Tarp anų laikų ir dabarties

Man aštuoniasdešimt treji metai. Įstojau į Lietuvos konservatoriją 1960-aisiais, tai yra gyvenau to laiko Lietuvos kultūrinėje apsuptyje. Be jokių socialinių horizontų, to meto kultūros realybė buvo reali, nekeičiama, amžinai provinciali, lyg suakmenėjusi. Vienintelė perspektyvos galimybė atsirėmė tik į asmeninę patirtį, tik į savo darbą ir sugebėjimus. Mus kamavo amžinas nepilnavertiškumo kompleksas – provincialumas, kuris, matyt, buvo ir ideologiškai skatinamas. Buvome maža sovietinė respublikėlė, tarp kitų – mažų ir nereikšmingų.

Instrumentinė specializacija muzikantui buvo vienintelė galimybė realizuoti save, siekti to, kas kuria meninę prasmę. Tuometės konservatorijos profesūra buvo įgavusi mitinių bruožų, nes  daugelio jų studijų laikai – dar mitinis nepriklausomybės laikotarpis. Tuomet filharmonijos orkestro koncertus dirigavo mitinis Balys Dvarionas, fortepijono rečitalius – mitinis tarptautinio konkurso laureatas Stasys Vainiūnas. Gatvėmis vaikščiojo mitinis Kipras Petrauskas. Tuo metu kaip nepasiekiamas idealas švietė Maskvos ir Leningrado koncertinis gyvenimas. Maskviečių artistų lygis mums atrodė mitinis, todėl mes jo siekėme. Maskvos ir Leningrado konservatorijos gabiam mūsų jaunimui buvo idealas. Grįžę į Lietuvą tų konservatorijų absolventai atrodė tarsi pašventinti, su visom garbės ir materialiomis privilegijomis. Nejutome, kad toks požiūris iškreipia visą vertybių sistemą ir blokuoja tikrą, normalų kultūros funkcionavimą. Meno institucijų vadovai atrodė esą amžini, nepakeičiami. Klestėjo jų diktatūra, sumišusi su komunistų partijos vadovų neliečiamumu. Ir, aišku, virė nematomos intrigos bei kova dėl savo vietų. Provinciali, menka kova, nulemta partijos CK sprendimų ir kontroliuojamos spaudos eilučių.

Kai dabar pažvelgi iš lietuvių muzikinės kultūros aukštumų, tik tokie senukai kaip aš gali pajusti, koks skirtumas yra tarp anų laikų ir dabarties. Ne formalus, bet kokybinis. Kokie puikūs muzikos interpretatoriai Gintaras Rinkevičius, Modestas Pitrėnas, jaunesnieji Ričardas Šumila, Karolis Variakojis, koks talentas Mindaugas Bačkus, kaip išaugo styginių kvartetų lygis, kokia puiki Vilniaus kvarteto primarijė Dalia Kuznecovaitė, koks aukštas mūsų operos lygis, kurį reprezentuoja geriausia pasaulio operos žvaigždė Asmik Grigorian! Visų čia nesuminėsiu. Kur liko tas drebėjimas prieš Maskvos muzikus, kvailas nuolankumas ir beždžioniavimas?

Šios mintys manęs nepaleido klausantis naujametinio Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncerto gruodžio 31-ąją. Orkestro grojimas savo kokybe jau seniai peržengė provincijos orkestrėlio rėmus. Ar tai pakankamai įvertina miesto vadovai, skirstydami kultūrai pinigus? Vadovaujamas vieno geriausių Lietuvos dirigentų Modesto Barkausko, Šv. Kristoforo orkestras koncerte atskleidė geriausias savo savybes, aukščiausio lygio techninį meistriškumą, puikią stilistinę nuovoką ir nepaprastai gyvą, sunkiai pasiekiamą kolektyvinį frazavimą – natūralų, lyg kalbant.

Bet šiame koncerte mane pavergė net ne tai. Pavergė solistai – sopranas Monika Pleškytė ir akordeonininkas Tadas Motiečius. Juos išgirdau pirmą kartą, mat mano judrumas, persėdus į neįgaliųjų vežimėlį, gerokai sumažėjo. Kai Šiauliuose atsirado fantastiška akordeono mokytoja, akordeonininkų lygis šoktelėjo į tarptautines aukštumas. Turime visą būrį jų, karjeros laurų pasiekusių ir Lietuvoje, ir užsienyje.

Motiečius grojo akordeonininkams gana tradicinį tango repertuarą. Bet ne bet kaip! Jis tuos tango „standartus“ ir melodijas papildė, savaip improvizavo, uždegdamas ir klausytoją. Muzikavimo laisvė visada žavi, o to Motiečiui tikrai netrūko.

Dainininkė Pleškytė, pasirodo, – šiandien viena svarbiausių Lietuvos operos sopranų. Jauna, žavi, turinti puikų balsą. Be to, nuostabi aktorė: laisva, žaisminga, natūrali, ji tiesiog maudėsi tradicinių operečių vaidmenyse, puikiai persikūnydama. Su tokiu artistiniu talentu ir tokiu vokalu jos laukia pasaulinė karjera. Kaip nuostabiai ji „žaidė“ su aukštomis arijų natomis!

Koncertas suteikė nepaprasto malonumo, tapo tikra naujametine dovana.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama