Kontempliacijos ir melancholijos meistras
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Sausio 6 d. Budapešte mirė kino režisierius Béla Tarras. Jam buvo 70 metų. Formaliai Tarras neturėjo klasiko statuso: jo filmai nesulaukė didelės sėkmės festivaliuose, jis beveik nedirbo už gimtosios Vengrijos ribų. Tačiau be Tarro sunku įsivaizduoti eksperimentus, kurie kvestionuotų kino ribas, – jis iš naujo apibrėžė laiko suvokimą ekrane. Jo tamsios, hipnotizuojančios ir apokaliptinės meditacijos apie žmogaus būklę įkvėpė daugelį maištingų, nepriklausomų kino kūrėjų, tarp jų – Gusą van Santą ir Alejandro Gonzálezą Iñárritu. Kai praėjusiais metais ilgametis jo bendradarbis, rašytojas László Krasznahorkai gavo Nobelio literatūros premiją, Tarro palikimas įgavo dar universalesnę reikšmę.
Tarro kūrybinis kelias buvo labai įdomus. Jis pradėjo kaip socialinio realizmo atstovas, jo filmai su neprofesionaliais aktoriais ir improvizuotais dialogais buvo artimi dokumentiniams. „Šeimos lizdelis“ („Családi tüzfészek“, 1979) ar „Standartiniai žmonės“ („Panelkapcsolat“, 1982) iki šiol stebina spontaniškumu ir natūralumu. Vėliau įvyko lūžis: televizijai Tarras pastatė savo „Makbeto“ (taip pat 1982 m.) versiją, nufilmuotą vos dviem planais (pirmas truko 5 min., antras – 57 min.), ir pasuko cenzorių prakeiktu formalizmo keliu. Tai buvo jo minimalistinio, epinio stiliaus pradžia. Filme „Rudens almanachas“ („Öszi almanac“, 1984) Tarras nutolo nuo realizmo ir perėjo prie sudėtingos, teatrališkos stilizacijos, naudodamas nenatūralų apšvietimą ir kadro kompoziciją, kad perteiktų psichologinį vieno buto gyventojų tarpusavio ryšių žlugimą. Šis filmas tapo tiltu į jo brandų, gerai atpažįstamą stilių.
Sąjunga su Krasznahorkai, kompozitoriumi Mihály Vígu, operatoriumi Fredu Kelemenu ir Ágnes Hranitzky (montažo režisierė ir režisieriaus žmona) padėjo Tarrui atsilaikyti prieš kilusią sarkastiškos kritikos bangą. Artėjant XX amžiaus pabaigai jie tapo idealiais kintančios epochos – Vengrijos virsmo į visiškai kitokią valstybę – kronikininkais. Tačiau politinis „Prakeikimo“ („Kárhozat“, 1988) ar „Šėtono tango“ („Sátántangó“, 1994) interpretavimas yra tik vienas iš galimų ir, paties Tarro nuomone, jokiu būdu ne pagrindinis.
„Kurdamas pirmuosius filmus maniau, kad visos problemos priklauso nuo politinių ar socialinių realijų. Kuo vyresnis tampu, tuo labiau suprantu, kad... problema yra ontologinė. Tai supratau kurdamas „Rudens almanachą“. Nuo tada mano mintyse išnyko ribos. Kai keičiasi žmogaus mąstymas, keičiasi ir forma. O šiandien man beliko tik viena mintis: gyventi sunku, ir aš nežinau, ką daryti ir kas manęs laukia. Esu tikras tik dėl vieno: pabaiga artėja“, – interviu yra sakęs Tarras.
Lemiamas posūkis Tarro karjeroje įvyko 1985-aisiais, kai jis sutiko László Krasznahorkai, kuris aštuoniolikos metų nutraukė ryšius su šeima, gyveno tarp vargšų ir miegojo geležinkelio stotyse. Kartu jie rado netikėtai konstruktyvų bendradarbiavimo būdą ir sukūrė geriausius savo kūrinius. Būtent „Pasipriešinimo melancholijos“ (2000 m. ekranizuotos kaip „Verkmeisterio harmonijos“) autorius išmokė Tarrą derinti ekstremalų realizmą su rafinuota vizualine forma, lyriškais dialogais ir uždaru kelionės motyvu, vedančiu prie neišvengiamo žlugimo. Ekrane pateikta istorija, trumpai tariant, yra XX amžiaus patirties suma. Be to, „Šėtono tango“ ir „Verkmeisterio harmonijos“ – reti atvejai, kai novatoriška literatūra buvo tinkamai ekranizuota. Ilgi kadrai ir nepertraukiamas, besiužetis pasakojimas puikiai atitinka Krasznahorkai nepakeliamai ilgus sakinius ir jo manierą neskirstyti teksto į pastraipas.
Šedevras, kuris jiems abiem užtikrino vietą kultūros istorijoje, yra „Šėtono tango“, monumentali, 7,5 valandos trukmės summa theologica. Tai indoktrinacijos ir manipuliacijos alegorija, nepaprasta politinio paklusnumo studija. Istorija apie grupę žlungančios valstybinės fermos gyventojų, laukiančių mesijo apgaviko Irimijo atvykimo, yra ne tik socialinės degeneracijos portretas, bet ir neįtikėtinas formalus pasiekimas. Kamera tarsi hipnotizuojančiame šokyje (pavadinime minimame tango) skrieja aplink personažus, grįžta atgal laiku ir leidžia žiūrovui visiškai pasinerti į šį pasaulį. Susan Sontag šį filmą įtraukė į savo mėgstamiausių dešimtuką.
Paskutinis Tarro filmas – „Turino arklys“ („A torinói ló“, 2011), asketiškas, radikalus darbas, dokumentuojantis pasaulio pabaigą. Iš karto po premjeros Berlyno kino festivalyje Tarras paskelbė, kad tai jo galutinis atsisveikinimas su kinematografu. Filme vaizduojamos šešios tėvo ir dukters gyvenimo dienos, kol jų kasdienis, asketiškas gyvenimas (bulvių virimas, vandens nešimas) pamažu išblėsta kaip žvakė. Įkvėptas apokrifo apie Friedrichą Nietzsche, kuris Turine puolė ginti mušamą arklį, filmas yra meditacija apie egzistencijos naštą ir tylią, beveik nepastebimą, neišvengiamą apokalipsę. Tai kraštutinio taupumo kinas, kuriame kiekvienas gestas tampa ritualu, o tyla – garsiausiu dialogu.
Tarro filmams dažnai taikoma „grynojo kino“ etiketė, jis lyginamas su didžiaisiais modernistinio kino meistrais – Tarkovskiu, Antonioni ir Bressonu. Tačiau Tarro filmuose nėra tikėjimo kokios nors gyvenimo filosofijos vientisumu, nėra vadinamojo didingumo siekio, priešingai – vyrauja dėmesys nereikšmingoms detalėms, mažiesiems žmonėms ir netgi gyvūnams, pavyzdžiui, arkliui. Apie Tarkovskį Tarras sakė: „Aš jį mėgstu, nors jis pernelyg religingas. Jo filmuose lietus atneša apvalymą, bet man lietus tik sukelia purvą. Mes įstrigę tame purve iki ausų.“
Krasznahorkai Nobelio premija yra netiesioginis šio dueto vizualinio palikimo pagerbimas. Ji mums primena, kad vengrų kultūra pasauliui dovanojo vieną nuosekliausių, ambicingiausių ir filosofiškiausių meninių projektų kino istorijoje. Béla Tarras, vienišius ir vizionierius, parodė, kad kinas gali būti ne tik nuobodi pramoga, bet ir intelektualus dinamitas, kontempliatyvios filosofijos forma, žiaurus ir gražus veidrodis, atspindintis mūsų užsispyrimą ir bejėgiškumą visatos akivaizdoje. Ir nors Tarras dažnai įvardijamas kaip melancholijos ir depresijos dainius, režisierius visuomet pabrėždavo, kad tragedijos ir juoko neįmanoma atskirti: žmonės gali būti apgailėtini ir tuo pačiu metu orūs.
„Jei žmogus sugeba juoktis iš savo silpnybių, jis gali juoktis iš bet ko. Mes negalime pakeisti pasaulio, todėl verta išmokti juoktis. Šiame filme [„Šėtono tango“] tiesiog yra tam tikro sarkazmo, o Vidurio ir Rytų Europoje jis ypač reikalingas. Turint tokią istorijos naštą, distancija neįmanoma. Tiesiog reikia suprasti kitus žmones, tada galima kurti filmus, muziką, tapyti paveikslus ar rašyti knygas. Bet jei žmonės nesupranta vieni kitų, tai viskas baigta. Stebuklų nebus“, – sakė režisierius.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
