Betono aidai ir batuto ritmai
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Šiuolaikinio cirko ir teatro spektaklis „Šarūnas“ (rež. Gildas Aleksa), pristatomas šiuolaikinio cirko platformos „Teatronas“, pasitelkia Vinco Krėvės to paties pavadinimo dramą ne kaip siužetinį pagrindą, o kaip atspirties tašką šiuolaikinei žmogaus būsenai tyrinėti. Vietoj pikto kunigaikščio istorijos čia atsiveria vidinės sumaišties, kartų įtampos ir lūkesčių spaudimo paveikslas – nuolatinė būsena tarp troškimo judėti ir negalėjimo žengti pirmyn. Aleksos kuriamas sceninis pasaulis jungia teatro psichologiją ir šiuolaikinio cirko fiziką, tapdamas erdve, kurioje veikėjo aplinka tarsi pati ima šokti ir svyruoti kartu su juo.
Spektaklis prasideda dar iki oficialios pradžios. Pauliaus Markevičiaus kuriamas personažas nerimastingai laukia – šokinėja, trepsi, murma, įdėmiai stebi besirenkančius žiūrovus. Fone lyg įkyrus musės ar uodo zyzimas skamba Jokūbo Tulabos sukurtas garso takelis. Scena tampa šiuolaikinio cirko ir tradicinio teatro sankirtos tašku, į kurį žiūrovas įtraukiamas dar prieš pakylant uždangai. Atmosfera kuriama ne deklaratyviai, o pasitelkiant detales, kurios iškart patraukia žiūrovo dėmesį.
Po Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ dramaturgijoje įsitvirtino archetipas, kuris iki šiol veikia kaip daugelio scenos herojų modelis. Tai figūra, nuolat balansuojanti tarp veiksmo ir neveiksnumo, tarp ryžto ir abejonių; figūra, verčianti žiūrovą labiau stebėti vidinį veikėjo labirintą nei jo išorinius poelgius. „Šarūnas“ – ne išimtis. Hamletiškumas čia nėra tik literatūrinė aliuzija – tai svarbiausias dramaturginės analizės taškas. Markevičiaus personažas – abejojantis, savyje klimpstantis veikėjas, ne tiek mitinis vadas, kiek žmogus, kurio vidinės kovos ryškesnės už išorines. Režisierius sąmoningai atsisako herojaus monumentalumo ir kuria jautrią, nerimo kupiną sceninę erdvę.
Ši vidinė įtampa natūraliai persikelia ir į santykį su kitais personažais, o ypač su tradiciškai suvokiama motinos figūra, kuri tampa pagrindiniu spektaklio moraliniu centru. Konfliktu tarp Šarūno ir motinos atskleidžiamos esminės kūrinio mintys: ambicija, varžančios aplinkos kritika ir jos lūkesčių nepaisymas, kartų skirtumai ir bandymas ištrūkti iš uždaro rato, kuriame nebėra vietos augti ir tobulėti. Tai dramaturginis sprendimas, lemiantis daugiau tvarkos nei rizikos, tačiau būtent šis paprastumas galiausiai suteikia spektakliui emocinio atpažįstamumo ir klasikinio pagrindo, kontrastuojančio su šiuolaikinės formos eksperimentais. Šią dinamiką dar labiau sustiprina atlikėjų darbas: Markevičiaus kuriamas fizinis bei emocinis Šarūno portretas išryškina jo prieštaringumą, o Mildos Jonaitytės motinos vaidmuo subtiliai jungia tradicinį santūrumą su vidine tvirtybe. Be to, akrobatės Gabrielė Emilija Aidulis ir Aino Mäkipää, viso spektaklio metu veikdamos ant batuto, materializuoja Šarūno vidinį pasaulį – jo chaotišką energiją, impulsyvumą bei emocinius svyravimus ir sukuria dar vieną personažų struktūros sluoksnį.
Spektaklyje tekstas ir fizinis veiksmas veikia kaip du lygiaverčiai dramaturginiai lygmenys, esantys vienu metu ir nuolat vienas kitą komentuojantys. Markevičiaus nerimastinga pradžia – šokinėjimas, trepsėjimas, žvilgčiojimas į žiūrovus – iškart tampa spektaklio toną formuojančiu impulsu, kuris beveik svarbesnis už tariamus žodžius. Šis simultaniškumas išlieka per visą spektaklį: žodis dažnai neprilygsta kūnui savo intensyvumu, o tam tikrose scenose net tampa savotišku fonu fiziniam impulsui. Ypač tai išryškėja, kai atlikėjos, judėdamos ant batuto, tarsi pertraukia arba aplenkia kalbamą mintį, sukuria jos ironiją ar emocinį akcentą. Kai tekstas ima trauktis į antrą planą, spektaklis natūraliai tampa įtaigesnis – judesys sukuria tai, ko dramaturgija tik iš dalies siekia. Toks dvigubas pasakojimas mažiau orientuotas į siužetinį nuoseklumą – žiūrovui ne visada leidžiama sekti aiškią fabulos kryptį. Auditorija kviečiama klausytis spektaklio ritmo, fiksuoti nuotaikų svyravimus bei pajusti kūno ir teksto trintį, kurioje ir formuojasi pagrindinė „Šarūno“ kalbėjimo logika.
Vizualinė spektaklio kalba, sukurta scenografės ir kostiumų dailininkės Kotrynos Klaros Rupainytės, veikia kaip savarankiška pasakojimo linija. Ant Šarūno švarko išsiuvinėtas stuburas tampa daugiareikšmiu ženklu – jame telpa ir lyderystės ambicija, ir trapumo, vidinės lūžio ribos nuojauta. Kostiumų sprendimai aiškiai brėžia kartų skirtį: vyresnes veikėjas įkūnijančios Milda Tumė ir Milda Jonaitytė vilki viduramžių siluetus primenančias sukneles, suteikiančias jų vaidmenims ceremoninį, sustabarėjusios tradicijos atspalvį, o Šarūno apranga šiuolaikiška, aštri, vizualiai žyminti jo bandymą pabėgti iš paveldėtos sistemos. Minimalistinė scenografija – batutas ir suolas – veikia kaip jungtis tarp teatro psichologijos ir cirko fizikos, o brutali Naujosios Vilnios „Dūmų fabriko“ erdvė suteikia spektakliui ne tik estetinį kontekstą, bet ir savotiškos įtampos, kuriai tvyrant tekstas, kūnas ir erdvė ima funkcionuoti kaip vienodai svarbūs elementai.
Šioje šiuolaikinio cirko ir teatro sankirtoje „Šarūnas“ atsiskleidžia kaip spektaklis, kuriame klasikinio veikėjo vidinė drama įgauna naują, fiziškai pulsuojančią formą. Gildas Aleksa pasitelkia Vinco Krėvės suformuotą mitologinį karkasą, tačiau galiausiai kuria savitą, šiuolaikiniam žmogui atpažįstamą pasakojimą apie nepakeliamą lūkesčių svorį ir bandymą ištrūkti iš varžančių normų. Kūnas, tekstas ir erdvė čia tampa lygiaverčiais pasakojimo dalyviais, o aktorių Pauliaus Markevičiaus, Mildos Jonaitytės, Mildos Tumės, Gabrielės Emilijos Aidulis ir Aino Mäkipää darbas leidžia šiai vidinei kovai įgyti aiškią, ritmiškai kintančią sceninę formą. O jei dramaturgijos posūkiai kartais atrodo pernelyg pažįstami, spektaklio estetika ir atlikimas juos gerokai pralenkia – būtent jie sukuria kūrinio tapatybę.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
