Meška su lokiu

Jei dar neįsidėmėjote Ari Asterio pavardės – pats laikas. 2018-aisiais jo ilgametražis debiutas „Paveldėtas“ buvo pavadintas įspūdingiausiu siaubo filmu, kritikų pripažinimo sulaukė juodojo humoro persmelkti „Saulės kultas“ ir „Edingtonas“ bei Asterio prodiusuota Yorgoso Lanthimoso „Bugonija“. Proga bus – paskutinę sausio naktį (vasario 1 d. 00.45) TV1 rodomas Asterio filmas „Visos Bo baimės“ (2023). Joaquino Phoenixo suvaidintas keturiasdešimtmetis Bo bijo visko ir stengiasi neperžengti namų slenksčio. Jis visiškai teisus – pasaulis kupinas pavojų, o gatvėse knibžda bepročių. Labiausiai Bo bijo savo mamos, nors ją myli. Žinia apie motinos laidotuves privers jį iškeliauti iš namų.

Kelionė bus, švelniai tariant, keista, nes mama vadovaus Bo net iš ano pasaulio. Ją sudarys trys emociškai ir vizualiai skirtingos istorijos – susitikimai su skirtingais mamos įsikūnijimais, nebūtomis meilužėmis bei tėvu, kurio Bo gyvenime nebuvo. Asteris nebrėžia ribos tarp prisiminimų, baimių ir paveldėtų traumų, juolab kad pagrindinė filmo tema yra negalia. Ji apibrėžia ir pasakojimą: režisierius įmeta žiūrovus į Edipo komplekso nulemto liguisto Bo pasaulio gelmes. Ir tai ne vienintelė „Visų Bo baimių“ klišė, bet Asteris sugeba meistriškai draskyti žiūrovų jausmus, manipuliuoti užuominomis į kino istoriją bei bakstelėti pirštu: pasaulis žiaurus ir geriau nebebus.

Pernai Kanuose Asteris sakė, jog kartais jam atrodo, kad visi dalyvaujame keistame socialiniame eksperimente, kurio rezultatas seniai nebekontroliuojamas. JAV, Nevadoje, filmuotas Laure de Clermont-Tonnerre filmas „Mustangas“ (TV3, šįvakar, 30 d., 22 val.) pasakoja apie paprastesnį eksperimentą. Filmo herojus, jau dvylika metų kalintis Romanas (Matthias Schoenaerts), pakviečiamas dalyvauti reabilitacijos programoje – rūpintis laukiniu mustangu Markizu. Prisijaukindamas arklį Romanas mokosi valdyti savo prigimtį. Režisierė mėgsta melodramatiškus siužeto posūkius, kurių nepristigs, bet kartu „Mustangas“ – empatiškas, kameriškas filmas apie atsakomybę, meilę gyvūnams ir bandymus susigrąžinti gebėjimą kontroliuoti gyvenimą.

Cédricas Klapischas savo filmuose dažniausiai rodo paprastus prancūzus ir jų kasdienybę, kartais ištinkamą nedidelių žemės drebėjimų. Jo formulė paprasta: specifinis prancūzų autorinis kinas suplakamas su žanrinio kino, pirmiausia komedijos, konvencijomis. 2017 m. pasirodžiusi „Svaiginanti Burgundija“ (LRT, vasario 1 d. 22.50) – gera tokios formulės iliustracija. Pagrindinis filmo veikėjas Žanas (Pio Marmaï) negali rasti vietos pasaulyje ir atsakyti į svarbiausius klausimus. Po dešimties metų jis sugrįžta į šeimos vyninę Burgundijoje. Tėvai mirė, Žanas pats turi vyninę Australijoje, bet jo santuoka patiria krizę, o vyninė patiria finansinių sunkumų. Jam teks apsispręsti dėl tolesnio gyvenimo, kaip, beje, ir po tėvo mirties vyninei vadovaujančiai seseriai ar jaunėliui Žeremi.

„Svaiginančios Burgundijos“ veiksmas apima metus – nuo vieno vynuogių derliaus rinkimo iki kito. Tapatybės paieškas ir psichologines problemas Klapischas atskiedžia farso elementais bei sentimentalumu, turinčiu pabrėžti šeimos svarbą. Tai pasakyta ir originaliu filmo pavadinimu, kurį galima versti „Tai, kas mus sieja“. Trumpai tariant, žiūrovai patirs tai, ko ir tikėjosi nuo pat pradžių.

Amandos Kernell „Neišskiriami“ (LRT Plius, šįvakar, 30 d., 21.30) remiasi šių dienų kinui būdingu supaprastinimu: analizuojama kritinė situacija ir taip formuluojamos aktualios visuomenės problemos, o žiūrovas turi tapti teisėju. Filmo herojė Alisa, kurios gyvenime buvo ir šilto, ir šalto, nusprendė skirtis. Ji myli savo vaikus, bet vyras daro viską, kad Alisa jų nematytų. Alisa tikisi, kad jai atiteks vaikų globa, bet gyventi be vaikų sunku, juolab sulaukus verkiančio sūnaus skambučio. Tad Alisa nusprendžia praleisti su vaikais atostogas Kanarų salose, nors tai ir gali kainuoti globos teisę...

Penny Marshall filmas „Moterų lyga“ (LRT Plius, 31 d. 21 val.) nukels į 1943-iuosius, kai moterys dar tik pradėjo augintis raumenis. Vyrai kariauja, tad treneris Džimis (Tom Hanks) gauna užduotį surinkti moterų beisbolo komandą. Holivudas būtų ne Holivudas, jei filmo herojėms nesuteiktų pergalės vilties. Jas suvaidino Geena Davis, Lori Petty, Rosie O’Donnell ir Madonna, specialiai „Moterų lygai“ parašiusi ir dainą. Beje, kadre matomos žaizdos, traumos ir nubrėžimai – tikri, aktorių gauti per filmavimus. Bent jau kažkas tikra.

Pirmadienis, kai rašau šias rekomendacijas, man lyg švilpiko diena – nuo ankstyvo ryto rymau prie kompiuterio, kantriai laukdamas televizijų programų, o jas gavęs matau, kad dauguma filmų kartojami ne pirmą kartą, ir lukštenu tuos, kurių nerodė. Beje, Haroldo Ramiso „Švilpiko dieną“ BTV rodys vasario 1 d. 19.10. Tai dar vienas įrodymas, kad gyvenimas tęsiasi. Kaip ir brolių Ethano bei Joelio Coenų 1996 m. filmas „Fargo“ (LRT, šįvakar, 30 d., 22.45), kurio terapinis poveikis – begalinis.  

Laukdamas programų skaitau internetą, kur vyksta linksma lietuviška švilpiko diena. Ją gerai iliustruoja kad ir toks pirmadienio lrt.lt pranešimas: „Visuomenininkas Andrius Tapinas kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą (LAT), prašydamas įpareigoti rašytoją Andrių Užkalnį paneigti socialiniuose tinkluose paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją apie jį ir sumokėti 20 tūkst. eurų.“ Siūlyčiau garbingam teismui šiems iškiliems tautos veikėjams sugalvoti kokią nors reabilitacinę programą ar socialinį eksperimentą, kad ir dresuoti vis dažnesnius Lietuvos miškuose lokius. Juk dar prancūzų literatūros klasikas Prosperas Mérimée citavo seną lietuvišką patarlę: „Meška su lokiu abu labu tokiu.“

Jūsų – Jonas Ūbis

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama