Adventinė saulėgrįžos rapsodija

Šventinis Kalėdų ir Naujųjų metų laikotarpis baigėsi. Ta proga kviečiu sugrįžti į dar ankstesnį laiką – adventą, susikaupimo ir ramybės metą, turintį senas tradicijas, kuriose susitinka krikščionybės ir liaudies papročiai. Tai ne tik Kristaus gimimo laukimas ar masinio dovanų pirkimo laikotarpis, bet ir su gamta glaudžiai susijęs žiemos saulėgrįžos laikas. Šią žiemą diena pradėjo ilgėti gruodžio 21-ąją. Simboliškai sutapo, kad tą patį vakarą Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje suskambo kompozitoriaus Mantvydo Leono Pranulio šiuolaikinė lietuvių advento rapsodija „Pamigį pabudo“ (organizavo Vilniaus etninės kultūros centras). Kartu su kompozitoriumi (fortepijonas) šį kūrinį atliko aštuonių instrumentininkų ansamblis bei keturi dainininkai, surengę šiuolaikine kalba prabilusį folklorinės muzikos ritualą.

Rapsodijos „Pamigį pabudo“ pagrindą sudaro dzūkiškos advento dainos. Kūrinio idėja atsispindi jo pavadinime – perteikti šio laiko transformacinę prasmę, chaotišką žmogaus ir gamtos ciklo atsinaujinimą, „pabudimą“ iš miego. Rapsodijos žanras čia puikiai dera – tai laisvos formos kūrinys liaudies dainų temomis. Solistai Greta Gražulytė, Jogailė Jurkutė, Martynas Mockevičius ir Julija Vilkaitė po vieną žengia į sceną. Tačiau vokalinės partijos – tik dalis plataus muzikinio šėlsmo. Čia susilieja skirtingų stilių gijos – liaudies, šiuolaikinė muzika, džiazas ir improvizacija. Kūrinio struktūra primena mistinį ritualą, ir nors jis nuveda įvairiais keliais, pabaigoje vėl sugrįžtama prie panašaus kaip pradžioje apeiginio pobūdžio.

Ritualinis, lėtas būgno ritmas ir burdoniška instrumentuotė tampa pagrindu dainai „Kałė kałė genelis“, vėliau pereinama į šviesesnę erdvę dainoje „Tu pucinėli kudrėvas“, kur dominuoja skaidri harmonija ir styginių tembrai. Nerimo sluoksnį suteikia smuiko kuriami sirenos efektai, vedantys į ilgesingą „Bėginėjo povelė po dvarų“. Trumpa, ritmiškai artikuliuota „Gili upelė“ sudaro kontrastą, o „Oi po zariu“ su religiniais motyvais atskleidžia krikščioniškų ir liaudies tradicijų susiliejimą. Tarp šių epizodų išauga beveik improvizacinis, į transą vedantis intensyvumas, ypač ryškus Kornelijaus Pukinskio saksofono solo.

Kūrinyje perteikiamos žmogaus gyvenimo būsenos: nuo susikaupimo, ilgesio, nerimo ir liūdesio pamažu einama į chaosą, džiaugsmą ir galiausiai – atsinaujinimą skelbiančią šventę. Šios stichijos muzikoje suvaldomos – nuo lėtų, lyriškų, vietomis labai liūdnų melodinių linijų ir šviesių harmoninių bei tembrinių sąskambių išsiplėtojama iki ritmiškai charakteringų ar net transo būsenų. Dzūkų dainoms būdingos ypač plačios, puošnios melodijos, dažnai nepastovus ir sudėtingas ritmas. Jų motyvai įmantriai pinami instrumentinėse partijose.

Muzikinė kalba šiuolaikiška – pasitelkiami džiazo, improvizacinės, kartais minimalistinės muzikos principai, garsiniai efektai. Pavyzdžiui, dainą „Bėginėjo povelė po dvarų“ įveda kylantys styginių glissando, o itin lyrišką dainos melodiją palaiko nerimo kupinas virpėjimas. Ritmika taip pat labai svarbi. Kai kurie epizodai aiškiai artikuliuoti ir charakteringi. Pavyzdžiui, artėjanti prie kulminacijos „Sesula, sesul mano jaunoji“ pasižymi greitu ir nepastoviu ritmu, kurį staigiai pakeičia neapibrėžta, atmosferinė, kone transinė būsena dainoje „Vai tu kuosela, leliumoj“. „Šokite, mergos, tancavokit“ tarsi suvaldo šį atmosferiškumą – grįžtama prie ritualo, o polimetrinis dainos ritmas dar labiau išryškinamas perkusinėje instrumentuotėje. Natūralus ritmo motyvų panaudojimas, pinant instrumentines partijas, svarbus ir kitų dainų kontekste.

Didžioji dalis dainų – apie meilę arba apie savotišką romantiką. Kartu tai lietuvių mitologijos ir gerai atpažįstamos metaforų kalbos pavyzdžiai. Kiekvienas paukštelis karvelė, povelė, vanagėlis tampa dviejų žmonių santykių dramos simboliais tarp laisvės ir įsipareigojimo, ilgesio ir meilės. Tai taip pat naujų pradžių ženklas ir savotiška ritualo dalis. Daina „Oi po zariu“ su religiniais motyvais – pavyzdys, kaip krikščioniškos tradicijos tapo liaudies tradicijomis ir kaip tai, ką galėtume vadinti giesme, virsta daina. Galiausiai kulminacinė „Oi atvažiuoja Kalėda“: visi keturi vokalistai susivienija scenoje, jų partiją papildo saksofono solo.

Dažnai pasitaiko, kad siekiant aktualizuoti folklorą ir pritaikyti jį šiuolaikinei muzikos kalbai, nesvarbu, apie kokį muzikos stilių kalbėtume, muzika suvienodėja, praranda autentiškumą. Šiame projekte autentiką pavyksta išlaikyti. Senųjų dainų dermės prigyja šiuolaikinėje interpretacijoje, tad net ir pasitelkiant modernias muzikos kalbos priemones, džiazinę interpretaciją ar improvizaciją jos išlieka kaip pagrindas. Kitas svarbus aspektas – autentiškas vokalinis atlikimas, kurį puikiai įgyvendino solistai, išlaikydami unikalią atlikimo manierą ir tartį. Tai labai svarbu, nes šios melodijos – viso kūrinio pagrindas. Klausytojas įtraukiamas į ritualą, kviečiamas pasiduoti grynai muzikinei tėkmei, kuri neša vientisa, nors ir nepastovia srove.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama