Kelionė į niekur

„Tu niekada nesi vienas“, – Džėjui Keliui (George Clooney) sako į kelionę po Europą išvykstanti jo dukra Deizė (Grace Edwards). „Tikrai? Man atrodo, kad aš visada vienas“, – atsako jis nustebęs ir akivaizdžiai nesuprasdamas, ką ji turi galvoje, kai tuo pat metu prižiūrėtojas nustoja valyti jo namų baseiną, o apsauginis įteikia stiklinę šalto gėrimo. Sėkmės lydimas Holivudo aktorius Džėjus Kelis nepastebi, jog yra nuolat apsuptas žmonių – vadybininkų, asistentų, stilistų, kurie atiduoda daug savo jėgų, kad paties Džėjaus gyvenimas klostytųsi be nesklandumų. Neseniai „Netflix“ platformą pasiekęs režisieriaus Noah Baumbacho „Džėjus Kelis“ („Jay Kelly“, 2025, JAV, D. Britanija, Italija) pasakoja apie senstančią Holivudo žvaigždę, kuri ima suprasti, kad dėl karjeros paaukojo savo šeimą, draugus, o gal net ir patį save.

Dukters pasirinkimas atostogas praleisti su draugais, užuot pabuvus su tėvu, susitikimas su studijų draugu, kuris įsitikinęs, kad Džėjus pavogė jo gyvenimą, ir draugo bei režisieriaus, nuo kurio filmo ir prasidėjo Džėjaus karjera, mirtis priverčia jį atsigręžti į save. Kelis paskutinę minutę atsisako vaidmens naujame filme ir išsiruošia į kelionę po Europą, kuri tampa ir kelione per jo paties prisiminimus. Kartu su prisiminimais apie studijas ir vaidybos dėstytojo įspėjimu iškyla ir viena pagrindinių filmo temų – ar aktorius apskritai kada nors nustoja vaidinti? Net pats Kelis liūdnai konstatuoja: „Visi mano prisiminimai yra filmai.“ Ir jau netrukus bravūriškai, kaip tikra veiksmo filmų žvaigždė, iššokęs iš sustabdyto traukinio jis vejasi laukais senyvos moters rankinės vagį.

Nors iš pradžių pagrindinį vaidmenį filme turėjo atlikti Bradas Pittas, atrodo, kad „Džėjus Kelis“ tiesiog sukurtas George’ui Clooney. Aktorius neabejotinai turi ne tik senųjų Holivudo žvaigždžių išvaizdą, bet ir charizmą. Atrodo, kad ir pats Clooney šiame vaidmenyje mato dalį savęs – jo sukurtame Kelyje telpa saviparodija, nuovargis ir kartėlis, o geraširdiška šypsena (savotiška paties Clooney vizitinė kortelė) kaip skydas slepia tuštumą. Kai vienoje scenų Kelis pavadinamas „paskutine iš senųjų kino žvaigždžių“, akivaizdu, kad kalbama ne tik apie personažą. Ir tai tik patvirtindamas paskutinėje filmo scenoje (kuriai buvo pasiskolintos ištraukos iš realių Clooney darbų) Baumbachas meistriškai dar kartą nutrina ribą tarp aktoriaus ir jo personažo.

Kelio vadybininkas Ronas save laiko ne tik kolega, tačiau ir draugu, ir yra pasiruošęs bet kada jį išgelbėti iš bet kokios situacijos. Tai vienas jautriausių Adamo Sandlerio vaidmenų. Ronas – labai žmogiškas personažas, patiriantis gana skausmingą transformaciją: iš Kelio taip ir neišgirdęs, kad yra jo draugas, jis turi išmokti priimti nemalonius, tačiau savo paties gerovei būtinus sprendimus. Būtent Rono žmogiškumas ir transformacija yra tai, ko pritrūksta pagrindiniam filmo veikėjui, kuris kartais atrodo pernelyg schematiškas. Daug gyvybės filmui suteikia Albos Rohrwacher sukurta festivalio asistentė ir Džėjaus gidė, apmaudu, kad nuostabiai Laurai Dern teko labai vienplanis ir greit be jokio įspaudo iš siužeto dingstantis Lizos vaidmuo.

Baumbachas lieka ištikimas savo filmų braižui – jo ir scenarijaus bendraautorės Emily Mortimer dialogai tikslūs, kiek ciniški, intelektualūs. Subtilus humoras čia persidengia su melancholija. Iš  Paryžiaus į Toskaną 6-ojo dešimtmečio dvasios traukiniu keliaujantis režisierius puikiai žino ir tai, kaip reikia žaisti su Europos kino istorija, – nesunku atpažinti Truffaut ar Fellini kūrybos šešėlius.

Vis dėlto su kiekvienu Džėjų apleidžiančiu kolega filmo istorija vis labiau aižėja ir išsikvepia. Atrodo, kad Baumbachas nori apimti per daug. Filme kalbama apie šlovės kainą, kino industrijos būklę, vyrišką draugystę, šeimas ir kartas, užaugusias be tėvo. Vis dėlto temos slysta paviršiumi, kaip ir tie patys profesinės bei tapatybės krizės klausimai, kurie sukasi ratu, vis iškyla, bet nepateikia jokios naujos išvados.

Filme „Džėjus Kelis“ matome vienas geriausių, jautriausių praėjusių metų filmų scenų (išvažiuojantis tėvas, Kelio išėjimas į tamsų mišką ar traukinyje prieš veidrodį kartojami vardai) – jos spindi kaip atskiri elementai, tačiau nesusijungia į vientisą pasakojimą. Todėl ir ilga Džėjaus kelionė nenuveda ten, kur turėtų.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama