Mėlyna Katiliūtė. Raudona Rūta

Tąryt nubudau žinodama, jog manęs laukia mėlyna diena, todėl nenustebau, kad pusryčiams suvalgytas sūrelis buvo mėlynos skonio, o į kavą pyliau mėlyno pieno. Norėjau kuo greičiau nupurtyti ant rudeninio palto nusėdusias miesto dulkes, skubėdama iškeisti jas į kosmines. Kauno traukinių stotyje mane pasitikęs aštrus lapkričio vėjas nedraugiškai tampė mėlyną šaliką ir vedė laikydamas už pamėlusių pirštų. Už muziejaus durų palikusi stypsoti atlydėjusį pakeleivį, vestibiulyje parodos atidarymo jaudulį galėjau apčiuopti ranka – guvų šnabždesį papildė paltų šiurenimas ir į plastiką suvyniotų gėlių šiugždėjimas, o prieš vienintelį veidrodį besirikiuojantys žmonės žvarba dažytais skruostais skubiai glostėsi sušiauštus plaukus.

Įsimaišydama išlygintų marškinių jūroje, laiptais užsliuogiau į trečiame aukšte esančią salę, kurioje šiuolaikinės lietuvių tapybos klasikės, abstrakcionistės Rūtos Viktorijos Katiliūtės (g. 1944) paroda „Atmosfera“ prieš akis atsivėrė visais šviesos atšvaitais. Parodos patyrėją pirmiausia pasitinka melsvai dažyto metalo instaliacija „Lankas“ (1993). Erdvę ratu juosiantis išskydęs ir išsitempęs, kartu ir tąsus, ir trapus, Lankas dar niekada nebuvo toks panašus į Laiką. Apsupta skaidrių, beveik peršviečiamų atmosferų – „Link šviesos“ (1995), „Balti šešėliai“ (2003) ir „Dienos šviesa (2025), – „Lanke“ įžiūrėjau ir aureolę. Stebėdama, kaip šios instaliacijos žėrėjimas atsispindi ir mainosi mėlynos išsiilgusiose parodos lankytojų akyse ir ant vėjo išraižytų blizgių dovanų maišelių, pamiršau klausytis parodos atidarymo kalbų ir padėkų.

Parodoje lankytojai švelniai ir pamažu, tarsi atkartojant „Stiprėjančios mėlynos“ (2005) kompozicinę logiką, panardinami į tolygiai tamsėjantį Katiliūtės darbų koloritą. Ant tamsių sienų besikleidžiančios atmosferos atrodo kitaip, naujau – menininkės darbų tonų intervalai įprastai nušviečiami natūralia ar ją atkartojančia šviesa.

Parodos Karmano liniją žymi menininkės dirbtuvę menanti sienelė, kurioje eksponuojami Katiliūtės kūrybinės erdvės fragmentai, asmeniniai daiktai – japoniškos lėlės, šeimos fotografijos, anūkų priešiniai, iš kelionių parsivežtos kaukės, degtukų dėžutės. Kosmoso platybių tema neretai (ne)sąmoningai projektuojama ir pačiai Katiliūtei, tačiau čia ji demistifikuojama – kuriamas žemiškesnis, jautresnis ir intymesnis menininkės portretas, šiek tiek praskleidžiant jos paslapties skraistę. Eksponuojamo įkypo indiško veidrodžio atspindyje atpažįstame ne tik Katiliūtę, bet ir Rūtą – keliautoją, kolekcininkę, dukrą, mamą ir močiutę.

Keistenybių kabinetą primenančią ekspozicijos dalį įrėmina ir su menininke rečiau siejamo kolorito kompozicijos. Tamsaus raudonio švytėjimai „Raudona erdvė“ (2018–2019) ir „Horizontas“ (2020) leidžia pažvelgti į Katiliūtę kitaip, ne vien tik kaip į „mėlynos spalvos tapytoją“. Su šiomis raudonosiomis kompozicijomis įdomiai ir paveikiai susiejama priešais eksponuojama „Raudona linija“ (2024–2025). Beveik susiliejantis su tamsiomis erdvės sienomis, paveikslo juodumoje ryškėjantis raudonas horizontas atspindi „Raudonos erdvės“ ir „Horizonto“ gaisus, juos iškreipdamas ir apversdamas lyg kreivame veidrodyje. Jaučiu, kad tamsaus raudonio ir juodumos prisodrintoje erdvėje vis nevalingai gręžiuosi atgal į šviesą, lyg bijodama žvilgsniu užkliudyti savąją Euridikę.

Patekusi į (kosminę) parodos erdvę, toliau seku brėžiamu raudonu punktyru. Paveiksluose „Kompozicija“ (2019), „Nostalgija“ (1997), „Atskirti“ (1992), „Mėnulio vasara“ (1989) ir kituose matome Katiliūtės mėlynose kompozicijose dažnai įsiterpiančias tarsi įskeltas raudonas dėmes. Šie įtrūkimai atkartojami ir parodos struktūroje – erdvė išskaidoma sienų pertvaromis, o tarp jų susidarę plyšiai (su)stabdo, priverčia keisti judėjimo kryptį, atsigręžti, pagauti kito žvilginį ir tuoj pat jį paleisti.

Sekdama šių raudonų figūrų fragmentiška trajektorija ir paveikslams nuosekliai tamsėjant, pajuntu, kaip keičiasi ir mano juslės: žvilgsnis aštrėja, akims pamažu pratinantis prie tamsos, o kvėpavimas gilėja, kūnui po truputį išsineriant iš kasdienybės nuovargio klosčių. Ekspozicijos gilumoje patyrėjus pasitinka tamsiausi parodos kūriniai – „Balta erdvė. Soldinas“ (2009) ir „Erdvės abstrakcija“ (2010). Nuo sienos per sprindį atitrauktos abstrakcijos paliktos plūduriuoti erdvėje, mesdamos ilgus tamsius šešėlius, išsiliedamos ir pratęsdamos artikuliuojamą kompozicinę erdvę tolyn už neįrėmintų paveikslų ribų. Kuriamos begalinės kosmoso platybės įspūdį sustiprina ir priešais eksponuojamas „Judėjimas“ (2025), kuris žiūrovams mainosi ir skleidžiasi visomis Paukščių Tako spalvomis, užmirštant tapybą apribojančias plokštumas.

Anotacijose kaip maldoje kartojama atmosfera kitaip išjaučiama mėlynai spalvai skirtoje parodos dalyje pavadinimu „Mėlyna atmosfera“. Čia minimi ūkai, rūkai bei miglos tarsi išsisklaido, sugrąžindami arčiau Žemės – virš plikų radiatorių iškabinti kūriniai „Stiprėjanti mėlyna“ (2009), „Mėlyna kompozicija“ (2015) ar „Pasiklydusi mėlyna“ (2024) tarsi atkartoja ir žaismingai pašiepia radiatorių instaliavimo logiką, pakeičiant parodos diktuojamą ritmą. Kūrinių pavadinimuose sforzando suskambantis žodis mėlyna primena, kad Katiliūtės mėlyna nėra tik mėlyna. Juk būtent šiuose melsvuose paviršiuose sutelkti ir užkoduoti bene stipriausi žmogiški troškimai ir impulsai, prikaustantys dėmesį prie menininkės paveikslų, – noras panardinti ne tik žvilgsnį, bet ir visą save šiose kompozicijose. Ką reikštų ant odos pajausti „Stiprėjančią mėlyną“ – ar ji sruventų kaip ledinis vanduo, ar galbūt klampintų ir temptų gilyn? Tokias palankias vaizduotės treniruotėms, mėlynąsias kompozicijas norisi išlaisvinti iš aprašymuose minimos „mėlynos begalybės“ ir perskaityti jas dar drąsiau. Įpratus nuolat ieškoti tiksliausių terminų ir viską suskirstyti aiškiomis kategorijomis, abstrakcijos sužavi savu talpumu – laisvei laisvai kurti naujas reikšmes ir sąsajas; laisvei ir pasislėpti, ir būti atvirai; laisvei reikštis džiaugsmui lygiai tiek pat, kiek ir melancholijai. Mėlynose Katiliūtės begalybėse neaptikdama aiškios horizonto linijos, akimirką pasijuntu kaip tas į parodos vidurį įstumtas vienišas minkštasuolis, paliktas plaukioti parodos kosmoso vakuume.

Žemėje užsibūnu ilgėliau tyrinėdama peizažų ciklą. „Nerija“ (1980), „Nerija. Kompozicija. Juodkrantė“ (1983) ar „Nerija. Kompozicija. Juodkrantė III“ (1983) pirmiausia pristatomi kaip „pajūrio, miško ir dangaus sandūras“ žymintys kūriniai, tačiau praėjus daugiau nei keturiems dešimtmečiams nuo jų sukūrimo šiandien šios kompozicijos atrodo kitaip – itin trapios, pažeidžiamos ir kupinos įtampos. Žvelgiant į abstrahuotus kraštovaizdžius, neišvengiamai suprantame, koks pasikeitęs ir kaip toliau kinta mūsų santykis su šiais peizažais ir pačia gamta, stebint kertamus miškus, dumblėjančią jūrą ir gąsdinančiai šiltėjančias vasaras. Statiškuose ir erdvėlaikyje sustingusiuose gamtovaizdžiuose darosi vis sunkiau įžvelgti meditatyvią pakrantės ramybę, juos veikiau perskaitant kaip aktyvias pokyčio vietas, kuriose susipina praeities idilė ir dabarties nerimas, laikinumas ir grėsmė.

Eksponuojamų darbų tekstuose dažnai referuojama į raiškią emocinę amplitudę, tačiau parodoje drąsesnės ir intensyvesnės jausmų išraiškos yra suvaldytos, beribę kosmoso erdvę paliekant patiems patyrėjams. Švelniai pasiūloma sekti brėžiama jausmine trajektorija, neskubinant atrasti visų atsakymų į kylančius klausimus ir leidžiant jiems išlikti atviriems. Veikiau kviečiama į tylų susitikimą tiesiog būti – žiūrėti ir įsižiūrėti, klausyti ir įsiklausyti, parodai išliekant subtiliai, santūriai ir atpažįstamai melancholiškai. Todėl tarp visų kosmoso skeveldrų palieku ramiai plūduriuoti ir atsakymą į klausimą, ar parodą pam(ė)/(i)lau.

Nutilusi parodos salė priminė apie minioje pasimetusį Laiką. Atsisveikindamas jis, Lankas, ironiškai priminė apie savo egzistavimą už parodos ribų. Apytuštėje rūbinėje iš tolo švietė mano mėlynas šalikas. Užvėrus duris manęs jau laukė šiurkštus vėjo tiesiamas delnas.

Paroda veikia iki kovo 1 d.

Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus (V. Putvinskio g. 55, Kaunas)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama