Slapukai, kanukai ir gepardai

Kadaise Stasio Eidrigevičiaus pasteles palyginau su šikšnosparniais, nes jų vaizdo sandara man pasirodė artima šio gyvūno sparnų struktūrai. Evelinos Paukštytės tapybai, regis, atstovauja gepardai. GODÒ galerijos rūsy menininkės alter ego – „dyva Rita“, iš nepatvarių medžiagų sukurta trimatė siurreali figūra, laiko už pavadžio mažą pliušinį gepardą su cigarete nasruose. Čia surengtoje asmeninėje parodoje „Slapukai“ Paukštytė pristato to paties pavadinimo seriją, daugiau nei porą dešimčių per pastaruosius dvejus metus akrilu ant drobės nutapytų paveikslų. Tarp jų – „100 gepardų“, metro kraštinės kvadratas, suskaidytas į šimtą langelių. Kiekvienas langelis yra tarsi iki dviejų spalvinių plokštumų – alyvos žiedų švelniai violetinės ir alyvmedžio lajos pilkšvai žalios – ir pažemintos horizonto linijos redukuotas peizažas (arba interjeras, kur susiduria siena ir grindys). Žiedų ir lajos spalvos ritmiškai kaitaliojasi, pakaitomis rodydamos žemę arba dangų (sieną arba grindis). Kiekviename peizaže (kambaryje) ganosi ta pati juodai taškuota balta katė. Skirtingose eilėse jų dešimtys pakaitomis žygiuoja kairėn arba dešinėn. Vietoj galvos visos turi juodą kvadratą. Net jei jie nesusiję su Kazimiro Malevičiaus „Juoduoju kvadratu“, paveikslas, regis, vis tiek yra apie (ne)matymą ir tapybą. Dar apie pakartojimą ir skirtumą, serijas ir armijas. Apie reikšmę, atsirandančią vien iš signifikantų skirtumo, arba kitaip – dėl referencijų.

Žiūrėdama į „100 gepardų“ prisimenu sudėtinius Henriko Natalevičiaus paveikslus, ypač „Veidrodį“ (1991–1993), sudėliotą net iš 306 degtukų dėžučių. Ant kiekvienos iš labai arti pavaizduotas storanosis veidas. Natalevičiaus kūriniui itin tinka Gavelio „Vilniaus pokerio“ ekfrazė: „Iš [...] paveikslo – šįsyk tiesiai į mane, į mus visus – spoksojo daugybė nedidelių veidelių – kiekvienas iš savo narvo ar rėmo. Daugybė perdėm tvarkingai išdėliotų veidukų, spiginančių į mane vienodomis įžūliomis akimis. [...] iškart suvokiau, jog tai tas pats veidas, daugsyk pakartotas bevalis, bet kartu įžūlus veidas. Persigrimuojantis, persimaskuojantis, bet visad vienodas, šiurpulį keliantis apvalus kaip blynelis kanuko veidas.“ Paukštytės parodos anotacijoje rašoma, kad „pirminė parodos idėja buvo skirta Vilniaus miestui, tačiau per dvejus metus [...] Vilniaus [...] įtaka šiek tiek išblėso arba prarado aktualumą“, kad kurdama „Slapukus“ menininkė „idėjiniu guru pasirenka Ričardą Gavelį ir jo kūrybą“ ir ši paroda galiausiai yra bandymas suprasti, kodėl Vilnius – tai miestas, kuriame „niekas niekada nebūna iki galo aišku ir miela“.

2023 m. Vilniaus 700-ųjų metinių proga Gavelio „Vilniaus pokerio“ tema surengtos net dvi parodos – režisieriaus Oskaro Koršunovo kuruotoji MO muziejuje ir tapytojo Lino Liandzbergio sudaryta ekspozicija „Ar tu ne kanukas?“ viename iš naujųjų Šeimyniškių gatvės holų. Paukštytė į jas nebuvo pakviesta, tačiau Gavelis ir Vilnius, arba Gavelio Vilnius, ją vis tiek domina, nes kanukai neišnyko, o klausimas, kodėl nuolat taip nutinka, kad „vienas idiotas valdo tūkstantį protingų, o šie ramiai paklūsta“ (R. G.), nepraranda aktualumo.

Gavelio vėlei paliepus, Paukštytės tapyboje atsiranda iki šiol neregėtų dalykų – Vilniaus senamiesčio vaizdų. Paveiksle „Kūdrų parkas“ (2025) nutapyta tai, kas liko iš Misionierių vienuolyno ansamblio, – sodų tvenkiniai ir bažnyčia ant kalno, apsupta masyvių barakų dvišlaičiais stogais. Atrodo, kad ne tik žmonės gali tapti kanukais – būtybėmis be atminties, valios ir laisvės troškimo, bet ir žmonių gaminiai ar kūriniai, ypač dabar, kai jie iš dalies produkuojami ne žmonių. Gaveliškame Vilniuje niekuomet neaišku, iš kur išlįs blogis ir kada į nejaukų susvetimėjusį miestą įsiverš keisti paralelinių pasaulių padarai. Todėl į kūdras iš cisternų teka geltoni, raudoni ir mėlyni dažai, mauduoles prižiūri berankis sargybinis katės galva, puola krokodilai ir dar artinasi žalių vaiduoklių minia. Paveiksle „Šermuonėlio šuolis“ (2023) vaizduojamas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios kiemas. Dešinėje – raudonas automobilis, kairėje – atkastame kape boluojantys žmonių griaučiai. Greta įsmeigtas kuolas, ant kurio užmautos aštuonios kaukolės. Per kapo duobę skrieja didžiulis baltas šermuonėlis, atklydęs ne iš didikų portretų, o iš Raudonosios knygos. Prie vartų lūkuriuoja žmogus su raidėmis MKČ ant nugaros, matyt, netoliese įsikūrusių Čiurlionio namų lankytojas. O gal ir pats Čiurlionis.

Paveikslas su gavelišku užrašu „Visatos subinė“ galėjo būti parodos plakatas (bet ne šios parodos). Tokia pati „šiknos skylė“ kitur virsta meteoritu ar tylos teatro scena. Paveikslas „Meteoritas“ (2023), matyt, turėjo sujungti mažai ką bendra turinčias Vilniaus ir slapukų (angl. cookies) temas. Čia susitinka šiluminės elektrinės kaminas, pramoninė alaus darykla, melžiama juodmargė karvė, didžiulis starkis, imbieras, skardinė su anglišku užrašu „Warholo kondensuota hakuna matata sriuba“. Angliškas užrašas apačioje siūlo priimti visus slapukus. Jiems atstovauja imbieriniai sausainiai: falo formos patranka („viešosios paslaugos“), dvigalvis žmogus („dvigubas rūpestis“), šikšnosparnis. Paveiksle „Ruonis“ (2025) slapukai primena skaitmenines kovido viruso vizualizacijas. Vis dėlto tikrieji serijos protagonistai, regis, yra bananai šokolade. Nutapyti 3D režimu, žvilgančiais šonais, jie atrodo kaip gyvi, krūvomis keliauja iš vieno kūrinio į kitą, įsitaiso tvenkinio pakrantėje ar ant namo stogo.

Dalis parodos kūrinių kitaip susiję su miesto ir istorijos temomis. „Violetinis Berlynas“ (2025) it koks cigarečių pakelis perspėja užrašu „Veilchen“ (našlaitė). Po Antrojo pasaulinio karo gležna gėlė violetiniais žiedais Vokietijoje tapo žuvusiųjų atminimo simboliu. Viename Berlyno muziejuje saugoma Nefertitės galva papuošta klouno nosimi. Pro Berlyno sienos nuolaužą veda spalvotų piliulių takas. Paveiksle „Dangaus kūnai ir titnagas iš Berlyno“ (2025) nuolauža išdidinta. Po žmonių, gyvūnų ir augalų Paukštytę, regis, sudomino akmenys. Parodoje eksponuojamas „Suakmenėję falas“, Lenkijoje rasta „94–66 milijonų metų senumo dieviškos kilmės“ fosilija. Ji nutapyta paveiksle „Mūzų malūnas“ (2024), kur devynios Mnemozinės dukros atrodo it perkeltos iš ankstyvojo Renesanso altorių. Ne sykį pasikartojantis falo motyvas Paukštytės kūryboje ne naujas ir nesietinas su Gavelio „trumpuoju Vilniaus falu“. Parodoje „Future 2050“ eksponuotame paveiksle „Rojus“ (2019) Adomas, Ieva ir žaltys susibūrę aplink savitą kulto objektą – milžinę poniabudę. Viena iš pirmųjų menininkės parodų (tuomet ji liejo akvareles) vadinosi „Gražiausio penio rinkimai“ (2001).

Kartais Paukšytė nutapo tik užrašą („Breaking News“), bet dažniausiai akmenys, augalai, gyvūnai, žmonės buriasi į „flešmobus“ ir knibždėlynus, panašiai kaip viduramžiais stengdamiesi viename paveiksle papasakoti daug istorijų. Be praeities, čia esti ir aktualijų, arba ne tik suakmenėjusios, bet ir suaktualėjusios praeities. Pavyzdžiui, didžiulės mėsmalės motyvas paveiksluose „Naktinė pamaina“, „Todėl“ (abu 2023). Pastarajame nutapytas ir pripučiamas bestuburis, išgarsėjęs tik per pernykščius protestus. Neklausiau menininkės, kaip jis atsirado 2023 m. kūrinyje, – mažos paslaptys gerai masažuoja smegenis. Dar viena vietos aktualija būtų pievelės iššūkis, kai kuriems Vilniaus pakraščių gyventojams jau žinomas ne vien iš literatūros ar kino („Pievelės“, 2024).

Kotedžų kiemai, teniso kortai, plušantys žmogeliukai ir kiti „Slapukų“ serijos vaizdai, kaip ir faliniai pavidalai, Paukštytės kūryboje nenauji ir susiję ne su Gavelio, o kitų rašytojų kūriniais. Seriją „Puikus naujas pasaulis“ (2015–2016) įkvėpė to paties pavadinimo Aldouso Huxley romanas (1932) – totalitarinės ateities visuomenės su genų ir protų inžinerija, švara ir psichotropine laime vizija. Teniso kortai – tai kukli nuoroda į ugdymui svarbius, sudėtingus, įmantrios įrangos reikalaujančius naujojo pasaulio lauko žaidimus. „Pievelėse“ nutapyta kiaulės paltis naujajame pasaulyje susijusi su dirbtinės reprodukcijos reikmėmis – ten embrionai supilstomi į butelius kiaulės pilvaplėvės įklotuose, aibės vienodų žmogeliukų išveisiami inkubatoriuje iš vienos kiaušialąstės. Nekalčiausiems Paukštytės paveikslų motyvams Huxley romane galima atrasti siurrealių paaiškinimų: ridikėlis milžiniškas dėl to, kad gavo per daug trąšų – fosforo, surinkto iš daugybės mirusiųjų. Paukštytės tapyba artima Huxley romanui ir raiškos plotme, geometrijos ir sterilumo estetika. Formų taupumas ir paprastumas atitinka lakoniškus naujajame pasaulyje naudojamos hipnopedijos, mokymosi miegant, imperatyvus. Gavelio džiazas ir pokeris gerokai viską suteršė. Jo kanukai, regis, yra degradavę Huxley naujažmogių giminaičiai, specifiškai paveikti „spalio revoliucijos“.

Gepardas su juodu kvadratu ant galvos Paukštytės tapyboje ėmė daugintis per pandemiją. Serijos „Nuosmūkis“ (2020) miniatiūroje „Naktinis pasivaikščiojimas“ jis nutapytas vienišas lyg lego kaladėlė tamsiai mėlyname nakties dangaus fone. Savitas distopines vizijas menininkė ėmė nuosekliai tapyti po Krymo aneksijos. Pasaulyje tuomet paplito vadinamasis postinternetinis, poskaitmeninis menas. Nedidelio formato Paukštytės paveikslai man atrodo artimi šios krypties kūriniams kai kuriais formos aspektais, gyvūnų pavidalų gausa, bet už daugelį jų įdomesni.

Paroda veikia iki sausio 31 d.

GODÒ galerija (Malūnų g. 6A-12, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama