Senąjį teatrą prisimename iki šiol

Teatro aktorė Nijolė Narijauskaitė-Gražienė gimė 1933 m. birželio 22-ąją Kaune. 1956 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) baigusi mokslus tapo pirmosios aktorių laidos, kurios kurso vadovas buvo Andrejus Poliakovas, absolvente. Iškart po studijų aktorė šešerius metus dirbo Marijampolės, tuomečio Kapsuko, dramos teatre, o šį uždarius 1963-iaisiais persikėlė į Klaipėdos dramos teatrą, kurio žiūrovus džiugino iki pat 2011-ųjų. 1976–1996 m. Narijauskaitė-Gražienė dėstė scenos kalbą Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose.

Aktorės biografijoje – daugiau kaip šimtas įvairiausių vaidmenų. Su 55-erius metus teatrui atidavusia aktore apie ilgus, turiningus, gražius metus, sutiktas asmenybes bei spektaklius kalbamės jos namuose.

Gimėte ir užaugote tarpukario Kaune, smetoninėje Lietuvoje. Kokia buvo jūsų vaikystė? Iš kur tas polinkis prie teatro?

Pokario Kauną, kaip rašė to meto laikraščiai, buvo apėmusi kino karštligė. Viena po kitos kūrėsi kino meno mokyklos. Į Kotrynos Senkevič, vadintos Senkevičaite, „Filmos“ mokyklą būdamas keturiolikos nukeliavo ir mano tėvelis Stasys Narijauskas. Apie jį ir kino Lietuvoje pradžią po daugelio metų sukurtas dokumentinis filmas „Kiti keliauja jau žvaigždynais“. Tėtis buvo rimtai susidomėjęs kinu. Pusmetį prieš pirmąjį ilgametražį lietuvišką filmą „Jonukas ir Onutė“ kino mėgėjai sukūrė savo filmą „Sužieduotinis per prievartą“. Tėtis, tuo metu dirbęs spaustuvėje raidžių rinkėju, subūrė grupelę kino entuziastų, kurie, nors ir tuščiomis kišenėmis, ryžosi rizikuoti ir išpildyti savo svajonę – sukurti kad ir nedidelį kino filmą. Patys rašė scenarijų, režisavo, vaidino, rinko lėšas, samdė tik operatorių. Repetuodavo tris kartus per savaitę, o po to tris mėnesius filmavo. 1931 m. įvyko premjera kino teatre „Forum“. Nors ir labai taupant, filmas kainavo 1500 litų, o uždirbo tik 300. 1940 m. vienintelę filmo kopiją ir nuotraukas tėtis perdavė kino archyvui. Deja, karo audrose viskas žuvo. O gaila...

Vėliau tėtis baigė puskarininkių mokyklą ir visa galva pasinėrė į kariuomenės saviveiklą – vaidino, dainavo, režisavo, kūrė eiles ir sceninius vaizdelius, buvo nuolatinis žurnalo „Karys“ korespondentas. Turėjo visai neblogą tenorą ir mėgo dainuoti, ypač jam patiko arija „Paliksim tą kraštą, kur daug kentėjom“ iš Verdi operos „Traviata“. O jau Antano Vienažindžio eilės „Linksminkimos“ tapo tiesiog kultine šeimos daina. Šeimos suėjimuose visuomet traukdavome „Linksminkimos, linksminkimos, pakol jauni esma“. Kariuomenėje dažnai tekdavo keisti gyvenamąją vietą, tad mes, keturi vaikai, gimėme skirtingose vietose. Brolis Alfredas, gal pavadintas mėgstamos operos veikėjo vardu, tapo jūreiviu, kitas brolis Gediminas (tėtis buvo apdovanotas Gedimino medaliu) baigęs Konservatoriją dirbo televizijos lengvosios muzikos orkestre, o po to visą gyvenimą praleido Nacionalinės filharmonijos orkestre. Sesuo Dalia baigė choreografiją, o aš buvau ta, kuriai teko išpildyti tėvelio gyvenimo svajonę – tapti artistu. Mes visi daugmaž buvome susiję su menais, tai polinkis prie teatro, matyt, iš tėčio.

Kai atėjo nelemtieji 1940-ieji, tėčiui buvo patarta nurimti ir gyventi tyliai. Kad išlaikytų šeimą, jis pradėjo dirbti tarybiniuose ūkiuose, kuriais buvo paversti nacionalizuoti dvarai. Iš pradžių gyvenome sename Juodkiškio dvare, o vėliau atsidūrėme Mikėniškių tarybiniame ūkyje, šalia mažo Šėtos miestelio, kur 1952 m. baigiau vidurinę mokyklą. Mikėniškių dvarelis dar nebuvo visiškai nuniokotas, buvo išlikusi graži medinė terasa su kolonomis ir mozaikinėmis grindimis, o didžiajame kambaryje – fortepijonas ir didžiulis senovinis bufetas-indauja. Tai buvo graži vieta, senos alėjos gale stovėjo įspūdinga Marijos statula, šalia miškas, kelias, kuriuo kasdien pusantro kilometro žingsniuodavau į mokyklą. Neseniai per LRT laidą „Daiktų istorijos“ netikėtai pamačiau savo vaikystės namą ir nustebau sužinojusi apie jo turtingą istoriją.

Kokia auklėjimo sistema vyravo to meto mokykloje? Kalbama, kad tarpukario bei pokario Lietuvos mokyklose dirbo nemažai inteligentijos.

Mokyklos per karą nebeliko, tad mokėmės senoje žydų „škaloje“. Neišdildomą žymę mano gyvenime paliko lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja G. Martinėnaitė, kuri savo begaline meile kalbai ir literatūrai užkrėtė ir mus, mokinius. Maža, kukli, jautri, bet tokia didelė ir stipri savo dvasine jėga, ji mums buvo mokytojo idealas. Man atrodė, kad nėra gražesnės ir garbingesnės profesijos, kaip būti lietuvių kalbos mokytoja. Ji man sakydavo, kad būčiau gera pedagogė, tačiau greta dirbo labai įdomus rusų kalbos ir literatūros mokytojas N. Černajus, kuris nemokėjo lietuviškai, bet mes žavėjomės jo fenomenalia atmintimi. Jis ištisas pamokas mums deklamuodavo ilgiausias A. Puškino ir M. Lermontovo poemas, pasakodavo apie teatrą ir aktorius. Kalbėta, kad ir jis pats kadaise vaidino. Černajus entuziastingai vadovavo dramos būreliui, pastatė  A. Ostrovskio pjesę „Bekraitė“, kurioje vaidinau pagrindinį Larisos vaidmenį. Po spektaklio sulaukiau palinkėjimo būtinai tapti aktore.

Todėl ir nusprendėte stoti į tuometę Konservatoriją? Buvote atrinkta į patį pirmąjį profesionalių aktorių rengimo kursą. Kokios buvo studijos, kurso draugai, dėstytojai?

Aš gyvenau aplinkoje, kurioje menas buvo itin gerbiamas, tad vykdama studijuoti sprendžiau dilemą, ar stoti į lietuvių kalbą, ar į aktorystę. Bandžiau abi profesijas suderinti, bet gerai išlaikiusi egzaminus į Pedagoginį institutą sužinojau, kad studija prie Akademinio dramos teatro, rengusi būsimus aktorius, naujokų nebepriims, nes Konservatorijoje ketinama atidaryti Aktorinio meistriškumo katedrą, kuri ruoš profesionalius aktorius. Po mėnesio laikraštyje pasirodė skelbimas apie stojamuosius. Ilgai negalvojusios, dviese su drauge patraukėme į egzaminus, bet kai pamačiau, kokios gražios, drąsios ir savimi pasitikinčios merginos ruošiasi dalyvauti konkurse, visai sutrikau. Draugė dar bandė raminti, tačiau po pirmo turo netekau vilties. Tad koks buvo džiaugsmas, kai sąrašuose į antrąjį turą pamačiau savo pavardę! O mano draugė į jį, deja, nepateko. Konkursas buvo didžiulis, atrinko septyniolika studentų, bet per keletą metų dalis žmonių iškrito, o Algis Galinis išvyko mokytis režisūros į Maskvą ir mūsų liko bei studijas baigė trylika, kaip juokavome – velnio tuzinas. Merginos Eugenija Jankutė, Vanda Marčinskaitė, Janina Mazuriūnaitė, Nijolė Narijauskaitė, Irena Stravinskienė, Elvyra Žebertavičiūtė ir vaikinai Algimantas Bružas, Leonas Ciunis, Bronius Gražys, Juozas Jaruševičius, Algirdas Kubilius, Algis Mažuolis bei Arnas Rosenas.

Mūsų kursą rinko puiki pedagogė Jelena Markova ir aktorius bei režisierius Aleksandras Kernagis. Nuo antro kurso aktorinį meistriškumą dėstė Rusų dramos teatro režisierius Andrejus Poliakovas ir Akademinio dramos teatro aktorius Jonas Kavaliauskas. Pedagoginė veikla jiems buvo nauja, kaip sakė Poliakovas, mes jiems buvome „bandomieji triušiai“. Tai buvo įdomūs dėstytojai, bet labai skirtingi. Poliakovui svarbiausia buvo greitas rezultatas, o Kavaliauskui labiau rūpėjo mūsų vidinė būsena, jis stengėsi į tą rezultatą mus nukreipti ramiai, pedagogiškai. Abu dėstytojai dirbo kaip darni pora, bet artimesnis buvo – toks ir liko visą gyvenimą – mūsų Jonas Kavaliauskas. Visą laiką jautėme jo tėvišką globą. Tikrosios mokymo programos dar nebuvo, tad kviestiniai Vilniaus universiteto dėstytojai mums skaitė plačiausius literatūros ir meno kursus. Profesorė Vanda Zaborskaitė atskleidė lietuvių literatūros grožį, menotyrininkas Jonas Umbrasas supažindino su Lietuvos dramaturgais bei jų kūryba, docentas Petras Užkalnis skaitė platų rusų literatūros kursą. Dovydas Judelevičius ir Irena Veisaitė supažindino su Europos literatūros lobynais, apie pasaulio dailę sužinojome per Viliaus Ulozo ir Marijanos Malcienės paskaitas. Fechtavomės su sporto meistru Juozu Ūdra, šokome su Operos ir baleto teatro primadonomis Genovaite Sabaliauskaite, Aliodija Ruzgaite ir Marija Kėvalaitiene. Jau pirmame kurse tarties technikos pratybas mums vedė iš GITIS’o su Kauno aktoriais grįžusi Danutė Grinkevičiūtė, o sceninio judesio pratybas – Aldona Grivickienė. Akademinio dramos teatro aktorius Balys Derkintis mokė grimuotis, na, o sceninės kalbos pratybose mums padėjo aktoriai Juozas Siparis, Juozas Stanulis, paskutiniame kurse – Stefanija Nosevičiūtė. Taip pat studijavome muziką, tad mokslai buvo turiningi.

1956-aisiais baigusi mokslus išvykote dirbti į tuomečio Kapsuko dramos teatrą. Koks tai buvo jūsų gyvenimo laikas? Su kokiais režisieriais dirbote, kokius vaidmenis sukūrėte?

Baigę studijas manėme, kad aktorių trūksta ir mes išvažiuosime į skirtingus teatrus, galėsime rinktis. Tačiau greitai paaiškėjo, kad prie mūsų prijungia studentus, baigusius trečią Konservatorijos kursą, ir mes visi keliaujame į naujai steigiamą Marijampolės, tuomečio Kapsuko, dramos teatrą. Daug kas rašė, kad Marijampolė neturėjo jokių teatro tradicijų ir mūsų teatras jas sukūrė, tačiau tai buvo netiesa, nes įvairios trupės ten vaidino ir anksčiau, tad teatro tradicijos buvo gyvos. Miestas mūsų laukė, pastatė namą, skirtą teatro darbuotojams, prisimindamas tas dienas mūsų improvizatorius Bronius Gražys net ketureilį pirmojo įspūdžio proga sukūrė: „Atvažiuojam – dingsta amas, specialiai artistams namas. Ne skylė ir ne rankovė, dviejų aukštų mūras stovi. Kur girdėta, kas tai matė, kol mes mokėmės – pastatė.“

Mums atvykus buvo baigiamas restauruoti senasis teatro pastatas, prie paskutinių tvarkymo darbų su malonumu prisidėjome ir mes. Blizginome repeticijų salės parketą, o vyrai baigė tvarkyti naujai prie įėjimo statomus paradinius laiptus. Visa tai darėme linksmai, dainuodami, juokaudami. Po to euforija – teatro atidarymas su Kazio Binkio „Atžalynu“, sveikinimai, gėlės, gražiausi palinkėjimai. Mes buvome išdidūs, laimingi, vieningi naujojo teatro kūrėjai, vykdantys ypatingą, kultūrinę misiją. Marijampoliečiai mus mylėjo, palaikė, pamažu tapome miesto kultūrinio gyvenimo dalimi. Bet realybė viską sustatė į vietas: mieste buvo apie 30 000 gyventojų ir vien tik iš jų išsilaikyti negalėjome, todėl prasidėjo gastrolės po mažiausius regiono miestelius ir kaimelius. Kultūros namų miesteliuose dar nebuvo, vaidindavome mažose erdvėse, tekdavo mažinti dekoracijas ir jas pripjauti, kad netrukdytų žemos lubos. Kartais tekdavo rengtis viename name, o vaidinti kitame, į sceną lipti pro langus, nes kito įėjimo nebūdavo. Vyrai kvatodavo, kai moterys, pasikėlusios virš galvų savo krinolinus, stengdavosi kaip nors įsisprausti pro langą, o ir scenoje per tuos mūsų krinolinus visi sunkiai tilpdavome. Į gastroles važiuodavome senu mažu autobusiuku, į kurį papildomai prikraudavome kėdžių, nes visiems neužtekdavo vietos. Kad žiemą nesušaltume, mums pasiuvo maišus, į kuriuos sukišdavome šąlančias kojas. Visus vargus ir nepatogumus atpirkdavo laimingi žiūrovai ir jų aplodismentai. Jautėme esantys reikalingi.

Su kokiais režisieriais teko dirbti Marijampolėje, kas paliko didžiausią įspūdį?

Greta kitų su mumis dirbo legendinis režisierius ir pedagogas Romualdas Juknevičius, jo vadovaujami išėjome pačią geriausią aktoriaus meistriškumo mokyklą. Tai buvo V. Rozovo „Džiaugsmo beieškant“, spektaklis, už kurį gavome premiją, ir V. Blažeko „Turtingas vakaras“, su kuriuo apvažiavome pusę Lietuvos. Didžiausia spektaklių stiprybė buvo jų ansambliškumas, režisierius sugebėjo dirbti tiek su pagrindiniais, tiek su antraeiliais personažais, kurie jo rankose tapdavo mažais perliukais. Jis išmokė mus scenos etikos ir estetikos, pats rodė pavyzdį – į repeticijas ateidavo pasiruošęs, pasitempęs, persiavęs batus. Daugiausia, žinoma, dirbome su pagrindiniu teatro režisieriumi Stasiu Čaikausku. Mus žavėjo jo entuziazmas, neribota fantazija, ypač pirmaisiais metais. Jis taip mokėjo pasakoti apie būsimą spektaklį, kad atrodė, jog tai bus šedevras, bet po premjeros dažniausiai tos fantazijos taip ir likdavo neįgyvendintos. Vis dėlto tai buvo didi, talentinga asmenybė, davusi mums darbo teatre pagrindus. Jis pastatė tokius įdomius spektaklius, kaip „Atžalynas“, „Šeštasis aukštas“, „Šuo ant šieno“, „Damoklo kardas“. Džiaugiuosi, kad visuose šiuose spektakliuose dalyvavau ir aš.

Kas lėmė, kad Marijampolės teatras buvo uždarytas?

Dėl mažo gyventojų skaičiaus nebuvo įmanoma, kad į tą patį spektaklį susirinks pilna salė žiūrovų. Laikui bėgant ir mūsų pačių entuziazmas ėmė blėsti, nes šalia puikių pjesių teko statyti nemažai prastos kokybės tarybinės, propagandinės medžiagos, kuri buvo privaloma. Tačiau svarbiausias veiksnys buvo antroji 1962-ųjų pusė. Tuo metu kaito politinė situacija, trūko finansų, Gagarinas kilo į kosmosą, prasidėjo šaltasis karas, reikėjo ginkluotis, tad kultūra smarkiai kentėjo, visoje Sąjungoje dėl lėšų stygiaus buvo uždaryta nemažai teatrų. Daug vaidinome, gastroliavome, susitikdavome su savo numylėta publika, bet vis girdėdavome, kad netrukus mūsų teatras bus uždarytas. Siuntėme laiškus žymiems žmonėms prašydami pagalbos, vykome pas tuometį ministrą Juozą Banaitį. Jis įdėmiai išklausė mūsų emocingus pasisakymus, bet supratome, kad jau žino, kuo viskas baigsis. Iš Vilniaus grįžome prislėgti, bet pasiryžę kovoti, atsisakyti scenos darbininkų, vairuotojų, rekvizitininkų, kasininkų... Buvome kaip tikra šeima ir nenorėjome išsiskirti. Emocingai diskutuojant kažkam gimė mintis vykti į Maskvą, pas patį Nikitą Chruščiovą. Išrinkome delegaciją – Algirdą Kubilių, kaip partinį atstovą, Vytautą Paukštę, Bronių Gražį ir mane. Prisiklausę įvairiausių patarimų, per patį žiemos speigą išsiruošėme į kelionę, naiviai tikėdami, kad pavyks įkalbėti aukštus valdžios ponus. Buvęs mūsų Konservatorijos dėstytojas Nikiforas Sikčinas, kuris tuo metu jau dirbo SSRS kultūros ministerijoje, buvo įtakinga figūra ir tvarkė visos Maskvos teatro reikalus, davė patarimų, žinojo, į ką kreiptis, padėjo į rusų kalbą išversti mūsų parengtą pareiškimą. Ryte visi keturi nukeliavome į telefono būdelę prie CK. Su sekretorėmis kalbėjo partine kortele apsiginklavęs Kubilius. Prieš pradėdamas pokalbį jis persižegnojo ir po ilgų diskusijų galiausiai pavyko prisiskambinti aukščiausiems asmenims. Įtampa buvo tokia didelė, kad Kubilius, paklaustas vardo, jį tiesiog pamiršo. Pasibaigus pokalbiams buvome pakviesti pas Chruščiovo sekretorių kultūros reikalams draugą Černovą, kuris su pieštuku rankoje greitai mums įrodė, kad mes, valstybė, ateinančiam žiūrovui primokame po tam tikrą sumą, nes jūs, teatras, gaunate iš valstybės tam tikrą sumą, o tai jau pernelyg gerai. Pačepsėjo lūpomis ir atsisveikino. Į Vilnių grįžome nusiminę, supratę, kad mūsų likimas jau nuspręstas. Tačiau didžiausias paradoksas buvo tai, kad prieš pat teatro uždarymą į Kapsuką statyti priešdiplominio spektaklio atvyko režisūros mokslus Maskvoje bebaigiantis Povilas Gaidys. Tai buvo itališka pjesė „Būk vyras, Čelestinai“, spektaklį kritika ir žiūrovai priėmė puikiai. Savo diplominį spektaklį „Optimistinė tragedija“ jis jau vėliau pastatė Klaipėdoje.

Kodėl visi atvykote dirbti į Klaipėdą – tai buvo sąmoningas sprendimas ar galėjote rinktis bet kurį šalies teatrą? Koks jums pasirodė šis miestas?

Tuo metu Klaipėdos teatrui smarkiai trūko jaunesnių aktorių, nes trupės branduolį daugiausia sudarė aktoriai mėgėjai, dirbę dar nuo pokario laikų. Į Kapsuką atvyko tuometis teatro direktorius Balys Juškevičius ir išsirinko dešimt aktorių, o Povilas Gaidys, ministerijos paskirtas teatro vyriausiuoju režisieriumi, turėjo atvykti vėliau. Taip mudu su vyru Broniumi Gražiu patekome į Klaipėdos dramos teatrą. Uostamiestyje vaizdas buvo liūdnas... Pilkas, niūrus, apgriuvęs miestas, daugybė girtų besišlaistančių jūrininkų. Atvažiavome žiemą, sausio pradžioje, buvo vėjuota, drėgna, šalta, tad pirmas įspūdis labai nuvylė. Kaip šeimą, mus su Gražiu, apgyvendino patalpoje, kuri vėliau tapo režisieriaus Gaidžio kabinetu. Aktoriams viengungiams teko teatro mansarda, vadinama „špokinyčia“, bet ten jiems nebuvo liūdna. Marijampolėje mes buvome bemaž vienodo amžiaus, o Klaipėdoje reikėjo įsilieti į susigyvenusį vyresnių aktorių kolektyvą. Gaidžiui teko milžiniška užduotis suvienyti skirtingas aktorių kartas. Iš pradžių jautėme įtampą, kolegos į mus žiūrėjo kreivai, nes mums atėjus teko atleisti dalį aktorių. Buvo liūdnoka žinant, kad užėmėme kažkieno vietą.

Ką prisimenate iš pirmų dienų uostamiesčio dramos teatre? Vokiškos architektūros gražus senovinis pastatas turėjo daryti įspūdį. Koks tai buvo pastatas iki pirmosios, jį visiškai pakeitusios rekonstrukcijos?

Senąjį teatrą prisimename iki šiol! Kapsuke teatras buvo valdiškas, o Klaipėdoje jautėsi atmosfera, teatras buvo senas, jaukus, turintis savo aurą. Salėje – senos, minkštos, patogios kėdės, puiki akustika, jauku. Salės gale – baliustrada, ant kurios parėmę smakrus per spektaklį tyliai stebėdavome kolegų darbą. Parterio gale buvo senoviškos ložės, kur sodindavome ypač garbius svečius. Prisimenu, kaip iš ložės „Mindaugą“ žiūrėjo rašytoja Ieva Simonaitytė. Tik tada, kai po spektaklio baigėsi žiūrovų ovacijos, ji atsistojo ir kelis kartus pliaukštelėjo delnais. Ieva mėgo atkreipti į save dėmesį, pasirodyti. Atminty išliko dar vienas epizodas, kai vaidinome paskutinį spektaklį prieš pirmąją teatro rekonstrukciją. Susiruošusi namo pastebėjau į sceną einantį aktorių Vytautą Kanclerį. Pagalvojau – ką jis veiks tik signaline lempute apšviestoje patalpoje? O jis įėjo, atsiklaupė ir pabučiavo scenos grindis. Taip aktorius atsisveikino su savo mylimu senuoju teatru.

Jums teko vaidinti nemažai lietuvių dramaturgijos. Jūsų vaidmenų sąraše Danguolė (V. Mykolaičio‑Putino „Valdovas“), Janikė (Žemaitės „Petras Kurmelis“), Katrė („Marti“), Anelija („Nebylys“ pagal Vaižgantą), Barbora (J. Grušo „Barbora Radvilaitė“). Ką reiškė sovietmečiu statyti lietuvišką veikalą?

Lietuvių kalba ir literatūra man visada buvo labai artima, tad lietuvių moterų vaidmenys imponavo savo širdies šiluma, jausmų gilumu, jautrumu, jaudino da

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama