Juodoji Pandoros dėžė
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Nuo pirmojo „Avataro“ (tiksliau, „Įsikūnijimo“, kaip jo niekas nevadina) praėjo pusantro dešimtmečio, maždaug tiek pat laiko kaip ir Jameso Camerono filmų visatoje, Pandoros planetoje, kur vietiniai naviai toliau priešinasi žemiečių („dangaus žmonių“, kaip juos vadina pandoriečiai, arba labiau paniekinamai „rausvaodžių“) planams kolonizuoti ir išnaudoti jų planetą. Abi laiko slinktys neišvengiamai susijusios ir verčia galvoti apie per tą laiką pasikeitusį technologinį ir politinį kontekstą, kuris atsispindi ir filmuose.
„Įsikūnijimas. Ugnis ir pelenai“, trečiasis iš galimų penkių sagos dalių, tęsia veiksmą nuo ten, kur pasibaigė antrasis filmas. Džeikas Salis (Sam Worthington), į pandoriečių pusę perėjęs žemietis, ką tik laimėjo mūšį, bet ne karą, tad ruošiasi kitam neišvengiamam susidūrimui, kurstydamas lengvas įtampas su pacifistiškai nusiteikusiais naviais. Įtampos bręsta ir Salio šeimoje: pandorietė žmona (Zoe Saldaña) po sūnaus žūties ima prarasti pasitikėjimą ne tik planetos dievybės, bet ir savo vyro išmintimi; pats Salis dėl to kaltina jaunesnįjį sūnų (Britain Dalton); papildomų praktinių ir etinių komplikacijų kelia ir įvaikis žemietis Spaideris (Jack Champion). Galų gale visas šis motyvacijų pluoštas priverčia Salio šeimą iškeliauti iš ją priglaudusių salų su skraidančių laivų karavanu – tai ir užveda klampų trečiojo „Įsikūnijimo“ siužetą, kur kiekvienas šalutinis veikėjas turi įveikti savo demonus, Salį toliau persekioja jo pagrindinis antagonistas pulkininkas Kvoričas (Stephen Lang), karavaną užpuola agresyvi navių gentis, o dar reikia pasirengti kulminaciniam filmo mūšiui, kuriame ant kortos pastatyta visa išmintingųjų Pandoros banginių populiacija.
Tai nėra sėkmingiausias Camerono, šiaip jau vieno geriausių Holivudo istorijų pasakotojo, darbas, bet juk tęsiniai retai kada išlaiko savo pirmtakų koncepcinį grynumą. Ir vis dėlto pagrindinė „Įsikūnijimų“ žinutė šiandien atrodo ir kiek anachronistiška, ir daug aktualesnė nei prieš 16 metų, kai dar, rodos, visi be išlygų sutikome, jog kolonializmas yra blogai, o ekologinis tvarumas – gerai.
Naujasis „Įsikūnijimas“ įveda prieštaravimų į nekomplikuotą Pandoros utopiją, kur iki šiol blogis ateidavo tik iš išorės. „Ugnyje ir pelenuose“ destruktyvųjį elementą įkūnija pačių navių gentis, vadovaujama karingos femme fatale lyderės Varang (Oona Chaplin). Vulkano krateryje gyvenanti gentis plėšia skraidančių laivų karavanus, žudo kitus navius ir nesibodi eiti į sąjungą su žemiečiais be jokio kito tikslo, nei nihilistinis destrukcijos instinktas.
Technologija yra kita esminė „Įsikūnijimų“ tema, kai forma – akcentuojanti gigantišką aparatą, reikalingą tokiam reginiui sukurti, – ir technologinę megalomaniją kritikuojantis turinys taip pat kuria įdomias įtampas.
Vienu metu Salis yra sučiumpamas ir pristatomas į žmonių bazę, kur yra vedamas priešais minią, susirinkusią pamatyti garsiausio rasės išdaviko. Visi filmuoja šį reginį stikliniais išmaniaisiais telefonais – naujas iškalbingas elementas, kurio nebuvo 2009 m. pirmojo „Įsikūnijimo“ futuristinėje vizijoje. Ir negalėjo būti – vos prieš keletą metų pasirodęs pirmasis iPhone’as dar nebuvo pradėjęs išmaniųjų telefonų dešimtmečio, tad ir Camerono įsivaizduotas pasaulis rėmėsi kitokiu žmogaus ir technologijos sąveikos principu. Tokiu, kuriam dar buvo reikalingas laidas, – tad ir naviai turėjo ataugas, jomis, tarsi USB kištukais, galėjo prisijungti prie didžiojo pasaulinio tinklo, kurį įkūnijo Pandoros planeta. „Avataras“, prisiminkime, anuomet reiškė paveiksliuką, interneto forumuose reprezentuodavusį dažniausiai anoniminius jų dalyvius. Kad ir kokį imersišką ir neišmatuojamą pasaulį jau tada atvėrė ši „virtualioji erdvė“, ji tebebuvo atskirta nuo „fizinio pasaulio“. Šią ribą ir norėjo peržengti Salis, iki juosmens paralyžiuotas jūrų pėstininkas, kad galėtų egzistuoti nepriklausomas nuo savo kūno, vien kaip avataras alternatyvioje tikrovėje.
Pirmasis „Įsikūnijimas“ ir siekė išpildyti šią fantaziją – anuomet Cameronas gerokai praplėtė kino technologijos ribas, kad sukurtų panardinantį, jusles užvaldantį pasaulį. Net ir 3D technologija, tuo metu išgyvenusi renesansą (kaip vėliau pamatėme, gana trumpalaikį), turėjo ne tiek priartinti kino patirtį prie realybės, kiek ją pranokti intensyvumu, judėjimo laisve, galimybėmis. Anuomet netgi plito naujienos (kažin ar tikros) apie žmones, kurie pamatę filmą įklimpo į depresiją, nes patys negalėjo gyventi Pandoroje – taigi skausmingai išgyveno neįveikiamą barjerą tarp fizinės tikrovės ir virtualios erdvės. Kaip nuo tada pasikeitė pasaulis – šiandien internete gimstančios fantazijos yra visiškai susiliejusios su mūsų tikrove.
Atrodo, kad technologinis-ontologinis poslinkis įvyko ir „Įsikūnijimo“ pasaulio sąrangoje. Varang savo genties destrukcinei nuostatai turi paaiškinimą – ji jaučiasi išduota Pandoros deivės-motinos Eivos. Kai išsiveržęs ugnikalnis sunaikino genties namus ir pasmerkė badui, jie meldėsi planetos dievybei, tačiau ši neatsiliepė. Ankstesniuose filmuose Eivą suvokėme kaip kolektyvinę planetos sąmonę, savotišką neurotinklą, jungiantį visus gyvus Pandoros organizmus. Nors ji nėra tapati savo dalims, naviai kolektyviai galėjo ją aktyvuoti bendruomenei lemiamais momentais. „Ugnyje ir pelenuose“ Eiva pasirodo mažiau pažini ir nuspėjama – kaip juodoji dėžė, veikianti naujųjų „dirbtinio intelekto“ technologijų principu. Viena iš šalutinių siužeto linijų seka paauglę Niri (ją įgarsina labai nepaaugliško balso Sigourney Weaver), kuri nesėkmingai bando susisiekti su Eiva ir paraginti gelbėti egzistencinį pavojų patiriančią navių planetą. Galų gale ji atsiliepia, bet kaip jėga, nepavaldi kolektyvinei Pandoros valiai. Ne vieną kartą filmo veikėjai ištaria, kad Eiva reikia tiesiog tikėti.
Kino technologijos prasme „Ugnis ir pelenai“ nerodo tokio proveržio, kokį žymėjo pirmasis „Įsikūnijimas“, tačiau tai vis dar filmas, kurį verta žiūrėti tik kino teatre. Naujojoje „Forum Cinemas Vingis“ IMAX salėje Pandoros pasaulis atrodo itin detalus ir ryškus. Kad ir koks fantastiškas jis būtų, smulkūs samanų stiebeliai ir raukšlės aplink vyresnių navių akis suteikia jam materialumo, kurio kol kas dar negali replikuoti išplaukę ir šiek tiek vaiduokliški dirbtinio intelekto generuojami vaizdai. Ne viename interviu Cameronas pabrėžė ir aktorių darbo svarbą, kuri ypač matyti Varang personažo atveju. „Įsikūnijimas“ būtų neįmanomas ne tik be kompiuterių, bet ir be žmonių – ir priešais kamerą, ir už jos.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
