Iš komforto zonos (beveik) neišeita

19-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis, vykęs sausio 21–27 d., pateikė vertą dėmesio programą. Apžvelgiame nacionalinę programą, kurioje įvyko dešimt lietuviško trumpojo kino premjerų.

Taigi nacionalinė programa, padalinta į dvi dalis po penkis filmus, nekuria vientiso pasakojimo ar aiškios teminės krypties. Greičiau primena fragmentišką, kartais net prieštaringą patirčių seką, kai dokumentika ir fikcija egzistuoja greta, bet ne visada susikalba, kai formos eksperimentai kartais praturtina turinį, o kartais ima jį stelbti, kai socialinė realybė nuolat persmelkia intymias, asmenines istorijas. Vis dėlto būtent šis nevienareikšmiškumas leidžia kalbėti apie programą kaip apie savotišką trumpametražio lietuviško kino būklės „diagnozę“.

Programa pirmiausia atskleidžia, kaip jaučiasi dabartinės kartos trumpametražio kino kūrėjai. Jų filmuose beveik nėra deklaratyvių teiginių ar aiškių atsakymų, tačiau gausu vidinių būsenų, nerimo, neapibrėžtumo, įtampos. Jaunieji režisieriai tarsi vengia kalbėti garsiai – jų filmai dažniau šnabžda, nutyli, palieka nebaigtų minčių. Man tai atrodo ne tik kaip neapsisprendimo dėl filmo tapatybės požymis, bet galbūt ir kaip patirties trūkumas.

Net pasakodami apie universalias patirtis – priklausomybę, migraciją, socialinę atskirtį ar karo šešėlį – nacionalinės programos filmai palieka lokalumo jausmą, kuris pasireiškia per dialogus, aplinką, psichologinį atstumą tarp personažų – viską, kas kuria žiūrovams atpažįstamą vietinę atmosferą. Filmai akcentuoja, kaip šios temos „įsirašo“ į kūną, santykius, kasdienybę. Tuo ši programa yra įdomi: ji neapibendrina vidinio ir išorinio pasaulių, tik vaizduoja.

Žiūrėdama šiuos filmus nuolat grįždavau prie minties, kad režisieriai siekė, jog filmai būtų ne tiek suprasti, kiek pamatyti, kad ir kaip keistai tai skambėtų. Gal geresnis apibūdinimas būtų – šie filmai norėjo būti patirti, pasitelkiant kinematografinius elementus, kurie, deja, ne visada suveikė naratyvo naudai. Noras būti pamatytiems / patirtiems, kartais net desperatiškas, – vienas ryškiausių programos elementų.

Tapatybė, santykiai ir tyla

Daugumoje nacionalinės programos filmų siužetas nėra pagrindinis dramaturginis variklis. Kur kas svarbesnė būsena – psichologinė, socialinė, kartais net fiziologinė. Tarpusavio santykiai (daugiausia romantiniai), tapatybės paieškos, paauglystės įtampos, priklausomybės, kūrybos ir galios santykis, paprasčiausias siekis išgyventi formuoja teminį spektrą, kuriame personažai nuolat balansuoja, bando „atrasti save“. Šis balansavimas tampa kertine dramaturgine ašimi.

Tarpasmeninių santykių temos vaizduojamos keliais aspektais: kai kuriuose filmuose tai romantinis artumas („Loving“, rež. Vesta Tučkutė; „Tu kaitini mano kraują“, rež. Melita Sinušaitė; „Holograma“, rež. Severina Vaičiūnaitė), kai kuriuose – artimo ryšio neįmanomybė („Po fentanilio“, rež. Rinaldas Tomaševičius; „Signalo kelias“, rež. Eglė Razumaitė). Tai pasakojimai apie artumo paieškas, kurios dažnai baigiasi tylėjimu. Tai istorijos apie vienišumą, kuris egzistuoja net bendraujant su kitais: žmonės nori būti matomi, bet susiduria su savo pačių ribotumu ir tyla. Vizualiai tai perteikiama statiška kamera, stambiais planais, minimaliais garsais – forma tampa ne tik estetiniu pasirinkimu, bet ir emociniu krūviu, kurio neįmanoma kitaip perteikti.

Socialinė dokumentika ir režisūrinės etikos klausimas

Socialinės dokumentikos linija programoje išsiskiria nuoseklumu ir etine laikysena. Filmuose „Dabartistė“ (rež. Goda Januškevičiūtė), „Po fentanilio“ ir „Signalo kelias“ atsisakoma sensacijos, nekuriama šoko efekto ir neeksploatuojama herojų pažeidžiamumo. Vietoj to pasirenkamas galbūt žiūrovui ir nejaukus artumas – bet ne filmų veikėjų išnaudojimas. Pavyzdžiui, „Po fentanilio“ priklausomybė traktuojama ne kaip abstrakti socialinė problema, bet kaip intymi santykio su savimi ir kitais griūtis. „Antrasis miestas“ (rež. Kristina Savickaitė) pasakoja apie jaunuolius, pasirenkančius rizikingą būdą leisti laisvalaikį, be smerkimo ir gąsdinimo.

Svarbus „Signalo kelio“ bruožas – hibridinė forma. Čia dokumentika susipina su kitais naratyviniais  elementais: inscenizuotais pokalbiais, subjektyviais garsiniais sprendimais, kartais net stilizuotu montažu ar režisuotu antraplanio personažo performansu. Tokia strategija kelia klausimų apie tikrovės reprezentaciją, tačiau leidžia kalbėti apie realybę kaip patirtį, o ne kaip faktų rinkinį. „Signalo kelio“ socialiai jautri tema galbūt netgi geriausiai ir atskleidžiama pasitelkiant hibridinės dokumentikos formą.

Tokia prieiga prie socialiai jautrių ar skaudžių temų rodo, kad jauni kūrėjai vis drąsiau permąsto dokumentinio kino ribas, kartu stengdamiesi išlaikyti etinį jautrumą. Realybė čia tampa medžiaga kūrybai, bet ne manipuliacijos objektu.

Kino forma: tarp nuobodulio ir drąsos

Dalis filmų – tokie kaip „Holograma“ ir „Sūkurys” (rež. Linas Žiūra) – renkasi asketišką, kartais net nuobodoką formą: statišką kamerą, ribotą spalvų paletę, garsovaizdžius, kuriuose vyrauja pauzės, foninis triukšmas, kai kur net sąmoningai paryškintas tylėjimas. Tokia estetika tampa turinio dalimi – ji kalba apie susilaikymą ir baimę išsiskirti iš kitų.

Kai kada forma ir turinys veikia darniai – kaip „Signalo kelyje“, kur garsas perteikia herojės įstrigimą, arba „Panašioje“, kur šviesa ir tamsa žymi kontrolės ir intymumo ribas, o kūnas tampa teritorija, kurioje susikerta galia, įtampa, troškimai ir savęs paieškos. Šių filmų režisieriai šiek tiek rizikavo, tad visame kontekste jų kūriniai atrodo drąsūs ir įsimenantys. Kituose filmuose – kaip „Liump! Heuriger!“ (rež. Laurynas Skeisgiela) ar „Tu kaitini mano kraują“ – forma tarsi atitrūksta nuo idėjos: ji lieka savaime įdomi, bet neįsiterpia į konceptualių filmo reikšmių erdvę. Pavyzdžiui, montažu dažnai neieškoma naratyvinės logikos, o kuriamos emocinės trajektorijos, pojūčių geometrijos, ypač filme „Tu kaitini man kraują“. Laikas juose – netolygus, kartais lėtai „tempiamas“, kartais susitraukia. Šie montažiniai sprendimai susiję su kūrėjų noru ne fiksuoti, o parodyti būseną, perteikti tai, kas neišreiškiama žodžiais.

Kūryba apie kūrybą

„Panaši“ (rež. Adas Burkšaitis) ir „Sūkurys“ programoje išsiskiria tuo, kad šie filmai patį kino kūrimą paverčia (savi)refleksijos objektu. Jie ne tik kelia režisieriaus galios bei autoriteto problemą, bet ir neleidžia žiūrovui likti neutraliu stebėtoju, sukeldami tam tikrą nejaukumo jausmą, tarsi žiūrovai matytų tai, kas „uždrausta“ – kino kūrimo procesą.

Abu filmai kelia klausimus apie reprezentaciją: kas turi teisę pasakoti istoriją, kaip kamera kuria hierarchiją, kas lieka už kadro. „Panašioje“ šie klausimai artikuliuojami pasitelkiant aiškesnę struktūrą, šviesos ir tamsos opoziciją, aiškiai suvokiamą pagrindinės veikėjos vidinę įtampą. „Sūkurys“, priešingai, renkasi fragmentišką, miglotą formą, kai neapibrėžtumas tampa metodu.

Svarbu, kad šie filmai neapsiriboja (savi)refleksija kaip estetiniu gestu. Kūryba čia tampa konfliktu – etiniu, vidiniu, žmogišku. Tai kinas, kuris rizikuoja žiūrovams būti nepatogus, bet mainais siūlo geresnį supratimą apie tai, kaip tas kinas kuriamas.

Festivalinis žvilgsnis ir trumpametražio kino specifika

Žiūrint programą festivaliniame kontekste ypač išryškėja trumpametražio kino paradoksas. Viena vertus, tai forma, suteikianti kūrėjams laisvę eksperimentuoti, dirbti su nuojauta, fragmentu, akimirka, neįsipareigoti klasikinei dramaturgijai. Tai leidžia pasakoti istorijas, kurios ilgametražiame kine dažnai liktų neišplėtotos.

Kita vertus, ši laisvė tampa ir spąstais. Trumpas formatas neleidžia temoms „atsikvėpti“, o emocinė įtampa, susikaupusi žiūrint kelis panašios tonacijos filmus iš eilės, ima veikti visą programą kaip vientisą, kartais slegiančią patirtį. Vilniaus trumpųjų filmų festivalio nacionalinėje programoje tai ypač juntama – vyrauja rimtumas, lėtas tempas, vidinė įtampa. Todėl ši programa reikalauja aktyvaus, sąmoningo žiūrėjimo. Filmai neveda žiūrovo už rankos, nepaaiškina ir neapibendrina. Žiūrovas paliekamas su nutylėjimais ir nepatogiais klausimais, priverstas jungti fragmentus ir prisiimti interpretacijos atsakomybę. Pasikartojantys formalūs sprendimai – statiška kamera, prislopintas garsas, minimalūs dialogai – veikia kaip estetinė norma. Tai leidžia kalbėti ne tik apie pavienius režisierius, bet ir apie platesnę trumpojo kino situaciją, apie tai, kokia kino kalba šiandien atrodo saugi ir priimtina. Kartu ši programa primena, kad trumpametražis kinas Lietuvoje vis dar dažnai suvokiamas kaip tarpinė stotelė. Dalis filmų sąmoningai lieka neužbaigti, lyg eskizai.

Nepaisant programos įvairiapusiškumo, joje pasigedau drąsesnio santykio su tonu. Beveik visi filmai labai rimti. Ironija, absurdiškas žvilgsnis ar groteskas beveik nepasitelkiami, nors trumpametražis kinas tam suteikia ypatingą laisvę. Man taip pat trūko kūnų, kurie patirtų džiaugsmą ar malonumą. Kūnai šios programos filmuose dažniausiai sužeisti, kontroliuojami, sustingę, patiriantys smurtą. Tai gali būti laikmečio ženklas, tačiau kartu kyla klausimas, ar rimtumas netapo tiesiog saugia poza. 2026 m. Vilniaus trumpųjų filmų festivalio nacionalinė programa atsiskleidžia kaip gyvas, tačiau dar ne iki galo susiformavęs organizmas. Tai kinas, kuris aiškiai žino, apie ką nori kalbėti, bet dar ieško būdų, kaip tai daryti.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama