In memoriam Rimantui Gučui
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Staiga, netikėtai iš mūsų pasitraukė Rimantas Gučas. Dar gruodžio pabaigoje viešėjo pas mus namuose – gyvybingas, žaismingas, o dabar rašau jo nekrologą. Skaudu ir nejauku...
Tai buvo išskirtinės biografijos ir charakterio žmogus. 1960 m. jis pradėjo studijas tuometėje Lietuvos konservatorijoje, pas mitinę etnomuzikologę Jadvygą Čiurlionytę. Buvo vienas matomiausių ir aktyviausių studentų, pritapdavęs prie visų susibūrimų, žėrintis humoru ir išmone. Nors entuziastingai rinko liaudies dainas, važinėjo po Lietuvos kaimus su ekspedicijomis, po studijų muzikos etnografijoje nepasiliko – jį traukė daugybė sričių, tarp kurių ir muziejininkystė. Tad šioje vietoje noriu paminėti ir jo kilmės šaknis. Tokia gimine Lietuvoje nedaug kas galėtų pasigirti. Tai tikras mūsų kultūros unikumas. Jo mama – dailininko Antano Žmuidzinavičiaus duktė. Per ją šeima giminiavosi su Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėju Vladu Putvinskiu – Žmuidzinavičius vienu metu buvo Šaulių sąjungos vadas. Rimanto mama – viena ryškiausių Lietuvos pedagogių Giedrė Žmuidzinavičiūtė-Gučienė, tėvas Alfonsas Gučas – psichologijos daktaras, disertaciją apsigynęs prieš pat karą Vokietijoje, vienas iš pokarinės Vilniaus universiteto Psichologijos katedros įkūrėjų ir pokarinio psichologijos mokslo Lietuvoje atgimimo vedlių. Tai buvo reto inteligentiškumo žmonės, savo inteligencijos niekada neišdavę.
Ši mąstymo ir elgsenos aplinka tvirtai įsigėrė į Rimanto dvasinį pasaulį. Jo giminė ir gyvenimo patirtis tarsi pratęsė lietuviškumo ideologiją, tad iki šiol vis dar esame su šimtametėmis šaknimis.
Rimantą visur vedė tiesos troškimas. Jis buvo tikras lietuvis, ne pabudęs ar prisišliejęs, bet niekada nemetęs gimtinės reikalų. Šia prasme visada juo tikėjau. Jis iš pašaknų vilnietis, puikiai pažinojo savo miestą kaip tikras muziejininkas. Dar atsimenu, kaip kažkada Palangoje vykdavo jo tėvo susitikimai su iš lagerio grįžusiais Petru Klimu ir Juozu Urbšiu. Klausiausi jų diskusijų. Jau tada pajutau, kas Rimantui yra Lietuva – iš amžių ateinantis laisvės suvokimas. Ne įgytas, ne apsimestinis. Tai nuostabi, nenutrūkusi gija.
Manau, kad neatsitiktinis ir Rimanto susižavėjimas vargonais – kaip išlikęs ryšys su Katalikų bažnyčia ir kartu nuostabus kultūros simbolis. Taip kaip jis savo knygose, apie Lietuvos vargonus niekas nerašė. Būdamas iš esmės bekompromisė asmenybė, Rimantas labai aštriai juto skirtumą tarp vargonų ideologijos ir prisitaikėliškumo. Daugelis tada siekė kažkaip prisitaikyti, žaisti su valdžios ideologija...
Galiausiai Rimantas įkūrė savo vargonų gaminimo ir restauracijos įmonę „Vilniaus vargonų dirbtuvė“. Netruko pajusti vargoninės aplinkos problemas: sovietizmą, daugelio kunigų kultūrinį tamsumą, parapijonių inertiškumą. Rimantas nepaprastai jautriai žvelgė į vargonų restauravimo problemas. Jo draugų aplinkoje buvo žymiausi Europos vargonų meistrai ir restauratoriai, kuriais Rimantas visuomet rėmėsi ir kurie pripažino jo kompetenciją. Kai buvo sprendžiama dėl Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčioje esančių Adamo Gottlobo Casparini vargonų restauravimo, jis iškėlė fundamentalų klausimą: kas yra restauracija? Ar tai popsinis modernus muliažas, ar praeities vertybės išsaugojimas? Dėl to Gučas buvo išmestas iš visų vargonų būklės įvertinimo komisijų. Ir dar gerokai apšmeižtas. Į vargonų ateitį jis žiūrėjo per pesimistinius akinius... Bet, tikiu, dar bus suvokta, kiek Rimantas Gučas nusipelnė Lietuvos vargonų kultūrai.
Ir dar – jis daug rašė. Rašė knygas ir prisiminimus. Daugelį sovietinių metų buvo muzikos kritikas. Aforistiškas, mažakalbis, dėl savo taiklių palyginimų mano labai mėgstamas.
Lik su mumis, brangus Rimantai, lik mūsų atmintyje ir mūsų kultūroje.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
