Užuomina

Niujorke gyvenančio latvių menininko Viktoro Timofeevo vardas šiuolaikinio meno parodų lankytojui Lietuvoje (ir, be abejo, ne tik čia) pastaraisiais metais turėtų būti mažų mažiausiai girdėtas (menininko darbai eksponuoti 14-oje Baltijos trienalėje „Nesibaigiančios kovos“ Šiuolaikinio meno centre, parodoje „Atbuli griaučiai“ Sapiegų rūmuose, 1-oje Klaipėdos bienalėje „Saulėlydis kas dvejus metus“), o dažnesniu atveju, manau, ir puikiai atpažįstamas. Tačiau šiuo metu projektų ir meno erdvėje „Editorial“ vykstančioje menininko personalinėje parodoje „Exact Fantasy“ atsiranda galimybė ne tik epizodiškai susitikti su Timofeevo kūriniais, bet ir giliau pasinerti į jo kūrybos labirintus, artimiau susipažinti su kūrybine strategija, iš didelių erdvių pereinant į ankštesnes. Nors gal būtų teisingiau sakyti – ne susipažinti, o atrasti būdų ją iššifruoti.

„Editorial“ erdvė padalinta į dvi dalis: į du siena perskirtus kambarius. Kairėje pusėje esantis kambarys perpildytas daiktų, o daiktai – vaizdinių. Mėlynos sienos nukabinėtos, vietomis ir visiškai uždengtos piešiniais, akvarelėmis ar užrašais. Taip nutikę ne tik sienoms, bet ir stalui, lentynai, tušu apšlakstytai kriauklei... Lyg šis kambarys būtų virtęs informacijos kapsule, transliuojančia minčių nepaliekančius vaizdus ir signalus. O dešinėje sienos pusėje – kur kas asketiškesnį gyvenimą sufleruojanti, pilkuma dvelkianti erdvė: pustuščiame kambaryje tik čiužinys, kėdė, į tamsą vedančios durys ir teleskopas, kyšantis pro žaliuzes ant lango. Lyg nuo tų vis nepaliekančių minčių, matytų kairėje, būtų pabėgta.

Ir kituose menininko darbuose, ir „Editorial“ pristatomoje (bei specialiai šiai erdvei sukurtoje) instaliacijoje „Exact Fantasy“ atsiskleidžia tarsi susistemintas chaosas – iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad atsiranda objektai, piešiniai, akvarelės ir vaizdiniai, negalintys pateikti jokių argumentų, kad jie čia atsitiktiniai. Gal jų per daug, o gal per mažai, gal jie pernelyg tvarkingai, o gal, atvirkščiai, per daug padrikai išdėstyti? Viskas taip paprasta ir akivaizdu, bet kartu ir nesuprantama, neišpainiojama. Tačiau iš tiesų Timofeevo instaliacijos elementai veikia kaip logiškai ir algoritmiškai tiksliai sudėliotos ir lankytojui paliktos užuominos. Kaip paskata ištyrinėti erdvę ir visus jos užkampius lyg detektyviniame videožaidime, kur ieškomi objektai atvers duris į kitą lygmenį: pasitelkus šias užuominas atpažįstami arba sukuriami numanomi veikėjai (ar jų avatarai), jų išgyvenamos patirtys, atveriamos durys į pasaulius, kuriuose jie gyvena. Tuštumoje atrandami palikti ženklai (užkoduota žinutė, išraižyta ant sienos, ar paslaptingi vaizdai iš mėnulio kraterių teleskopo akutėje). O perdėtoje gausoje atrandami pasikartojimai: visur nukabinėtuose popieriaus lapuose išryškėja panašūs (ar bent supanašėjantys) keli skirtingi sapniški ir prisiminimų iškreipti kelionių ar abstrahuoti šviesotamsa gaudžiantys šešėlių motyvai. Sulyginamos dvi priešingybės, pasirodo, ne taip ir nutolusios viena nuo kitos. Iš pirmo žvilgsnio siena atskirtos ir tarpusavyje supriešintos erdvės labai skirtingos, bet jos veikia pagal tą pačią logiką. Net jų kompozicija, išdėstymas pradeda supanašėti.

Galerijos erdvė šioje parodoje nėra subtiliai transformuojama: prisimenu prieš porą metų čia vykusią Gerdos Paliušytės parodą „Lūpų dažai“, kur viena paprasta detalė – įtemptos blizgančios baltos lubos – stipriai pakeitė visos erdvės pojūtį. Aišku, būta ir kitų atvejų, kai „Editorial“ erdvės buvo puikiai ir netikėtai gerai suvaldytos, tačiau šis mano atmintyje įsirėžė stipriausiai (gal ir dėl savo reliatyvaus artumo laiko atžvilgiu). O Timofeevo parodoje scenografiškai, butaforiškai sukuriama nauja erdvė, neslepianti senosios pėdsakų, – patalpa patalpoje (o gal, tiksliau, patalpos patalpoje?). Kitoks, bet taip pat sėkmingas būdas dirbti su tokia paprasta ir kartu dėl savo paprastumo sudėtinga erdve, atskleidžiant ją naujai. Toji patalpa patalpoje ne tik sustiprina ir Timofeevo darbams būdingą lengvą nejauką, bet ir nejučiomis paskatina klausti, kas čia tikra, o kas ne: ar čia palikti kažkieno daiktai, ar nuosekliai, bet su žmogiška paklaida  išdėliota butaforija. Tai yra ieškoti užuominų, paslėptų ženklų, neištirtų įvykių. Toliau šifruoti žinutes, kurias dar įmanoma iškoduoti, ar sukurti galimas savas versijas arba naujas kalbas joms perduoti, kai randami kodai tampa visiškai nebesuprantami, neišpainiojami, nes juos kuriantys algoritmai nustoja veikti.

Galiausiai randu šią parodą lydintį Lucios Love tekstą „Kaimynai“: „Legenda byloja apie du drąsuolius, nenuilstamai plušusius kelyje tiesos link – plušusius vienas kitam pašoniui taip tikslingai ir su tokiu susitelkimu, kad nė vienas taip niekad ir nesužinojo kitą egzistuojant.“ Ji pasiūlo vieną iš scenarijų, sudėliotą iš parodoje rastų užuominų, apie du niekad nesusitikusius kaimynus, gyvenančius šiuose dviejuose kambariuose. Jei kartais lankytojui nepavyko prakalbinti rastų užuominų pačiam.

Paroda veikia iki sausio 17 d.

Projektų erdvė „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama