Tebūnie: išgyventi pasaulio gimimą
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Minint 150-ąsias Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo metines, Lietuvoje gimė daugybė kultūros projektų, kuriuose vienaip ar kitaip atsigręžiama į jo kūrybą, – nuo parodų, meno instaliacijų, muzikinių kūrinių iki sceninių eksperimentų. Šviesų ir judesio spektaklis „Išgyventi pasaulio sutvėrimą“, spalio mėnesį pristatytas Liepkalnio vandens saugykloje, – ne išimtis. Tačiau spektaklio režisierė Greta Gudelytė siūlo ne ikonografinį, o patyriminį santykį su Čiurlionio kūryba, atsispiriant nuo ciklo „Pasaulio sutvėrimas“ vizijų ir fantazijos apie tai, kaip pasaulio gimimą galėtų išgyventi žmogaus kūnas. Vis dėlto šiame kontekste neišvengiamai kyla klausimas, ar dar vienas Čiurlionio vardu besiremiantis kūrinys geba kalbėti savarankiška menine kalba, ar menininko ciklas lieka kaip simbolinis rėmas, kuriame patogiai įsitaiso spektaklio idėja.
„Pasaulio sutvėrimas“ spektaklyje nėra perkeliamas į sceną kaip vaizdinė citata ar ikonografinė nuorodų sistema – jis veikia kaip mąstymo paradigma, leidžianti kalbėti apie pasaulio atsiradimą ne kaip baigtinį mitą, o kaip nuolat kintantį procesą. Čiurlionio kūryba spektaklyje analizuojama pasitelkiant judesį, šviesą ir garsą, o ne atpažįstamus vaizdinius. Fantastinis, „ne biblinis“, paties Čiurlionio laiške įvardytas pasaulio sutvėrimas tampa konceptualia erdve, kurioje organiškai sugretinamos meninė intuicija ir mokslinė Didžiojo sprogimo teorija. Tai ne bandymas moksliškai iliustruoti kosmologiją, bet pastangos pajusti mastelį, chaosą ir energiją, iš kurios gimsta pasaulis ir žmogus jame. Ši strategija leidžia kūriniui iš dalies išvengti Čiurlionio autoriteto slėgio: spektaklis nesiremia dailininko vardu kaip saugia klasika, o naudoja jį kaip impulsą kurti savarankišką, šiuolaikišką patirtį. Vis dėlto Čiurlionis nėra „paleidžiamas“ visiškai – jo simbolių svorio pojūtis išlieka. Tad būtent ši įtampa tarp noro kalbėti sava kalba ir neišvengiamo kultūrinio autoriteto šešėlio – viena svarbiausių spektaklio dramaturginių prielaidų.
Eglės Kazickaitės vizualiniai sprendimai spektaklyje veikia santūriai ir dažnai lieka fone – projekcijos, šviesos ir atspindžiai nesiūlo ryškių, lengvai įskaitomų vaizdinių, o egzistuoja kaip papildomas, ne visada akį prikaustantis sluoksnis. Fragmentiški, priartinti vaizdai kuria abstrakčią, nuolat kintančią faktūrą, kuri iš dalies siejasi su Čiurlionio tapybos dvasia ir gali likti nepastebėta, jei žvilgsnis labiau sutelktas į atlikėjo kūną. Pradžioje pasirodantys dūmai ir trumpalaikis raudonos šviesos akcentas sukuria tirštesnę atmosferą, bet vėliau vizualinė kalba tampa neutralesnė, nebesiekiama aktyviai vesti žiūrovo žvilgsnio. Tomos Čepaitės garso takelis, nors struktūruoja spektaklio nuotaikų kaitą nuo paslaptingos ir kraupesnės iki ramesnės, taip pat dažniau veikia kaip palaikanti aplinka nei kaip savarankiškas pasakojimo elementas. Garsas aidi erdvėje ir jaučiamas fiziškai, tačiau jo poveikis lieka santūrus ir leidžia susikoncentruoti į vidinį išgyvenimą bei kūno judesį. Taip scenografija ir garsas ne tiek kuria atskirą dramaturginę liniją, kiek sudaro tylų foną, kuriame ryškiausiai atsiskleidžia atlikėjo buvimas ir spektaklio egzistencinis tonas.
Liepkalnio vandens saugykla spektakliui suteikia visas sąlygas visapusiškai paveikti ir įtraukti auditoriją, tačiau jos potencialas išnaudojamas tik iš dalies. Monumentalus kupolas, natūraliai besiasocijuojantis su dangaus skliautu ar kosmine erdve, daugiausia lieka tarsi nebylus fonas – šviesos ir projekcijos koncentruojamos siaurame plote aplink atlikėją, neįtraukiant visos architektūros į aktyvų vizualinį veiksmą. Dėl to erdvės mastelis paradoksaliai sumažėja, o žvilgsnis lieka pririštas prie vienos sceninės ašies. Tačiau kitaip suveikia garsas: vandens saugykloje jis atsiskleidžia visa jėga – aidas pripildo kupolą, sklinda per kūną ir sukuria visapusišką, beveik fizinę patirtį. Būtent garso takelis efektyviausiai „pažadina“ erdvę ir leidžia pajusti jos svorį bei gelmę. Tad lokacija spektaklyje veikia dviprasmiškai: akustiškai – ji kaip visavertis atlikėjas, tačiau vizualiai ne iki galo įtraukta, labiau užsiminta nei realiai išnaudota.
Kadangi vaizdas ir garsas dažnai lieka fone, pagrindinis spektaklio krūvis tenka Pauliaus Prievelio kūnui. Jo sceninė trajektorija pradedama aiškia aliuzija į klasikinę Dovydo skulptūrą – stovėsena tvarkinga, subalansuota, tarsi pažįstamos, jau susiformavusios žmogaus figūros ženklas. Tačiau ši būsena greitai suyra nuskambėjus žodžiui „tebūnie“: kūnas ima lūžinėti, trauktis, kol galiausiai susitelkia į embriono pozą. Ilgai trunkantis vartymasis, pasikartojantys judesiai ir lėtas kilimas į vertikalę pabrėžia gimimo kaip sunkaus, nepatogaus proceso patirtį. Vėlesnėse scenose atlikėjas žaidžia kvėpavimu, žiopčioja, dūsta lyg žuvis, laikydamas vandens maišelį, – ši paprasta, bet taikli detalė aiškiai perteikia gyvybės trapumo ir išlikimo temą. Kūno transformacijas papildo kostiumų kaita: nuo balto, aptempto drabužio pereinama prie kasdienišką „ofisinį“ pasaulį primenančio kostiumo. Šis perėjimas ženklina ne tiek brandą, kiek įėjimą į socialinių taisyklių ir pasikartojančių veiksmų sistemą, kurioje žmogaus egzistencija ima priminti kafkišką tikrovę. Prievelio judesiai – santūrūs ir koncentruoti, leidžiantys kūnui tapti pagrindine erdve, kurioje išgyvenamas pasaulio kūrimas.
Spektaklio trukmė – apie trisdešimt minučių, tačiau stebint pasirodymas ima atrodyti gerokai ilgesnis, tarsi lėtėtų kartu su vykstančiu veiksmu. Šis subjektyvus išsitęsimas tampa svarbia patirties dalimi: pasaulio kūrimas čia pateikiamas ne kaip įvykis, o kaip užsitęsiantis procesas, reikalaujantis kantrybės ir dėmesio. Ilgai kartojami judesiai, lėtas kūno kilimas iš vienos būsenos į kitą, minimalūs vaizdo ir garso pokyčiai kuria monotonišką ritmą, kuris gali būti suvokiamas ir kaip hipnotizuojanti, beveik meditacinė būsena, ir kaip perteklinis užtempimas. Būtent šioje vietoje kūrinys sąmoningai rizikuoja – žiūrovo kantrybė tampa neatsiejama pasakojimo dalimi. Ne visada ši rizika pasiteisina: kai kurios scenos ima slopinti įtampą ir silpninti potyrio intensyvumą. Vis dėlto monotoniškumas čia veikia neatsitiktinai – jis arba įtraukia į lėtą pasaulio formavimosi ritmą, arba palieka žiūrovą už šio ritmo ribų, aiškiai atskleisdamas pasirinktos estetikos kainą.
Finalinėje spektaklio dalyje dėmesys sutelkiamas į švytintį kamuolį, kuris pamažu virsta pagrindiniu veikiančiu objektu. Jis lengvai atpažįstamas kaip saulės ar pasaulio metafora, tačiau nėra pateikiamas vienareikšmiškai – veikiau kaip svorio, pastangos ir nuolatinio judesio ženklas. Atlikėjas stumdo kamuolį, šoka su juo, kartoja judesius, primenančius sizifišką veiksmą, kai pastangos niekada nesibaigia. Vis dėlto ši scena nėra vien apie naštą: žaidimo elementas suteikia jai lengvumo ir ironijos, leidžia pasaulį suvokti ne tik kaip sunkiai uždirbamą atsakomybę, bet ir kaip objektą, su kuriuo galima megzti santykį. Spektaklis baigiasi ramia, kontempliatyvia poza – atlikėjas sėdi ant kamuolio, primindamas „Mąstytojo“ skulptūrą. Šis vaizdas uždaro pasaulio kūrimo ciklą: po chaoso ir gimimo žmogus lieka kaip stebėtojas jau sukurto pasaulio, reflektuojantis ne jo pradžią, o savo buvimą jame.
„Išgyventi pasaulio sutvėrimą“ stipriausiai veikia tuomet, kai atsisako aiškaus pasakojimo ir leidžia patirčiai skleistis per kūną, laiką ir pojūtį. Nuoseklus, koncentruotas atlikėjo darbas, gebėjimas išlaikyti egzistencinę įtampą net tada, kai vaizdiniai ir garsiniai sprendimai sąmoningai traukiasi į foną. Erdvė, šviesa ir muzika nesiekia dominuoti, o veikiau kuria aplinką, kurioje atsiskleidžia kūno judesiai, trapumas ir pasikartojimai. Taip pat ši estetika reikalauja žiūrovo kantrybės: lėtas tempas ir monotoniškas ritmas ne visada išlaiko dramaturginį intensyvumą ir gali tapti iššūkiu. Vis dėlto spektaklis svarbus ne kaip dar viena Čiurlionio interpretacija, o kaip bandymas jo pasaulio nuojautą perkelti į šiuolaikinio teatro ir šokio patirtį. Pasaulio kūrimas suvokiamas ne kaip vienkartinis aktas, o kaip nuolatinė, kartais varginanti, kartais žaisminga žmogaus būsena.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
