Skirtingos šaknys, panašūs vaisiai?
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Gruodį Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“ su Josephu Simonu priešakyje pakvietė pilnutėlę „Menų spaustuvės“ salę į baleto fantaziją „Du į priekį, viens atgal“. Keturios šokėjos (Vaiva Paukštė, Ugnė Irena Laurinavičiūtė, Gabrielle Emily Aidulis, Urtė Groblytė), studijas baigusios skirtinguose Vakarų Europos universitetuose, pasiūlė savo šokio patirčių įvairovę ambicingai, bet tikrai ne novatoriškai vizijai – sujungti du skirtingus stilius į vieną kūrinį. Šįkart dėmesys krypo į baletą ir hausą – iš pažiūros labai skirtingas šokio tradicijas. Kaip ir galima tikėtis iš spektaklio, kuris savo idėja orientuotas ne į siužetą ir turinį, bet į žaidimą su forma, atlikėjų psichologizmo ir jaudinančio ryšio su žiūrovu čia daug nebuvo. Jausmus buvome palikti išgyventi prie šiaudais nukloto Kūčių stalo, o „Du į priekį, viens atgal“ gavome gana nuspėjamas tyrimo išvadas – baletas ir hausas skiriasi, bet turi nemažai panašumų.
Kai į spektaklį kūrėjai įpina dvi tradicijas, tą aiškiai anonsuodami ir masindami žiūrovą, nevalingai atsitempiame bagažą su turimomis žiniomis, nuostatomis, patirtimis, galbūt net simpatijomis kažkuriam stiliui bei, neišvengiamai, binariniu mąstymu. Anotacijoje ir žiūrovų sąmonėje kuriamas dualumas, žinoma, spektakliui vykstant kvestionuojamas arba net paneigiamas. Išeiname iš teatrinio vyksmo neva nustebę, kad pasaulis nėra tik juodas ir baltas. Geriau pagalvojus, turbūt niekada tuo neabejojome, bet esame dėkingi, kad mums tai buvo estetiškai, ritmiškai, be žodžių priminta.
Panašiai nutinka ir su „Du į priekį, viens atgal“: nors spektaklio pirmoje pusėje kyla noras žingsnelius priskirti vienai ar kitai kategorijai, o šokėjas išgryninti, diagnozuojant kiekvienos prielankumą vienai iš dviejų šokio tradicijų, ilgainiui toks žaidimas netenka prasmės – šokančiųjų judėsena virsta nauju, nebeatpažįstamu dariniu. Turbūt tik Groblytės judesiuose iki pat pabaigos galime įžvelgti sąžiningą baleto vėliavos nešimą, išlaikant aiškias linijas ir labiausiai atpažįstamus plié, relevé ir chassé. Kaip po spektaklio prisipažino šokėja, jai buvo svarbu, kad Simonas neturėjo intencijos parodijuoti baleto. Tuo apkaltinti choreografo tikrai negalime.
Spektaklio choreografija sužavi sinchroniniu šokėjų judėjimu, kuris, padedant Ado Gecevičiaus ritmiškai muzikai, veda (nors taip ir nenuveda) į transo patirtį. Aiškios šokėjų išsidėstymo erdvėje formos, judesių pasikartojimas, intensyvus migravimas po sceną kiek per greitai išvargina atlikėjas – jų nuolankumas struktūrai ima irti žiūrovui nespėjus įsijausti. Nuovargį pastebime ne tik per tylos pauzę išryškintuose giliuose atodūsiuose, bet ir šokėjoms susidūrus ar sumaišius žingsnius.
Įdomu, kad būtent klaidos šįkart atliko svarbią funkciją – gal net reikšmingesnę nei iš anksto suplanuoti atodūsiai ar tirpstančios baleto pozos, greičiausiai nurodančios kūno maištą prieš sistemą. Netyčiniai choreografiniai trukdžiai įdomiai derėjo su Sharon Van Etten apokalipsine, keliskart sulėtinta, stipriai trūkinėjančia meilės balade „The End of The World“ bei keistai po erdvę judančiomis šviesomis, vienu metu apšvietusiomis dalį žiūrovų. Tą matydama ėmiau svarstyti, kas yra daroma tyčia, kaip dramaturginė „neklystančio“ baleto tradicijos kritika, o kas yra žmogiškos klaidos. Įdomu, kad tą žmogiškumą liudyti buvo kiek nejauku. Toks nepatogumo jausmas verčia susimąstyti ne tik apie „neklystantį“ baletą, bet ir apie „neklystantį“ šiuolaikinį šokį, įmantriau pasislėpusį įvairovės ir netobulumo estetikoje. Nors klaidas pastebėti sunkiau, meistriškumo lūkestis niekur nedingsta – ypač stebint šaltus, erdvėje paskendusius atlikėjų žvilgsnius, joms atliekant sinchroninius epizodus. Didžiąją spektaklio dalį demonstruojamas apatiškas neutralumas suponuoja, kad vyksta kažkas rimto, mes nesame kviečiami tiesiog mėgautis. Todėl ir klaidas priimame rimtai.
Svarbus emocinis poslinkis įvyksta antroje spektaklio dalyje: Aidulis solo epizode, kuriame gausu hauso elementų ir aktyvaus keliavimo po erdvę, matome palaikančią šypseną ir susižavėjimą Laurinavičiūtės, stebinčios kolegės šokį, veide. Tai iškalbingiausias viso spektaklio momentas, nes jame telpa ne tiek kolegiško ryšio įrodymas, kiek baleto ir hauso esminė skirtis, užfiksuota šioje mažoje detalėje. Dramaturgiškai tai keistas sprendimas, vėl nubloškiantis mus prie žaidimo, kuriame bandome įžvelgti kuo daugiau skirtumų tarp dviejų šokio stilių.
Skirtis čia labai aiški. Besimainančiame šokėjos žvilgsnyje – istorija, kuri pasakoja apie hauso stilių kaip idėjiškai bendruomenišką, improvizuotą, intuityvų ir teikiantį džiaugsmą bei artumą. Nors baleto ir hauso judesiai spektaklyje susipina, skirtingų tradicijų šaknų taip lengvai neišrausi. Baletas, kaip šimtmečius skaičiuojantis elitinio, „aukštojo meno“ simbolis, kontrastuoja su praėjusio amžiaus antrojoje pusėje afroamerikiečių ir lotynų amerikiečių bendruomenėse iškilusiu hausu, kuris, kaip ir kiti gatvės šokiai, veikė tarsi protesto forma bei svarbi mažumų identiteto dalis. Gana akivaizdus konkurencinis elementas balete hausui vertybiškai nepritinka – bendruomenės jungėsi į grūvą būti drauge, palaikyti vieniems kitus, o ne demonstruoti profesionalumą žiūrovams. Taip ir čia pagaliau pamatėme šokį, šokamą ne tik mums, sėdintiems žiūrovų kėdėse, bet ir viena kitai.
Galbūt 2025 m. stebėdami tokią kultūrų dialogo interpretaciją Vilniuje pametame dalį istorijos subtilybių kažkur tarp Italijos Renesanso epochos dvarų ir Čikagos bei Niujorko klubų. Tikriausiai tiems niuansams lemta pasireikšti visai kitu pavidalu – ne kaip tiltu tarp XV a. ir XX a. 7–8-ojo dešimtmečių, bet kaip asmeniškesne kiekvienos šokėjos istorija, kalbančia apie tai, ką jaunoms merginoms, užaugusioms posovietinėje Lietuvoje ir studijavusioms užsienyje, reiškia šie šokių stiliai šiandien ir kaip jie reiškiasi jų kūnuose – tvirtai remiantis į įdiegtą pamatą, laisvai spyruokliuojant išsilaisvinimo ritmu. Ir galbūt toks suaktualintas, autobiografinis žvilgsnis į baletą ir hausą žiūrovams gali tapti tikresniu pagarbos tradicijai ir protesto sistemai simboliu nei giliai išreflektuotų, laikmečiu ir geografija nutolusių istorinių įvykių reprezentacija.
Nors viso spektaklio metu atrodė, kad tai eskizas, kuriame dar matuojami tinkamiausi kostiumai, repetuojami žingsniai, bandoma atrasti vieningą kalbą tarp skirtingų atlikėjų, kūrinys tikrai palieka numanomą pažadą, kad bus puoselėjamas – kaip besitęsiantis hauso ir baleto jungčių tyrimas ir kaip jaunų šokėjų profesinės savasties lipdymas.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
