Alsuoti muzika
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Į magiško pavadinimo koncertą „Angelo alsavimas“ (sausio 17 d.), kuriame sudomino dainininko Iljos Aksionovo dalyvavimas, snieguotą žiemos vakarą skubėjau pakiliai nusiteikusi, tebeprisimindama prieš keletą metų klausytą šio tenoro ir pianisto Gusto Raudoniaus rečitalį „Organum“ salėje. Tuomet įsimintinai nuskambėjo vientisa vokalinių kūrinių programa apibendrinančiu pavadinimu „Tolimai mylimajai“, kurios netikėtai koncentruotu „vertimu“ į lietuvių kalbą koncerto pabaigoje tapo jautriai interpretuota Felikso Bajoro daina „Šių naktely“. Šiandien visaginietis Ilja jau baigęs studijas pas garsųjį dainavimo ir interpretacijos pedagogą Konradą Jarnotą Diuseldorfo aukštojoje Roberto Shumanno mokykloje ir tapęs Manheimo nacionalinio teatro kviestiniu solistu. Jo pavardė puikuojasi tarp kitų aštuonių solistų, kuriems teko laimė ir garbė dalyvauti Henry Purcello operos „Fėjų karalienė“ pastatyme su tarptautinio lygmens ansambliu „Les Arts Florissants“ („Žydintys menai“), vadovaujamu garsenybės dirigento, Prancūzijoje reziduojančio škotų kilmės amerikiečio Williamo Christie. Prieš dvejus metus su šiuo pastatymu Aksionovas gastroliavo kone visose Europos šalyse, taip pat ir abiejuose Amerikos žemynuose. Baroko muzikos gerbėjai gali jutube peržvelgti šio pastatymo vaizdo įrašą iš Bukarešto (Rumunija) „Athenaeum“ salės. Iljos personažui tekusios trys kontrastingos arijos šiame pastatyme atskleidžia mūsų dainininko galimybes, tarp jų ir išskirtinį komiškumo talentą: tai ypač vertingas gebėjimas, nes labai dažnai „rimtasis“ lyrinio ar dramatiško amplua veikėjas randamas lengviau nei gerokai rečiau pasitaikantis charakteringasis, vadinamasis buffa.
Kalbant apie minimą „Fėjų karalienę“, stulbina talentingai subalansuotas pastatymo šiuolaikiškumas, įrodantis, kad baroko epochos kriterijai tebegalioja. Į pastatymą įtraukta nuolat scenoje dalyvaujanti modernaus šokio meno grupė, ji dėvi griežtus mūsų dienų proginius (tie) juodus kostiumus, taip neva pabrėžiant veikėjų „objektyvumą“. Šokėjai – aliuzija į senojo graikų teatro chorą: jie nuolat reaguoja į personažų nuotaikas bei dramaturginius veiksmo posūkius ir visa tai perteikia drąsia choreografija, įtraukdami net breiko elementų. Įdomu, kad daugelis šokėjų moka muzikinį tekstą ir kartkartėmis prisijungia prie dainininkų. Savo ruožtu spektaklio dainininkai taip pat puikiai juda, o Aksionovas turi progą ir savuosius akrobato gebėjimus pademonstruoti.
Ne mažiau smalsu stebėti dirigentą, maestro Christie. Nepaisant įspūdingo ūgio, jis nepastebimas, jo gestai itin taupūs, ir tik kamerai parodžius jį iš šono pamatai raiškiai dirbančias jo rankų plaštakas ar minimalios amplitudės alkūninius judesius. Dirigentas dažnai atsisuka ir stovi nediriguodamas, tik stebėdamas veiksmą ir negirdimai kartu dainuodamas tekstą. Tuomet jis panašus į laimingą paties sustyguoto gyvojo paveikslo autorių, Kūrėją, o orkestras puikiausiai griežia be jo. Ir rečitatyvų Christie nediriguoja! Ir neturėtų! Juk rečitatyvas kaskart kitoks, priklausomas nuo solisto nuotaikos bei spontaniškai kintančių vienokių ar kitokių inspiracijų. Šiuo požiūriu minėtinas virtuoziškas mūsiškio pianisto Justo Čeponio rečitatyvų akompanavimas dabartiniame Wolfgango Amadeus Mozarto operos „Don Žuanas“ pastatyme, dirigento mostų netrikdomas. Iš orkestro duobės pianistas ne tik laiku pataiko, bet ir išradingai „komentuoja“ solistų replikas – pritardamas, klausdamas, prieštaraudamas, dvejodamas ar stebėdamasis... Neabejoju, kad pianistas ant piupitro turi ne tik rečitatyvų natas, bet ir itališkai dainuojamą tekstą supranta, ir moka jį mintinai.
Lietuva tebeprisimena ankstyvą Iljos Aksionovo populiarumą bei jam prigijusį titulą „berniukas angelo balsu“. Matyt, koncerto Nacionalinėje filharmonijoje pavadinimas – to paties aido įkvėptas. Programoje, be Iljos, „angeliškai alsavo“ dar trys solistai, tarptautinių konkursų laureatai kontrabosininkas Donatas Butkevičius ir pianistė Sonata Alšauskaitė bei pats ansamblio „Musica humana“ vadovas ir dirigentas Robertas Beinaris.
Pirmoje dalyje po įtaigios Georgo Friedricho Händelio „Muzikos ant vandens“ skambėjo to paties autoriaus Koncerto obojui Nr. 3 versija kontrabosui, atlikta Donato Butkevičiaus, greta virtuozinės solinės partijos suspėjant ir orkestro intarpuose dalyvauti. Tai suprantama muzikanto meilės savo pasirinktam instrumentui išraiška, atliepianti būdingą baroko bruožą – stebinti. Šiuo atveju aukštas, ilgesingas obojaus skambesys transponuojamas į priešingo, nelauktai žemo registro informacijų pasaulį, tarsi draugiškai nusišypsant buffa komentaru. Prisiminus baroko laikų tradiciją, kai griežta tais instrumentais, kuriais tuo metu kokiuose rūmuose ar rezidencijose disponuota, – tai pagrįsta iniciatyva. Podraug svarbus ir numatytasis efektas, juk meistrišką kontraboso solo ne taip dažnai išgirsi.
Aksionovas, turintis didžiulį repertuarą, šiame koncerte save nuskriaudė, dainuodamas vadinamąsias chrestomatines Händelio itališkojo periodo operų arijas: „Lascia, ch’io pianga“ iš operos „Rinaldo“ ir „Ombra mai fu“ iš operos „Kserksas“, dainininkų interpretuojamas jau pirmaisiais studijų metais, koncertų publikai gal ir pabodusias, jas sugretinant su vėlyvojo, vadinamojo angliškojo, Händelio kūrybos laikotarpio tenoro ariozo iš oratorijos „Baltazaras“. Toks derinys atrodė veikiau atsitiktinis nei sąmoningai komponuotas. Netikėta dar vienos, veržlios Händelio greito tempo arijos „Di tacere e di schernirmi, ah! Crudel“ iš operos „Kserksas“ interpretacija: kažkodėl solistui akompanavo tik vienas pirmasis smuikas, pritariant klavesino ir violončelės basso continuo, o turėjusi griežti visa pirmųjų ir antrųjų smuikų grupė nedalyvavo. Turbūt tai dar vienas, neskelbtas perdirbimas.
Būčiau tikėjusis iš talentingo dainininko vientiso Händelio operų arba jo oratorijų didžiųjų arijų su rečitatyvais rinkinio, juk orkestras neabejotinai būtų jas įveikęs. Štai pirmos koncerto dalies pabaigoje pagriežta ištrauka iš Händelio oratorijos „Saliamonas“ nuskambėjo, kaip sakoma, „lyg iš pypkės“, orkestro vadovui ne diriguojat, o tarp orkestrantų prisėdus ir soluojant obojumi. Ekstravertiškojo baroko genijaus Händelio ir kuklaus Geraldo Finzi kūrybos sugretinimas – intriguojantis koncerto rengėjų sumanymas, gal net iššūkis, prognozuojant, kad meditatyvinė Finzi muzika koncerte taps rimties, brangios tylos ir intymaus pokalbio su savimi akimirkomis. Kaip rašoma, šis introvertiškos sielos autorius, linkęs į apmąstymus ir melancholiją, sąmoningai pasitraukė iš Londono į kaimą, miesto šurmulio atsisakęs, savo sode augino daugybę senųjų veislių obelų, o muziką aristokratišku pasirinkimu kūrė tarsi tik sau pačiam, savo kūrybos viešinti ar populiarinti nesiekdamas.
Antrą koncerto dalį, skirtą pas mus mažiau žinomam kompozitoriui, pradėjo pianistė Sonata Alšauskaitė, orkestro styginiams pritariant paskambinusi jo kūrinį „Eklogė“ (graik. eklogē – atranka). Tai pastoralinė kompozicija, kurią pianistė paskambino sukauptai kontempliuodama gamtos grožį ir ramybę.
Koncerto pabaigoje Aksionovas su „Musica humana“ ansambliu atliko Finzi penkių dalių kantatą „Dies Natalis“. Tai gilus kūrinys apie žmogaus dvasinį gimimą, žvelgiant į pasaulį ir amžinybę tyru vaiko žvilgsniu, kupinu begalinės nuostabos. Kūrinio teksto autorius – XVII a. mistikas Thomas Traherne’as, skaitant jo tekstus, balansuojančius ties egzaltacijos riba, protarpiais krečia graudus šiurpas, pagalvoji, kad po daugeliu tų eilučių ir Mikalojus Konstantinas Čiurlionis pasirašytų, nes ir pats, nebūdamas uoliai praktikuojantis krikščionis, visatos sąrangą ir žmogaus prigimtį suvokė kaip vientisą, dieviškos paslapties kupiną darinį. Finzi kantatos muzika siekia perteikti dvasios nušvitimą, matant pasaulį kaip dieviškos šviesos karalystę, kai žmogaus siela dar nepažeista patirčių ir nuodėmių. Visatos pilnatvės ramiam suvokimui šiame koncerte ypač tiko protarpiais išryškėjantis paslaptingas Ričardo Vyto alto tembras, priminęs subtilų Donato Katkaus šio instrumento spalvos palyginimą su saulėlydžiu.
Klausydamasi nuoširdžiai muzikuojančio Iljos Aksionovo apgailestavau, kad publikai tikrai pritrūko nuostabių šios kantatos tekstų vertimų į lietuvių kalbą, kaip tai buvo padaryta, kai solistas su pianistu Gustu Raudoniumi pristatė aną įsimintiną Lied rečitalį „Organum“ salėje.
Linkėkime Iljai sėkmingo tolesnio kūrybinio kelio, gražių pakvietimų koncertuoti, o į Lietuvą sugrįžti su nauja, įdomia ir vientisa programa.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
