliai atkurtuose Manhatano daugiabučiuose, skersgatviuose ir užkaboriuose. Pasakojimas skyla į daug mažų istorijų, tačiau jas sieja bendra tema – Marčio pastangos gauti daugiau pinigų, bandant ką nors apsukti. Kiekvienas susidūrimas intensyvus, iš kiekvieno Martis įstengia pabėgti vien tam, kad dėl savo bravūriško charakterį įsiveltų į kokį naują. „Didysis Martis“ apgauna nuo pirmų sekundžių, kai įžanginiuose titruose (tokių gerų seniai neteko matyti, ypač kai kalbame ne apie TV serialus, o apie filmus) stalo teniso kamuoliukas virsta spermatozoidų atakuojama kiaušialąste. Tačiau tai ir viena filmo stiprybių – nuolatinis judėjimas nežinant, kur personažą nuves jo istorija, ir taip iki pat pabaigos.
Martis iš tiesų nežino, ką reiškia stovėti vietoje. Apie tai kalba operatoriaus Dariuso Khondji kamera, palaikanti emocinį filmo ritmą. Chaotiškai keičiasi scenos, viskas nuolat juda, taip atliepiant Marčio nerimastingumą ir impulsyvius veiksmus. Garso takelis išraiškingas (skamba visiems gerai atpažįstami „Alphaville“ ir „Tears for Fears“ hitai) ir atrodo sąmoningai atsietas nuo laiko, kuriame vyksta filmo istorija, – toks anachronizmas pasakojimui suteikia universalumo prieskonį.
„Didįjį Martį“ į priekį veda aktoriai. Tam, žinoma, padeda ir scenarijus – kiekvienam personažui, net antraplaniam, suteikiama pakankamai erdvės vystytis ir atsiskleisti. Chalamet atlieka turbūt kol kas geriausią vaidmenį savo karjeroje (žinau, kad „Vadink mane savo vardu“ gerbėjai norės ginčytis) – „Oskaro“ nominacija neabejotinai pelnyta. Marčio personažas nuostabiai subalansuotas – jis yra egocentriškas sukčius, kartu nuoširdžiai, net kiek vaikiškai mylintis savo sporto šaką ir svajojantis apie pergalę. Jis geba būti atstumiantis ir keliantis susižavėjimą vienu metu. Marčio mylimąją Reičel įkūnijanti Odessa A’zion perskaitoma sunkiai kaip ir jos personažas. Ji kiek nuosaikesnė moteriškoji Marčio versija, susiejanti trapumą su suktumu. Sėkmingas Gwyneth Paltrow sugrįžimas kino divos Kei Stoun vaidmeniu: iš pažiūros sužeista siela puikiai slepia savo egoizmą ir tuštybę (ir Martis tai žino). Kevino O’Leary Miltonas Rokvelas – rašiklių magnatas, dar tuštesnis, egoistiškesnis už Martį, ir nė žiburio vilties, kad kada nors pasikeis.
Nors filme gana nemažai adrenaliną keliančių scenų (jos labiau veikia kaip psichologinė personažų kova), kuriose Martis žaidžia stalo tenisą su priešininkais, iš jų svarbiausias – japonas Koto (Koto Kawaguchi), „Didysis Martis“ nėra konvencinė sportinė drama su sėkmės istorija apie kelią nuo skurdo iki finalinės pergalės. Veikiau tai nesibaigianti kelionė su egoistais, apgavikais ir nevykėliais.
„Didysis Martis“ taip pat nėra nei pamoka apie moralę, nei socialinis komentaras. Tačiau tai tikrai yra istorija apie brandą. Kelią nuo jaunuolio iki suaugusio vyro, kuris galų gale priverstas nustoti bėgti ir prisiimti bent dalelę atsakomybės. Marčio veiksmai neabejotinai kelia siaubą, jis nėra patrauklus personažas, ir vis dėlto baigiantis filmui sunku nejausti noro, kad jam pasisektų. Nors jis tikrai nusipelnė visų pamokų, kurios pasitaikė jo kelyje.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
