Dmytro Udovychenko griežia Schumanną
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Roberto Schumanno kūrinius mūsų koncertų salėse Lietuvos ir užsienio pianistai atlieka gana dažnai. Nesyk yra skambėjęs Koncertas fortepijonui ir orkestrui a-moll, mėgstamas visų kartų ir visų rangų fortepijono meistrų. Pastaruoju metu jį vėl dažnai atlieka ir gyvoji legenda, aštuoniasdešimtmetį perkopusi Martha Argerich. Poetiški programiniai Schumanno ciklai fortepijonui taip pat skamba koncertuose, jie seniai tapę neatskiriama pradedančio ir brandaus pianisto repertuaro dalimi, skatinančia nepaliaujamai gilintis į bekraštes vaizduotės erdves, jausmų ir sielos gelmes. Jaunam agresyvaus triukšmo supamam atlikėjui jie ypač svarbūs, nes ugdo jautrumą grožiui, ką jau kalbėti apie emocijų kultūrą.
Smuikininkai Schumanną atlieka nepalyginamai rečiau, suprantama, ir dėl to, kad kūrinių solo smuikui jis sukūrė nedaug – Fantaziją C-dur, tris sonatas smuikui ir fortepijonui bei Koncertą d-moll. Šis kūrinys kelia didžiules technines ir menines užduotis, todėl pasirenkamas retai. Tiesa, jei kalbėsime apie įrašus, tai jų esama, bet palyginus su kitais smuiko koncertais – tikrai nedaug, jutube galima susirasti ir pasiklausyti. Man geriausiai pažįstamas ir seniai pamėgtas Gidono Kremerio ir šviesaus atminimo dirigento Nicolauso Harnoncourt’o CD, 1994 m. išleistas TELDEC firmos (Kremeris koncertą yra įrašęs ir anksčiau, su Riccardo Muti).
Ar kas nors iš mūsiškių smuikininkų yra šį veikalą atlikęs koncerte su orkestru, tiksliai negaliu atsakyti, bet, kiek atmintis siekia – nėra. Tad LVSO salėje sausio 23 d. įvykęs koncertas suintrigavo labai stipriai, juolab kad Schumanno kūrinio ėmėsi mums žinomas ryškus talentas, tarptautinių konkursų laureatas ukrainietis Dmytro Udovychenko. Valstybiniam simfoniniam orkestrui dirigavo maestro iš Vokietijos Golo Bergas. Beje, salėje pastebėjau kaip niekada gausiai susirinkusius vilniečius smuikininkus ir smuiko pedagogus, tikriausiai taip pat laukiančius būtent šio atlikimo. Taigi, apie ką šitas Schumanno kūrinys, kurio likimas susiklostė ne taip sėkmingai kaip kitų? Man regis, apie žmogaus kančią, neviltį, gilų liūdesį, bet kartu ir bandymą tą kančią nugalėti, nepasiduoti likimui ir, kaip sakė Beethovenas, sugriebti jį už gerklės... Ar tai neatliepia dabartinės karo padėties Ukrainoje ir jos žmonių, tarp jų ir Dmytro tėvų, kančių?
Pirmoji dalis, kai po orkestro įžangos solistas atlieka pirmą taškuoto ritmo su akcentais temą, skelbia apie žiaurią, lėtais maršo žingsniais artėjančią jėgą. Tai sustiprina per porą taktų staigiai kintanti dinamika nuo piano į forte. Staigūs pasažai aukštyn – sakytum, bandymas žūtbūt išsiveržti, pabėgti. Tai kartojasi, bet, ačiū Dievui, ne viskas taip juoda. Antroji lyrinė tema iš niūraus minoro perkelia į šviesų mažorą, vilties ir lyrikos plotmę. Muzikos tėkmė kaitaliojasi, smuiko solo susipina su orkestru, kuriame kartkartėmis suskamba garsūs pučiamųjų, ypač varinių, akordai, sustiprinami timpanų, tarsi likimo smūgiai. Bet dalies pabaigoje vis dėlto prasiskverbia šviesa, triumfuoja mažoras ir energijos pliūpsnių prisodrintas smuiko judėjimas atveda į ryžtingą mažorinį akordą. Udovychenko griežimas įtraukė nuo paties pirmojo jo išgauto raiškaus akordo. Stebėtinai pagaviai ir įprasmintai jis perteikė visą, ne tik šios pirmosios koncerto dalies, muziką – nuo tikslių ir itin sudėtingų pasažų iki šviesios dainingos lyrikos. Svarbiausia, nė viena gaida nebuvo tuščia, kiekvienam motyvui, akordui, pasažui buvo suteikta gyvybė, tinkama emocinė raiška, idealus skambesys. Tobula sąveika su orkestru ir jo grupėmis lėmė darnų muzikos vyksmą, pagrįstą bendru muzikos suvokimu. Tai maestro Bergo, taupiais rankų judesiais tvirtai laikiusio muzikos pulsą, nuopelnas. Stebėtinai lanksčiai solistas bendravo su styginiais ir pūtikais, pasisukdamas ir atkreipdamas dėmesį į vieną ar kitą reikšmingą muzikinę mintį. Sužavėjo jaunojo atlikėjo muzikinė branda ir skonis.
Skoningai frazuoti, išgauti skirtingo intensyvumo ir spalvų garsą smuikininkui sekėsi ir antroje – lėtojoje – dalyje, kai orkestre lieka vien tik jautriai atitariantys styginiai ir fagotai su trimitu. Pačiame gale be pertraukos suskamba energinga, smagiai kirčiuota polonezo tema. Apie lenkų polonezą ir jo charakterį nežinojo netgi pirmieji kūrinio atlikėjai, su koncerto muzika susipažinę apie 1937 metus. Jie manė, kad prie trijų ketvirtinių metro nurodytas lėtas tempas (Lebhaft, doch nicht schnell) yra klaidingas, tad šią finalinę dalį reikia groti labai greitai, kaip ir įprasta smuiko koncertuose. Tačiau grojant greitai gausios dvigubos gaidos ir ilgi laužyti „nesmuikiški“ pasažai darėsi tiesiog neįveikiami. Taip manė ir kompozitoriaus bičiulis smuikininkas Josephas Joachimas, 1853 m. gavęs tik ką parašyto koncerto rankraštį. Tąsyk kūrinio nepublikuoti jis ir Schumanno žmona Clara nusprendė dėl kitų priežasčių, susijusių su pašlijusia autoriaus psichine sveikata. Esą tai nėra geriausias Schumanno opusas, tad tegul jis paguli bibliotekoje... Beje, šią gana painią istoriją apie smuiko koncerto publikavimą ir pirmuosius atlikimus keli šaltiniai pateikia skirtingai.
Tai, kaip finalinį polonezą atliko Udovychenko, prilygo garsiausiems didmeistriams, o gal kai kuriuos net ir pranoko. Temą jis grojo nepaprastai vaizdingai, puikiai jausdamas šio iškilmingo ir ambicingo šokio charakterį (kaipgi Abiejų Tautų Respublikos palikuonis to nepajustų!), ir juvelyriškai tiksliai susidorojo su visais aukščiausio meistriškumo reikalavusiais techniniais triukais. Orkestras jam buvo jautrus partneris, didingai pakartodamas polonezo temą ir darniai sąveikaudamas gausiuose epizoduose. Nuskambėjus kūriniui karštais ilgais aplodismentais buvo išprašytas dar ir puikus virtuoziškas bisas: Eugène’o Ysaÿe Pirmosios sonatos smuikui solo finalas.
Jaunąjį ukrainiečių virtuozą daugelis stygininkų įsiminė dar 2017 m., kai jis puikiai pasirodė V tarptautiniame Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurse Vilniuje ir laimėjo antrąją premiją. Konkurso buklete (jis dar būdavo parengiamas!) galėjai užsirašyti asmeninių pastabų apie atlikėjus, pasižymėti ryškesnius, nebūtinai ką nors laimėjusius. Apie šį aštuoniolikos metų konkursantą pasižymėjau: „Išsilavinęs, profesionalus, žavus jaunuolis.“ Buvo aišku, kad, kaip sakoma, jis tikrai kils aukštyn. Sekiau pranešimus apie jo sėkmę visuose konkursuose iki paties prestižiškiausio Karalienės Elžbietos, kurį jis laimėjo 2024 metais. Dabar šis konkursų maratonas jau praeityje ir Dmytro nuoširdžiai džiaugiasi, kad labai daug jėgų ir nervų pareikalavęs laikotarpis baigėsi. Šiuo metu smuikininkas baigia Kronbergo akademiją Vokietijoje ir, kaip daugelis užsienyje gyvenančių Ukrainos muzikantų, tikisi sulaukti karo pabaigos. Kodėl jis pasirinko Schumanno koncertą? Tiesiog labai seniai jį išgirdęs susižavėjo ir panoro išmokti, tad kūrinys jo repertuare, kaip ir anksčiau atlikta Schumanno Fantazija C-dur, tikrai išliks.
Daugiausia dėmesio skyriau Schumannui, bet koncerte pavyzdingai buvo atlikti dar du puikūs kūriniai: smuikininkų mėgstama Balio Dvariono pjesė smuikui „Prie ežerėlio“, įdomiai orkestrui aranžuota Gintauto Venislovo, ir vadinama Didžiąja Franzo Schuberto Simfonija Nr. 9 C-dur. Valstybinis simfoninis orkestras pradžiugino brandžiu ir skoningu muzikavimu.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
