Žaidimai tapatybe

Nancie Naive – populiariosios kultūros, šiuolaikinio meno ir kino superžvaigždė, socialinių tinklų persona, kūrybinis Emilės Skolevičiūtės superego. Jos darbuose analizuojamas šiuolaikinės moters vaidmuo vakarietiškoje visuomenėje, popkultūros ir krikščionybės sankirta. Visą temų spektrą ji sutalpina „superžvaigždės“ figūroje – kruopščiai konstruojamame, ikonografiškame moters įvaizdyje.

Savo kūryboje Skolevičiūtė gilinasi į identiteto ir lyties politiką, moteriškumo temas, visuomenės galios struktūrų smurtą ir šiuolaikinės moters patirtį. Menininkė pristatė darbus grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje, tarp jų – Šiuolaikinio meno centre, MO muziejuje, Lietuvos nacionalinėje dailės galerijoje, MOCAK (Krokuva), „Gallery 427“, „LOW Gallery“ (Ryga), taip pat surengė personalinę parodą „I Am Nancie“ Vienoje, „Improper Walls“ galerijoje.

Su Emile susipažinome Šiuolaikinio meno centro koridoriuose  – jau prieš tai domėjausi jos kūryba, bet artimiau susipažinus, man tapo dar įdomiau stebėti, kaip ji konstruoja savo meninę personą.

Kas yra Nancie Naive?

Nancie Naive kaip projektas nėra toli nuo manęs. Tai sintetinis darinys, sukurtas mano patiriamų socialinių konstruktų. Pati Nancie nelaikau vaidmeniu, o labiau traktuoju kaip įvaizdį – kaip formą, kurios reikalauja aplinka, jos projekcija. Pati tapatybė visuomenėje, augant bei formuojantis kaip „moteriai“, yra neišvengiamai prieštarų kupina patirtis. Sunku suprasti, kuo, kokia turi būti, kam pataikauti ir nusilenkti, nes nusilenkti – vienintelė galimybė išgyventi. Galbūt man atrodo, kad Nancie struktūra yra visuomenei patrauklesnis vaizdas nei dar vienos jaunos menininkės ambicijos, – ir paversdama ambiciją kūnu, ją pateikdama ant pjedestalo, platformos, aš pralaimiu laisvę būti žmogumi, bet išlošiu teisę būti. Čia atsiranda galios ir galimybių kova tarp menininkės, kūrybos ir įvaizdžio.

O koks didžiausias šio personažo pokytis nuo idėjos pradžios iki dabar?

Nancie – tai nuolatinis tapsmas, nuolatinis generavimo procesas. Nancie neturi vieno veido, kismas yra jos konstanta: ją lengva pamiršti, jos fizionomija neįsimintina, ji pati neturi idėjų, ji – projekcija, projektas, tuščias reikalas. Ji smurtinis objektas, prieš ją ir ja yra smurtaujama – mano pačios, ir ji smurtauja prieš mane. Mūsų santykis nėra kažkoks švarus. Man patinka viena Oscaro Wilde’o frazė: „The true mystery of the world is the visible, not the invisible“ (Tikroji pasaulio paslaptis – tai, kas matoma, o ne tai, kas nematoma). Mano santykis su Nancie yra toks pat, kokį ji kuria su visa likusia visuomenės akimi – „what you see is what you get“ (ką matai, tą ir gauni). Tai triukas, miražas – aš siekiu apgauti pati save, tik mane baugina tai, kad pati Nancie apsigauti negali. Ar apgaulė gali apsigauti?

Ar jautiesi kurianti personažą, ar labiau per jį atskleidžianti save?

Nancie atsiskleidžia per mane, o ir aš per Nancie.

Ar ką nors iš savęs vengi perkelti į personažą?

Nežinau, ar vengiu kažko konkrečiai, galbūt daugiau filtruoju per kūrinį, kuriam reikalingos vienos ar kitos savybės.

Ar Nancie egzistuoja kaip savarankiška persona?

Manau, kad įvaizdis veikia kaip metonimija: per portretą galima įžvelgti tai, ką jis vaizduoja, ir jo diktuojamą konteksto pranašystę – tai, kas dar gali įvykti. Turiu omenyje, kad už Nancie niekas ir neslypi. Ji lyg gryna nuoroda, kuri niekur neveda, ji pats kontekstas be teksto.

Kaip pasikeitė santykis su savimi sukūrus Nancie?

Niekada gal to ir nežinojau, bet kyla dar daugiau klausimų, kas aš iš viso esu. Atsiranda labai daug mito ir melo. Aplinkiniai mane vis dažniau pradėjo vadinti Nancie vietoj Emilės – tikriausiai tai veikia kaip pramoga, roleplay. Pradėjau kitaip į save reaguoti, supratau, kad yra daug būdų, kaip galima save pateikti, ir kad nuo to beveik tiesiogiai priklauso, kaip esi regima, priimama, patiriama. Nuoširdžiai kalbant, man šie eksperimentai atrodo gana žiaurūs – čia glūdi tam tikros tiesos, kurių nežinojau, o ir nebūtinai jas norisi žinoti, bet smalsumas atrodo neišvengiamas: esant mano situacijoje lyg nėra kito pasirinkimo, tik užduoti šį klausimą, ir klausti galiu tik savo kūnu. Tai ir dabar gerokai prasilenkia su etika, bet niekam kitam negalėčiau padaryti to, ką tiriu savimi. 

Naujas vardas, pseudonimas padėjo sukurti taisykles žaidimams tapatybe. Labiausiai pasikeitė tai, kaip žiūriu į santykį su savimi kaip su kūrėja.

Kaip sekasi išlaikyti atskirtį tarp savęs ir Nancie?

Man įdomu, kada įvaizdis gali pradėti dominuoti. Ir kaip reikia išlaikyti tą balansą tarp savęs kaip kūrėjos ir įvaizdžio, ar įvaizdis gali mane nugalėti? Čia – toks keistas momentas, kai jau nebesupranti, kas ką kuria.

Kodėl Sharon Tate tapo tokia stipria tavo kūrybos ikona?

Ji – jauna, graži auka, politizuota visų suinteresuotų pusių. Visuomenė mėgsta mistiškumą, tragediją, tai leidžia spekuliuoti, jausti ir gvieštis jai trūkstamo naudingo kūno. Sharon gali būti naudinga bet kam, kas nori kalbėti apie ją ar per ją. Mes mėgaujamės smurtu, ir mane tai labai domina, nes jaudina taip pat, kaip bet ką kitą, – o ypač mane domina, kaip smurtas mėgsta moteris.

Tavo performansai dažnai fokusuojasi į smurto perpildytą grožio, moteriškumo kultą. Ar nepavargsti nuo to?

Nancie Naive man yra nuolatinis buvimas su dalykais, kurie kelia nepatogumą, – ar tai būtų santykis su savimi, ar apskritai santykis su „moterimi“ ir tuo, ko iš mūsų, kaip moterų, yra reikalaujama. Tai visada kažkiek šitam purve sėdi ir pavargsti, labai pavargsti.

Savo kūryboje dažnai remiesi popkultūros ikonografija, bet joje juntama ir religinė įtampa. Kaip šie du pasauliai sugyvena?

Šie du pasauliai, mano matymu, yra vienas pasaulis, pripildytas įvairių ikonografijų ir atvaizdų karų. Jei kalbame apie europinį žvilgsnį, čia tiek senųjų religijų, tiek krikščioniškas, tiek populiariosios kultūros žvilgsniai vienas kitą papildo, vienas iš kito išeina.

Kiek tavo menas priklausomas nuo socialinių tinklų?

Anksčiau tikrai daugiau dėmesio skyriau kūrybai socialinėse medijose, tikriausiai bandydama išsiaiškinti patį fenomeną, klausti savęs, kaip čia būti, tačiau ilgainiui kuo daugiau bandžiau kažką suprasti ar išsiaiškinti, tuo nuobodžiau man tai atrodė. Ne todėl, kad menas internete negali veikti ar patys socialiniai tinklai yra neįdomus reiškinys, bet gal labiau priešingai – nuolatinė stimuliacija ne tik atbukina, bet iš tikrųjų stimuliuoja ir palaiko kitą plotmę: tai dar viena linija, kurioje tenka kažkaip būti, tačiau beveik neįmanoma suprasti, koks tai jausmas, kai esi to viduje. Tad gal palikime tai ateities sociologams. Dabar tiesiog bandau būti kaip būnasi, egzistuoti kaip egzistuojasi – virtualybėje, skaitmenoje, kurios tiek ištekėjusios į „apčiuopiamą“, kad nelabai bėra skirtumo, kokį „aš“ pasirinkti. Socialinių medijų eksperimentai man pastaruoju metu veikia kaip medžiagos rinkimo, tikrinimo, eksperimentinio žaidimo aikštelė, kurioje galima išbandyti savo aktualumą, manipuliuoti savo atvaizdu bei kitų žvilgsniais, meluoti ir tuomet rinktis, – taip lengviau pamatyti, kas mane pačią domina, kas iš tikrųjų svarbu man, o kas auditorijai: ar svarbu dėmesys, ar tai, kas nematoma? Nindzė ar influencerė?

Kaip keičiasi santykis su auditorija internete ir realybėje?

Šiaip įdomus klausimas – manau, kad čia ir yra vienas keisčiausių dalykų, kuriuos pastebėjau dirbdama su socialiniais tinklais: juose nepakanka simuliuotės, vien estetinio turinio. Melas turi tęstis už elektroninės erdvės ribų, kad tai taptų patikimu turiniu. Svarbu kažką veikti „realybėje“ – tai viena iš priežasčių, kodėl Nancie Naive nėra tik virtuali veido kaukė. Ji gyva. Šis klausimas man primena filmą „S1m0ne“ (rež. Andrew Niccol, 2002) – kai tobulai sukurtos virtualios įžymybės šlovė pradeda reikalauti kūno. Čia galima būtų labai daug kalbėti, tačiau pagrindinis dalykas, man atrodo, yra tai, kad nors visi šie scenarijai vyksta realiu laiku ir nebėra skirtumo tarp fikcijos, virtualumo bei realybės, visos šios plotmės yra reikalingos viena kitai, bent kol kas.

Ar kūrinys yra užbaigtas tik tada, kai jį pamatė auditorija?

Kūrinys niekuomet nėra užbaigtas, jis visuomet keičiasi – priklauso, kuris žiūrovas jį patiria, kuriuo metu. Tačiau kaip menininkė aš galiu tik paruošti medžiagą įvykiui, susitikimui, pokalbiui. Taip, jis truputį įžūlus, diktatoriškas ir vienpusis, bet ką padarysi.

Ar kada nors galvoji apie Nancie pabaigą?

Turbūt rečiau, nei manęs to paklausia. Man neatrodo, kad svarbu pradžia ir pabaiga. Kol yra ką kūriniu tyrinėti, tol jis gyvas. Įdomu stebėti, kur jis nueis, kada mirs, kas įvyks su manimi kaip kūrėja.

Ačiū už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama