Ar kautis, kai valdo pabaisos?
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Agnieszkos Holland „Žalia siena“ (LRT Plius, 22 d. 21.03) pasakoja apie 2021 m. humanitarinę krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje. Pasak režisierės, filmas gimė „iš širdies poreikio, iš pykčio, iš nevilties, bet taip pat ir iš vilties, kad juo galime ką nors pakeisti“. „Žalia siena“ paremta faktais, todėl kartais net atrodo, kad žiūri nespalvotą reportažą. Pilkos ir juodos atspalviai tik sustiprina autentiškumo įspūdį.
Filmo pradžioje matome pabėgėlius lėktuve, skrendančiame į Minską. Išvargę žmonės tikisi netrukus atsidurti Europoje. Iš pradžių atrodo, kad viskas klojasi gerai: iš oro uosto pabėgėlius vairuotojas veža į pasienį. Čia jų laukia banditus primenantys baltarusių pasieniečiai. Jie jaučiasi nebaudžiami, plėšikauja, muša atvykėlius. Bet tai tik pažeminimų ir tragedijos pradžia. Per sieną pirmyn atgal vejamiems išsekusiems žmonėms padeda aktyvistai. Jie gali tik fiksuoti prieglobsčio prašymus, pamaitinti, sušelpti šiltais drabužiais, vaistais ir palikti pabėgėlius miške. Tokia „tvarka“ jiems privaloma.
Holland sakė: „Geopolitika ir politika man yra klausimų apie tai, ką paprasti žmonės gali arba privalo padaryti tokioje situacijoje, kontekstas. Kokios jų sprendimų pasekmės? Tie paprasti žmonės – tai pirmiausia migrantai, kurie yra tik didelio geopolitinio žaidimo kaladėlės, bet juk jie – gyvi, kenčiantys, oraus gyvenimo trokštantys žmonės. Tai afganai, sirai, Kongo gyventojai, bėgantys iš vietų, kuriose negali arba nenori gyventi. Išsirengdami į Europą, jie pasmerkia save ir savo šeimas kraštutinei rizikai.“ Pasak režisierės, „gyvename pasaulyje, kurį pradeda valdyti pabaisos. Didelę pasaulio dalį jau valdo pabaisos. Prieš tas pabaisas stoja sąžiningi ir gana išsigandę politikai. Negalime būti tokie pat išsigandę kinematografininkai, jei norime būti kažkuo daugiau nei tik pramogų teikėjais. Turime susikauti su šiuo pasauliu, nes jei likimas apdovanojo mus talentu ir vaizduote, neturime teisės to iššvaistyti.“
Julia Ducournau taip pat kuria filmus apie pabaisas. Jos debiutinis filmas „Šviežiena“ (LRT Plius, 22 d. 23.35) skirtas tik suaugusiems ir, sakyčiau, tvirtų nervų žmonėms, nes nukelia į veterinarijos akademiją, kurioje laikomasi ritualo valgyti žalią mėsą ar būti aplaistytam šiltu gyvūno krauju. Tai tampa pirmakursės vegetarės Žiustinos (Garance Marillier) košmaru.
Kine jau matėme ne vieną kanibalą, bet ekrane pasirodžius maištingai herojės seseriai Aleksijai (Ella Rumpf) atgyja gana padėvėta kanibalizmo kaip seksualinio akto metafora, nes Žiustina pradeda geisti mėsos – iš pradžių vištienos, o paskui ir žmogaus. Keičiasi jos kūnas, pojūčiai aštrėja, gausėja erotinių ritualų. Būtų visai suprantama, jei režisierė kurtų feministinį manifestą, rodytų merginos maištą kaip išsiveržimą iš patriarchato varžtų. Bet Ducournau suteikia savo istorijai universalų pobūdį – „Šviežiena“ kalba ne tik apie moters seksualumą, bet ir apie teisę jį rodyti, apie bet kokios seksualinės saviraiškos susidūrimą su visuomenės normomis, nors, atvirai sakant, supančiotas bėgantis arklys kaip tokios situacijos metafora jau pernelyg prikišamas vaizdelis.
Ducournau žaidžia siaubo kino konvencijomis, gerai išmano body horror taisykles, todėl iš pirmo žvilgsnio ekstremalus reginys (viename festivalyje žiūrovai alpo ir vėmė, kitame – raičiojosi iš juoko) anksčiau ar vėliau tampa filmu apie iniciaciją. Ducournau preciziškai valdo formą – galima beveik išgyventi fizinį herojės skausmą, mėsos skonį ar niežulį, verčiantį Žiustiną draskyti odą.
Režisierė išgarsėjo 2021-aisiais, kai jos „Titanė“ pelnė „Auksinę palmės šakelę“, bet meistriškumas akivaizdus ir „Šviežienoje“ – miglos gaubiamas greitkelis, į negyvą šviesą panardintas prozektoriumas, kabinetai ir stiklainiai su formaline „įkurdintais“ gyvūnais nuosekliai atspindi herojų pasąmonę.
Jei po „Šviežienos“ užsinorėsite ko nors saldaus, siūlau kitos debiutantės Autumn de Wilde filmą „Ema“ (TV3, 17 d. 22 val.). Režisierė nebando galynėtis su literatūriniu pagrindu – Jane Austin romanu, su kuriuo jau užaugo ne viena ir lietuvaičių karta. Ji tiesiog kuria nepretenzingą komediją apie turtingo Anglijos provincijos hipohondriko (Bill Nighy) vienintelę dukterį Emą (Anya Taylor-Joy), nusprendusią netekėti ir likti su tėvu. Bet Ema nuobodžiauja ir rezga meilės intrigas, nenujausdama, kad pati pateks į likimo paspęstas pinkles. Režisierė mėgaujasi idilišku Austen pasauliu, kuris filme rodomas perdėtai saldžiai, lyg kreminis pyragaitis.
Filmo įspūdis dažnai priklauso nuo to, koks ar kokia atsisėdote priešais televizorių. Jei šypsotės ir norite atsipalaiduoti, Richardo Linklaterio „Kur tu pradingai, Bernadeta?“ (LNK, 18 d. 15 val.) pamatysite kaip satyrą apie technologijų apsėstą pasaulį ar šiltą disfunkcinės šeimos portretą, o gal pasakojimą apie savęs paieškas. Tačiau jei diena praslydo pro pirštus, pagrindinė veikėja pasirodys pikčiurna, kuriai nuo pinigų ir laisvalaikio pertekliaus apsisuko galva. Man Linklaterio filmai dažnai atrodo dvilypiai, nors „Kur tu pradingai, Bernadeta?“ pirmiausia yra pagrindinę veikėją suvaidinusios Cate Blanchett solo pasirodymas. Neurotiška, nuolat ties nervų krizės riba Bernadeta – tarsi priminimas, kad galima rasti drąsos susikauti su tikru gyvenimu.
Steveno Soderbergho „Erina Brokovič“ (LRT, šįvakar, 16 d., 22.45) pasirodė prieš dvidešimt penkerius metus, sulaukė daug liaupsių Juliai Roberts ir kaltinimų režisieriui, esą mėgdžioja danų „Dogmos ’95“ stilių. Roberts herojė – vieniša trijų vaikų motina. Ji neturi pinigų, išsilavinimo bei šansų rasti padorų darbą. Bet yra protinga, turi aštrų liežuvį ir mėgsta sakyti tiesą į akis. Įvyksta stebuklas – Erina gauna darbą advokato Edo (Albert Finney) kontoroje. Skaitydama dokumentus ji supranta, kad galingas koncernas apnuodijo vieno provincijos miestelio vandenis. Gyventojai serga įvairiomis ligomis. Padedami Erinos, jie paduoda korporaciją į teismą ir gauna 333 milijonų dolerių kompensaciją.
Filmo pagrindas – tikra Erin Brockovich istorija, bet tai ir vienas geriausių Julios Roberts vaidmenų, už kurį ji pelnė „Oskarą“, „Auksinį gaublį“ ir BAFTA apdovanojimą. Erin Brockovich po filmo tapo televizijos žvaigžde. Trumpai tariant, kautis su realybe vis dėlto apsimoka.
Jūsų – Jonas Ūbis
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
