Didybė ir aistra

Kas gali būti aistringiau už didžiojo reformatoriaus Christopho Willibaldo Glucko „Furijų šokį“ iš operos „Orfėjas ir Euridikė“, kuriuo dirigento Vilmanto Kaliūno vedamas Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) pradėjo sausio 10 d. koncertą Nacionalinėje filharmonijoje. Išraiškingą muziką ir joje slypinčią meilės bei netekties aistrą orkestras griežė lengvais kaip vėjelis styginių pasažais, gyvą tempą ir partitūros niuansus meistriškai valdė subtili maestro ranka. Ši precizika ir jautri jo klausa formavo muzikavimą visą vakarą, tiek akompanuojant solistui, tiek išskleidžiant orkestro spalvas antroje koncerto dalyje.

Pirmojoje sublizgėjo talentingasis klarnetininkas iš Belgijos Roelandas Hendrikxas, švelnaus tembro basset klarnetu atlikęs Wolfgango Amadeus Mozarto Koncertą klarnetui ir orkestrui A-dur, KV 622. Solisto garsas ir kartu atlikimas pasižymi minkštumu, rūpestingu ir natūraliu muzikinės minties vedimu, galingu kvėpavimu bei neprikišama virtuazerija. Šie bruožai būdingi ir kilniam jo interpretuotam kūriniui. Antroje koncerto dalyje (Adagio) ypač reikalingas ilgas kvėpavimas – tai sunki užduotis pūtikui. Taip pat, perteikiant šį retą giedro tragizmo ir trapios lyrikos Mozarto kūryboje puslapį, pažymėtinas šį vakarą išgirstas (ir neretai orkestrų nepasiekiamas) puikus instrumentų derėjimas ir vienmintiškumas. Dirigentas savo dailiais mostais valdė orkestrą, vedė į priekį, muzika lėtu tempu gražiai tekėjo. Solo partija pianissimo vietose kvapą gniaužė muzikalumu ir švelnumu. Ši iškili Adagio dalis dėl savo savybių dažnai atliekama atskirai. Finalas (Rondo. Allegro), kaip ir pirmoji (Allegro) dalis, pasižymėjo lengvumu, meistrišku tempo ir laiko valdymu. Interpretavimo ir ansamblio požiūriu ryškus klarnetininko solavimas kartu su jam pritariančiu orkestru sukūrė giliai kvėpuojančios, ramiai ir iškilmingai pulsuojančios, šviesių, šiltų tonų nuskaidrintos, sakyčiau, kone sielą gydančios Mozarto muzikinės versmės tėkmę. Hendrikxas subtilus muzikantas, neišgirdau jokio forsavimo nei greičio, nei dinamikos požiūriu.

Vokietijoje gyvenantis ir dažnai diriguoti į Lietuvą grįžtantis Kaliūnas puikiai išmano baroko ir klasikos repertuarą. Pernai lapkričio mėnesį jis dirigavo „Don Žuaną“ Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Rokoko, elegancijos amžiaus, stilistika jam, regis, įaugusi į kraują, o klasicizmo didybė tarsi teka per santūrius mostus, atverdama orkestro skambesio grožį. Taip pat neabejotina ir tai, kad bendro darbo sėkmę užtikrino tiek belgų klarnetininko darbo patirtis Belgijos orkestruose, solisto karjera nuo 2017 m. ir muzikavimas su įvairiais pasaulio grandais, taip pat ir su savo 2015 m. įkurtu ansambliu, tiek lietuvių dirigento Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Sarbriukene tobulinta pirmoji obojininko specialybė. Ypatingas pučiamųjų specifikos išmanymas lėmė ir iškilų jų skambėjimo pateikimą. Apibendrinant įspūdį, šis klarneto koncertas tapo ypač sėkmingu pavyzdžiu, kai stilingas, malonus atlikimas yra ne tik taurus, subrandintas, idealus ansamblio požiūriu, kai nepalieka abejonių šimtaprocentinis garso skalės ir sutapimo tikslumas; visų parametrų blizgesys čia alsuoja tikriausia Mozarto dvasia. Lyginčiau jį su reto grožio juvelyrikos darbu.

Bisui Hendrikxas pagrojo vokiečių kompozitoriaus Andreaso Tarkmanno pjesę „Rugsėjis“. Su orkestru bendradarbiaujantis kompozitorius buvo salėje ir, regis, liko labai patenkintas ne tik bisu, bet ir LKO interpretuotu Roberto Schumanno ciklu „Miško scenos“, op. 82, kurio aranžuotę orkestrui jis yra padaręs. Pasivaikščiojimas miške, gamtos scenos atgijo, kaip minėta, įstabiomis pučiamųjų partijomis, apipintomis styginių ažūru.

Koncerto pabaigoje sutvisko dar vienas šio, Voltaire’o žodžiais, le siècle des petitesses („mažmožių amžiaus“) šedevras – Josepho Haydno Simfonija Nr. 49 f-moll („La Passione“). Galantiškumu ir išdailomis susirūpinęs rokoko stilius turėjo pagimdyti tokius kaip Haydnas milžinus, kad didybei įpūstų grožio, o formalumui – grakštumo. Šioje simfonijoje elegancija dėl kunkuliuojančios jausmais gyvybės pasiekusi genialumo lygmenį. Kaliūno ir LKO interpretuojamas keturių dalių opusas taip pat pasižymėjo išpuoselėtumumu ir efektingomis greitosiomis dalimis, antra ir ketvirta.

Gluko, Haydno, Boccherini ir Mozarto amžininkas prancūzų filosofas Voltaire’as taikliai įvardijo estetiką, jau virstančią kažkuo kitu XVIII a. antroje pusėje dėl Sturm und Drang Bewegung įtakos, Vienos klasikui Haydnui įkūnijus sveiką valstiečio protą, derinamą su nuo penkerių metų įgytu muzikiniu išsilavinimu ir sėkminga tarnyba Esterhazių rūmuose.

Pabuvome gryname, klasiškame vakare, kurio epicentras – karalių, filosofų ir žymių moterų dominuojamo laikmečio dvasia. Kiekvienas kūrinys – atlikėjų repertuaro perlas. Koncertas sugrąžino gausos pojūtį, juk tiek puošnių, įtaigių kūrinių sukurta tuo laikotarpiu, vertinančiu žmogaus vidinį pasaulį ir įkūnijančiu jį čia vešlia barokine, čia griežta klasicistine forma. Būtent taip ir įsivaizduoju Lietuvos kamerinio orkestro vizitinę kortelę, kuri kartu išlieka nepralenkiama mūsų aukštosios muzikinės kultūros vizitine kortele, labai aiškiai rodančia Lietuvos priklausymą Vakarų kultūros pasauliui. Esame šalis, puoselėjanti aukščiausio lygmens profesionaliosios muzikos tradicijas, kurioms svetimas laikinai per penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų atneštas svetimo vitalumo prieskonis. Džiaukimės tuo ir stenkimės, kad tas langas į dar didesnes galimybes plėtoti savą grynai vakarietišką didybę ir aistrą neužsivertų.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama