Ko laukti 2026-aisiais. I dalis
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Štai ir dar vieni metai, kol sulauksime jų pabaigos ir stos kiti. Visi kažko vilsis, apie kažką svajos, o gal ir ne. Šiais metais, kaip ir kiekvienais, pasirodys įdomių filmų, tačiau tik juos pamatę galėsime vertinti, ar jie buvo verti mūsų laiko. Jei norisi sausį pradėti su viltimi, kad geras kinas niekur nedingo, labai rekomenduoju pasižiūrėti „Slaptąjį agentą“ („O Agente Secreto“, rež. Kleber Mendonça Filho, Brazilija, Prancūzija, Vokietija, Nyderlandai, 2025), sužavėjusį savo nesuskaičiuojamais sluoksniais, atmosfera ir, svarbiausia, netikėtumo akimirkomis, kurių mūsų gyvenime taip trūksta.
Kaip ir kasmet, bus vadinamųjų filmų-įvykių. Tokiu turbūt jau vadina Christopherio Nolano „Odisėją“ („The Odyssey“, JAV, D. Britanija), dar iki premjeros apipintą kalbomis apie filmo mastelį, filmavimo technologijas ir „kino sugrįžimą į kiną“. Filmas jau dabar pristatomas kaip pirmasis visiškai nufilmuotas IMAX, tačiau pasigirsta ir klausimų, ar technologinis ambicingumas taps priemone permąstyti mitą, ar pats mitas bus tik pretekstas dar vienam reginiui.
Vizualumu turėtų nenusileisti ir šiais metais pasirodysianti Denis Villeneuve’o „Kopa. Trečia dalis“ („Dune: Part Three“, JAV), tačiau, priešingai nei Nolanui, Villeneuve’ui bus svarbu dekonstruoti mitą – kaip yra užsiminęs režisierius, trečias filmas turėtų tapti pabaiga ir kritišku žvilgsniu į mesianizmą.
Pirmoji šių metų adaptacija pasirodys jau vasario mėnesį – tai britų aktorės, scenaristės ir režisierės Emerald Fennell, jau turinčios „Oskarą“ už scenarijų („Perspektyvi mergina“) filmas „Vėtrų kalnas“ („Wuthering Heights“, JAV, D. Britanija). Pagrindinius veikėjus įkūnys du nuodėmės verti aktoriai – Jacobas Elordi ir Margot Robbie. Jau kalbama, kad Fennell nesiekia švelninti romano brutalumo, priešingai, jį akcentuoja, kurdama estetiškai rafinuotą, bet emociškai nemalonų pasaulį. Vizualinė stilistika, sprendžiant iš pirmųjų vaizdų ir treilerio, balansuoja tarp gotikinės romantikos ir sąmoningai modernių detalių, kurios neleidžia istorijai nugrimzti į saugų kostiuminį kiną. Šioje versijoje meilė – ne išgelbėjimas ar likimo pažadas, o destruktyvi jėga, griaunanti tiek personažus, tiek jų aplinką.
Jau sausio mėnesį pasirodys „28 metai po: kaulų šventykla“ („28 Years Later: The Bone Temple“, D. Britanija, JAV), kurio scenarijų rašė tas pats Alexas Garlandas, tik į režisieriaus kėdę šįkart sėdo ne Danny Boyle’as, o Nia DaCosta („Bitininkas“, 2021). Rašoma, kad šįkart dėmesys krypsta ne į patį virusą, o į tai, kas nutinka visuomenei, kai smurtas tampa norma, o atmintis – ritualizuota. Tokia kryptis leidžia manyti, kad filme bus labiau orientuojamasi į moralinį nuovargį ir galios struktūrą nei į tiesioginį siaubą, mat visuomenė prie katastrofų jau pripratusi. Taigi tęsinys dar kartą bandys pasakyti daugiau, nei tik pratęsti savo paties mitą.
Pernai metų pabaigoje pasirodžiusį Guillermo del Toro be galo tradicinį „Frankenšteiną“ pratęs Maggie Gyllenhaal „Nuotaka!“ („The Bride!“, JAV). Laisvai perrašydama „Frankenšteino nuotakos“ mitą ir perkeldama jį į XX a. 4-ojo dešimtmečio Ameriką, Gyllenhaal, sprendžiant iš pirmųjų aprašymų, domisi ne tiek siaubo žanru, kiek moters kūno, troškimų ir „monstriškumo“ socialine samprata. Vizualiai filmas, kaip teigiama, balansuos tarp art deco elegancijos ir sąmoningai agresyvios, beveik punk estetikos, kai grožis ir atstūmimas egzistuoja greta. Gyllenhaal labiau rūpi ne klasikinė siaubo įtampa, o klausimas, kas nutinka, kai moteris atsisako patenkinti kieno nors kito fantaziją, – net jei tas atsisakymas ją paverčia grėsme.
„Ir velnias dėvi „Prada“ 2“ („The Devil Wears Prada 2“, JAV) verta laukti vien dėl Meryl Streep. Jos įkūnyta Miranda Pristli dabar gyvena pasaulyje, kuriame ilgai valdytas mados žurnalas nebeatrodo toks nepajudinamas – spausdintos spaudos nuosmukis verčia ieškoti kompromisų ir sąjungų. Ironiška, kad viena jų – buvusi asistentė Emili (Emily Blunt), dabar jau pati įtakinga medijų žaidėja ir nebe pavaldinė, o varžovė. Ši siužetinė rokiruotė leidžia filmui kalbėti ne apie kerštą ar nostalgiją, o apie tai, kaip keičiasi galios centrai industrijoje, kuri mėgsta apsimesti amžina. Neatsitiktinai filmavimo metu paskui kūrybinę grupę visame Niujorke sekiojo paparacai – tęsinys nuo pat pradžių buvo suvokiamas kaip kultūrinis įvykis. Gal jie būtų galėję palaukti Milano mados savaitės, kai Streep ir Stanley Tucci, įsikūniję į savo personažus, sėdėjo pirmoje „Dolce & Gabbana“ šou eilėje, ir Miranda Pristli akimirką atsidūrė greta Annos Wintour, galutinai supainiodama ribas tarp kino ir realybės.
Turbūt kažkuriame A klasės festivalyje šįmet pasirodys „Roma Elastica“ (Prancūzija, Italija) – naujausias Bertrand’o Mandico filmas, nukeliantis į 9-ojo dešimtmečio Romą, į kurią aktorė atvyksta filmuotis paskutiniame savo karjeros filme. Kaip ir ankstesniuose Mandico darbuose, pasakojimas greičiausiai bus labiau apie būsenas, fantazijas bei kino istorijos vaiduoklius. „Cinecittà“ studijos ir itališko kino legendos taps ne fonu, o aktyviais veikėjais ir mitologizuota erdve, kurioje kinas stebi pats save. Spaudoje filmas apibūdinamas kaip savotiškas meilės laiškas italų kinui, bet Mandico meilė turbūt bus persmelkta ironijos, kūniškumo ir sąmoningo dirbtinumo. Aktorių ansamblis, kurį sudaro Marion Cotillard, Noémie Merlant ir italų kino ikonos, sustiprina įspūdį, kad „Roma Elastica“ bus ne istorinė rekonstrukcija, o teatrališka atminties fantazija. Tai filmas, kuris, regis, kviečia ne prisiminti „aukso amžių“, o paklausti, kas nutinka kinui, kai jis pats tampa savo paties mitu.
Pastaraisiais metais vis dažniau pasirodo filmų apie pastangas išgyventi ne Žemėje, bet už jos ribų, o „Projektas „Sveika, Marija“ („Project Hail Mary“, rež. Phil Lord, Christopher Miller, JAV) šią kryptį tęsia. Pagal Andy Weiro romaną sukurtame filme Ryanas Goslingas vaidina mokslininką, kuris pabunda kosminiame laive praradęs atmintį ir pamažu suvokia, kad nuo jo sprendimų priklauso ne tik asmeninis išlikimas, bet ir Žemės ateitis. Kitaip nei daugelyje katastrofinių pasakojimų, čia didžiausią įtampą kelia ne veiksmas ar grėsmė, o pats mąstymo procesas – bandymas suprasti, prisiminti ir racionaliai veikti visiškos izoliacijos sąlygomis. Filmo režisieriai, dažniau siejami su lengvesniu pramoginiu kinu, šįkart imasi rimtesnės mokslinės fantastikos, kurioje humoras veikia kaip žmogiškumo ženklas. Neatsitiktinai spaudoje filmas apibūdinamas kaip „humanistinė mokslinė fantastika“ – pasakojimas apie atsakomybę ir gebėjimą ieškoti ryšio net tada, kai, regis, esi visiškai vienas.
Marijos vardas bus minimas ir kito filmo pavadinime – „Motina Marija“ („Mother Mary“, JAV), o ši su religija besiasocijuojanti figūra perkeliama į popkultūros ir įvaizdžio pasaulį. Naujausiame Davido Lowery filme Marija – tai popžvaigždė, kurią vaidina Anne Hathaway, po krizės ieškanti ne galimybės grįžti į sceną, o savo naujosios aš. Ji atsigręžia į buvusią draugę ir kostiumų dizainerę Sem (Michaela Coel), tačiau kūrybinė partnerystė pamažu virsta priklausomybės ir galios santykiu. Spaudoje filmas apibūdinamas kaip epinė popmelodrama, kurioje muzika, kostiumas ir scena tampa ne fonu, o pasakojimo struktūra. Neatsitiktinai originalias dainas kūrė Jackas Antonoffas ir Charli XCX, o Hathaway dainuoja pati. Popžvaigždės figūra filme suvokiama kaip šiuolaikinė ikona, beveik religinis objektas. Taigi „Motina Marija“ žada būti filmas ne apie šlovę, o apie jos kainą ir apie tai, kiek kūno, balso ir tapatybės tenka paaukoti tam, kad išliktum matomas.
Michaelas Jacksonas tapo turbūt viena didžiausių savo įvaizdžio aukų, tad nenuostabu, kad pasirodys ir filmas apie jį. Biografinio kino kontekste Antoine’o Fuqua „Maiklas“ („Michael“, JAV, D. Britanija) tikriausiai bus itin aptarinėjamas šįmet – juk tai filmas apie vieną labiausiai mitologizuotų popkultūros figūrų. Režisierius ir scenaristas Johnas Loganas („Aviatorius“, „Gladiatorius“) imasi sudėtingos užduoties papasakoti apie Jacksoną kaip apie globalų muzikos fenomeną, kartu neapeinant biografijos šešėlių, kurie iki šiol formuoja jo viešą įvaizdį. Pagrindinį vaidmenį atlieka Jacksono sūnėnas Jaafaras Jacksonas, o pats filmas nuo pat pradžių pristatomas kaip epinės apimties projektas. Spaudoje nemažai dėmesio skiriama ne tik filmui, bet ir klausimui, kaip ši istorija bus papasakota – ar biopikas taps dar vienu mitą stiprinančiu reginiu, ar bandymu pažvelgti į kainą, kurią tenka sumokėti už šlovę. Laikas parodys, ar filmas bus eilinis muzikinis įvykis, ar komentaras apie tai, kaip kinas geba kurti legendas.
Tačiau verta kiek atitolti nuo didžiųjų komercinių projektų ir palaukti intymesnio kino – naujo Hirokazu Kore-edos filmo „Atsigręžk“ („Look Back“, Japonija). Ši garsios japonų mangos ekranizacija pasakoja dviejų merginų iš mažo miestelio istoriją: jas sieja ir skiria noras kurti mangą, konkurencija ir bendras augimas, kol staigi tragedija priverčia permąstyti ne tik ateities planus, bet ir pačios kūrybos prasmę. Kore-eda sakė Tatsuki Fujimoto mangą įveikęs vienu prisėdimu ir beveik fiziškai pajutęs kūrinyje slypintį desperatišką ryžtą – jausmą, kad autorius negalėjo judėti pirmyn, kol šios istorijos nepapasakojo. Šis atpažinimas tampa svarbia filmo ašimi: „Atsigręžk“ kalba apie meną kaip ryšį, bet ir kaip naštą, lydimą kaltės, netekties ir tylios atsakomybės. Neatsitiktinai ir pats mangos autorius Fujimoto apie adaptaciją pasakė paprastai: jei filmą kuria Kore-eda, jam „nebėra ko pridurti“. Visa tai leidžia manyti, kad „Atsigręžk“ bus ne tiek adaptacija, kiek jautrus dialogas tarp dviejų kūrėjų – apie tai, kodėl kartais vienintelis būdas judėti pirmyn yra atsigręžti atgal.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
