Įsiklausyti į troškimus

Vardas įpareigoja. Kažkada Elizabet (Demi Moore) buvo žvaigždė, „Oskarų“ laureatė. Dabar ji rytais moko aerobikos televizijos žiūroves, o veidrodyje mato savo bjaurų kūną, akivaizdžiau už pasą rodantį, kad gyvenimas baigiasi. Kad pamirštų įkyrias mintis apie bėgantį laiką, Elizabet pasinaudos „substancija“, leidžiančia klonuoti kūną ir padalyti sąmonę. Coralie Fargeat filmas „Substancija“ (LRT, šiąnakt, 24 d., 00.40) – lyg mūsų laikams pritaikytas Oscaro Wilde’o pasakojimas apie Dorianą Grėjų. Bet Elizabet alter ego Siu (Margaret Qualley) nuspręs pasinaudoti naujos jaunystės privalumais ir nepaisys kontrakto, tad pasekmės bus apgailėtinos, o žiūrovų lauks keistas reginys, primenantis apsilankymą skerdykloje, cirke, „Flying Tiger“ parduotuvėje ir grožio klinikoje.

Viena vertus, „Substancija“ – tai satyra apie moters sudaiktinimą, įžymybių pasaulėlį, televiziją ir visa tai, į ką mus stengiasi panardinti žiniasklaida, kurdama vis naujas herojes ir herojus, nesvarbu, ar tai menininkai, ar sportininkai, ar žindančioms moterims laiškus rašančios įtakotojos. Kita vertus, filmas verčia susimąstyti apie pasidygėjimą senatve, persmelkiantį populiariąją kultūrą ar tą pačią žiniasklaidą, kad ir kaip ši žavėtųsi trečiojo amžiaus universitetus lankančiais, dainuojančiais, sportuojančiais ir šokančiais senukais. „Substancija“ – tai ir body horror, be kurio šiuolaikinis kinas neįsivaizduojamas, nes senstantis, sergantis, bejėgis, geidžiantis, yrantis kūnas (bet ne žmogus) jau senokai tapo viena pagrindinių jo temų.

Qualley ir Moore tiksliai perteikia perėjimą iš reklamos karalystės į kūniškojo natūralizmo pragarą, o režisierė, regis, jaučia malonumą rodydama vis naujas baisenybes. Humoras ir siaubas „Substancijoje“ neatskiriami, tad tai savaip pramoginis filmas, tačiau suprantu programų sudarytojus, linkusius apsidrausti ir nuo patriarchalinės visuomenės gynėjų, ir nuo farmacijos koncernų pretenzijų.

„Substancija“ perspėja, kad verta įsiklausyti į savo troškimus, ypač tuos, kurie gali išsipildyti. Toks patarimas galiotų ir Zoë Kravitz režisūrinio debiuto „Duok ženklą“ (LNK, 25 d. 21.30) herojėms Fridai (Naomi Ackie) bei Džes (Alia Shawkat), atsidūrusioms milijardieriaus Sleiterio Kingo (Channing Tatum) labdaros vakarėlyje. Užuot rinkusios tuščias šampano taures, jos nusprendžia pasimėgauti buvimu tarp elito. Abi herojės priims ir milijardieriaus kvietimą apsilankyti jo nuosavoje saloje.

Kino istorija moko, kad tai paprasčiausias būdas atsidurti gyvačių lizde. Ribota erdvė, ryšio su išoriniu pasauliu stoka, nepažįstamieji, didėjanti įtampa, dviprasmiškos užuominos, be abejo, atves prie nusikaltimo. Tačiau Agathos Christie siužetų gerbėjai gali pasijusti nusivylę, nes galvosūkį patys išspręs greitai, juolab kad, regis, režisierę labiau domina ne ekscentriški milijardieriaus svečiai, o jų narkotinės „kelionės“ ir panašūs džiaugsmai. Dėl perdėtos stilizacijos, ryškių spalvų (ypač raudonos) ir estetizavimo vienas šmaikštus kolega palygino Kravitz režisūrą su steroidų padauginusiu Sorrentino, kurį karštai myli lietuviai.

Scotto Cooperio muzikinėje melodramoje „Pašėlusi širdis“ (LRT, šįvakar, 23 d., 22.45) antro dugno ieškoti neverta, bet pasakojimas apie moterį, kuriai viskas dar prieš akis, ir daug patyrusį vyrą kupinas jausmų ir tokios tiesos, kuri sentimentalius žiūrovus skatina pavadinti filmą „gyvenimišku“. Badas Bleikas (Jeff Bridges) kadaise buvo kantri muzikos žvaigždė, rinkdavusi tūkstantines auditorijas. Dabar nudrengtu automobiliu jis klaidžioja po Amerikos užkampius, koncertuoja mažuose miesteliuose ir dulkėtuose baruose. Beprasmybės pojūtį jis slopina viskiu ir romanais su aistringomis penkiasdešimtmetėmis. Tačiau netrukus Badas gaus naujo gyvenimo šansą. Tai atsitiktinai sutikta žurnalistė Džina (Maggie Gyllenhaal) – jauna moteris ir vieniša motina.

Kinas mėgsta rodyti muzikos žvaigždes, ypač tas, kurios užgeso per anksti. Muzikos stabai įdomūs tada, kai sąmoningai atsisako savisaugos instinkto. Toks ir Bridgeso herojus. Jis suvokia savo nuosmukį, neieško kasdienių klajonių prasmės, gyvena laisvės iliuzija, vedančia į savidestrukciją. Tačiau Badas eina savo keliu, ir to iš jo neatimsi. Bridgesas už šį vaidmenį apdovanotas „Oskaru“. Jo herojui būdingas tylus dramatizmas, aktorius mėgsta pustonius, apsieina be audringų gestų ir tiesmukų dialogų.

Singapūro režisieriaus Siew Hua Yeo (kartais pristatomo kaip Chris Yeo) filmas „Stebinčios akys“ (LRT Plius, 29 d. 21.33) kažkam bus pirmoji pažintis su šios šalies kinu, nors kuriant filmą dalyvavo Taivanas ir Prancūzija. Filmo išeities taškas – paslaptingas jaunos poros dukrelės dingimas iš žaidimų aikštelės. Netrukus tėvai pradeda gauti diskus, kuriuose užfiksuoti jų gyvenimo vaizdai ir viešose vietose, ir namuose, net intymiausios akimirkos. Porą stebi ir policininkai. Atsiranda įtariamasis – priešais kartu su beveik akla motina gyvenantis prekybos centro vadybininkas. Jį sukūrė ypatingas aktorius Lee Kang-shengas, suvaidinęs daugumoje Tsai Ming-liango filmų.

„Stebinčios akys“ – įdomiai sukonstruotas, virtuoziškas ir liūdnas filmas, jame skamba Michaelio Haneke’s ir Alfredo Hitchcocko minčių apie žiūrėjimą pro langą ar į save atgarsiai. Bijau, kad „Stebinčios akys“ ne kartą apvils žiūrovų lūkesčius, nes tai ne trileris apie pagrobtą vaiką, o pasakojimas apie šeimą, kuri ima žlugti, netekusi savo paslapčių, apie šiuolaikinius miestiečius ir jų lėtinę vienatvę, apie visagalių technologijų vaidmenį. Siew Hua Yeo, regis, sako, kad totaliai vaizdo kameromis sekamame pasaulyje žmogus tampa nepastebimas.

Jūsų – Jonas Ūbis

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama