Stichijų (ne)sintezės

Šeštadienio vakaras Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Šalia manęs moteris, laikanti programėlę, po pirmojo kūrinio paklausė, ką čia grojo. Programoje „Simfoninės stichijos“: trys skirtingi simfoniniai opusai – Vytauto Bacevičiaus Simfonija Nr. 6, op. 66, „Kosminė“, Osvaldo Golijovo koncertas violončelei, akordeonui ir orkestrui „Mėlyna“ („Azul“) ir Richardo Strausso siuita iš operos „Elektra“ (Manfredo Honecko aranžuotė).

Taigi, bandau ieškoti ryšių. Straussas ir Bacevičius perėjo savo ekspresionizmo etapą, tik vokiečiui tai buvo tarpinė stotelė, kurioje jis paliko reikšmingąsias, tuo metu (gal ir dabar) šokiruojamai ekspresionistines operas „Elektra“ ir „Salomėja“. Lietuvių kompozitoriui – tai paieškų kelio pradžia, kuri po keleto dešimtmečių virto savita „kosminės muzikos“ sistema. Tarp Bacevičiaus simfonijos (1960) ir Golijovo koncerto (2006) gausu skaitinių sąsajų (opusai ir numeriai, simfonijos sukūrimo metai ir Golijovo, kuriam sukaks 66-eri, gimimo metai). Nors Golijovas ir Bacevičius laike prasilenkė, kosminių lenktynių įkarštis 7-ajame dešimtmetyje, matyt, abiem padarė įtaką, nes jų šio vakaro kūriniuose kosmosas ir žvilgsnis į mūsų planetą užima reikšmingą vietą.

Vis dėlto akivaizdu, kad skirtumų tarp šių trijų kompozitorių simfoninio stiliaus ir gyvenimo peripetijų daugiau nei sąsajų. Skirtingi istoriniai laikotarpiai, sąlygos ir vietos, skirtingų gyvenimų ir asmenybių nulemti charakteringi simfoniniai stiliai. Kiekvienas kūrinys reikalauja labai savito, konkretaus ir intelektinio priėjimo prie interpretacijos. Taigi, kaip pavyko Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui (LNSO), diriguojamam Modesto Pitrėno, suvaldyti šias skirtingas stichijas?

Koncertą pradėjo, ko gero, daugiausia iššūkių kelianti Bacevičiaus „Kosminė“ simfonija. Praėjusiais metais šventėme šio kompozitoriaus 120-ąsias gimimo metines, tačiau jos liko Čiurlionio metų šešėlyje. Vis dėlto Bacevičius žavi savo užsispyrimu ir gebėjimu net šešėlyje išlaikyti savitumą. Jis, vienas rimčiausių tarpukario avangardistų, karo nublokštas į JAV, po ilgų kompromisinių metų 7-ajame dešimtmetyje tarsi įgauna antrą kvėpavimą. Ezoterikos ir tuo metu populiarėjančios „New Age“ ideologijos įkvėptas, kuria savitą grafinės ir „kosminės“ muzikos sistemą.

„Kosminė“ simfonija – vienas reikšmingesnių to laikotarpio kūrinių. Tai sudėtingos ir intriguojančios faktūros opusas, kuriame kiekvienas balsas turi savo kryptį ir savo tikslą. Balsovada tarsi prašosi būti išskleista ir grafiškai, todėl grafinės partitūros čia atrodo labai logiškas sprendimas (nors nesu tikra, ar šiam kūriniui užrašyti kompozitorius pasitelkė šį metodą). Kosmosas čia ne ezoteriškas ar abstraktus, bet labai konkretus.

Kiekvienas kompozitoriaus kūrinys turi savitą sistemą – tarsi raktą, padedantį suprasti ir mėgautis muzika tiek klausytojui, tiek atlikėjui. Klausytojui, nežinančiam partitūros ir sistemos, gali būti sunku atsekti tam tikrus niuansus. Po atlikimo išgirdau komentarą, kad tai „labai lietuviškas“ kūrinys. Įdomu būtų jį išgirsti grojamą ne lietuvių orkestro, be išankstinio nusistatymo (verta paklausyti britų dirigento Christopherio Lyndon-Gee su tuo pačiu LNSO interpretuojamo Bacevičiaus fortepijoninio koncerto). Tad kalbant apie interpretaciją, rodos, rakto pritrūko ir orkestrui – nepavyko iki galo aiškiai išpainioti kompozitoriaus suregzto tinklo.

Osvaldo Golijovas – Argentinoje gimęs žydų kilmės kompozitorius. Jo kūryboje susilieja skirtingų kultūrų įtakos: klezmerių, Pietų Amerikos liaudies muzika, klasikinės ir ypač barokinės tradicijos, vietomis – krikščionybės, islamo ir judaizmo įtaka, poezija, gamta, kosmosas ir t.t. Jo muzika po „Kosminės“ simfonijos pasirodė nuoseklesnė, subtilesnė, kai daugiau dėmesio skiriama faktūroms, o ne įmantriam tembrų piešiniui. Sakyčiau, ir „Azul“ („Mėlyna“) turi savito kosmiškumo, kuris ypač juntamas paskutinėje dalyje.

„Azul“ – koncertas neįprastam deriniui violončelei ir akordeonui, jais tą vakarą grojo ryškūs Lietuvos solistai akordeonininkas Tadas Motiečius ir violončelininkas Mindaugas Bačkus. Be to, nepaprastą reikšmę turėjo ir perkusiniai instrumentai, jais solavo Sigitas Gailius ir Sebastiaanas Molenaaras.

Kūrinys tikrąją savo kryptį įgavo kompozitoriui perskaičius vieno garsiausių Čilės poetų Pablo Nerudos kūrinį „Maču Pikču aukštumos“ – čia gamtos grožis ir atstumai atsiveria visa didybe. Be metaforiškos gamtos, taikos ilgesio ir Žemės vaizdo iš kosmoso, kompozitoriui svarbūs ir baroko epochos modeliai. Dar vienas intriguojantis aspektas – hiperakordeonas, kuriame tradicinio akordeono mechaninės ypatybės praplėstos elektronikos sustiprinimu.

Pradėjus kelionę „Mėlynos“ nuotaika, pirmiausia kelią atveria „Sieringa ramybė“: ilgesingai susimąsčiusiai improvizaciškai violončelės solo melodijai tarsi atitaria garsovaizdis, kuriamas iš intensyvios orkestro faktūros ir akordeono sluoksnio. Akordeonas vienu metu iškyla į lygiavertę poziciją su violončele, tačiau dažniausiai labai organiškai įsilieja į bendrą audinį. Lėta ir palaiminga „Tyla“ panardina į meditatyvią būseną. Orkestras beveik pranyksta tyloje, kartais praturtindamas violončelės solo vos juntamais virpesiais.

Trečioji dalis „Pervežimas“ visiškai kontrastuoja su prieš tai buvusia tyla. Čia aiškus, ritmingas perkusinių instrumentų šokis veda pirmyn, galiausiai išaugdamas į pašėlusį, arabiškų prieskonių turintį siautulį, kurio centre – plati violončelės kadencija, tarsi per dykumą atvedanti mus į „Jeruzalę“. Čia ryški orkestruotė atkeliauja į kiek netikėtą finalą – daininga violončelės melodija, atliepiama skirtingų instrumentų orkestre, įsisuka ir ištirpsta orkestro pulsacijoje. Tiesa, aprašymuose ir prieinamose interpretacijose ryškus kosminio skrydžio virš Žemės efektas, kai violončelės partija labai ryškiai atsiskiria nuo „tolstančio“, besisukančio orkestro, čia nebuvo itin akcentuojamas – LNSO ir Bačkaus violončelė sklendė kartu.

Kūrinys išties reikalauja daug violončelės dėmesio, kurį Bačkui dainingai pavyko išlaikyti. Vietomis jo vedama melodija buvo saldžiai romantiška, tačiau solistas išpildė ir daugiau sonorinių sprendimų reikalaujančias vietas. Elektroniniu būdu praplėsta akordeono partija, nors ir priskirtina solinėms, čia labiau sujungė orkestro audinį, tapo atmosferos dalimi.

Strausso „Elektros“ siuitos interpretacija, rodos, buvo smagiausia pačiam orkestrui. Manfredas Honeckas, bendradarbiaudamas su Tomašu Ille’u, šią tragišką dramą aranžavo ir pavertė gana romantiška simfonine siuita, čia virstančia vagneriška vėlyvojo romantizmo simfonine drama. Honecko aranžuotėje pavyksta bent iš dalies išlaikyti orkestro spalvingumą, išryškinant melodingus operos muzikinės medžiagos motyvus, Strausso įpinamus į tankią ir disonansišką harmoniją. O LNSO, rodos, tuo ypač mėgavosi. Per 30 minučių vyravo beveik nuolatinė kulminacijos būsena. Būsimiems klausytojams rekomenduočiau susirasti paties Honecko nuorodas į dramos veiksmus ir temas – jos leistų vaizduotėje dar giliau pasinerti į tragišką istoriją. Ši siuita galėtų tapti pereinamuoju žingsneliu klausytojams ir atlikėjams link labiau ekspresionistinės Strausso muzikinės kalbos.

LNSO pasidavė natūralioms „Simfoninių stichijų“ tėkmėms. Kai kur galbūt ne iki galo pavyko jas atlaikyti, tačiau į visus kūrinius jie įnešė savo charakterio. Repertuaras išties keliantis iššūkių tiek atlikėjams, tiek klausytojams. Be skirtingos muzikinės simfoninės kalbos, čia skamba konceptualiai skirtinga muzika. Tad ir klausytojas, norėdamas kartu su orkestru išlaviruoti tarp šių stichijų, turi būti pasiruošęs atlaikyti skirtingus kūrinių keliamus iššūkius.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama