Ten yra dramblių

VDA galerijoje „Akademija“ 2025 m. gruodžio 12 d. atidaryta Jono Vaitekūno personalinė paroda „Tapyba, etiudai“. Dailėtyrininkė Rita Mikučionytė susirašinėja su menininku, VDA Tapybos katedros dėstytoju ir Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokytoju, kolega ir bičiuliu, apie parodą, eksponuojamų kūrinių sumanymus, tapybos savastis ir meno pedagogiką.

Jonai, buvome susitikę tavo parodoje „Tapyba, etiudai“ galerijos „Akademija“ antrame aukšte kelios dienos iki atidarymo ir kalbėjomės apie daug man svarbių dalykų. Pradėsiu nuo savo įspūdžių – ne taip dažnai tenka matyti gryną tikrą tapybą. Kai manęs klausia, kas tai yra, paprastai atsakau, kad pajaučiu intuityviai, tačiau galiu pagrįsti logiškai, vertindama daugiakalbį vaizdą, spalvos ir šviesos jungtį, spalvinius santykius, tapysenos charakterį, paviršiaus ritmiką. (Įdomu, ką tu pats apie tai sakytum.) Parodos anotacijoje minimos vėlyvojo sovietmečio spalvos ir atsiminimai, taigi kaip su vaizdais, kuriuos tapai? Eksponuojamų paveikslų, mažų paveikslėlių ir etiudų pavadinimuose slypi užuominos, lyg istorinių kelionių ženklai – Mardasavas, Kalvarija, Merkinė, Lukiškių kalėjimas, Katedra, Lukiškių aikštė, Pabradės poligonas... Galvoju, kiek daug palikta paslapties.

Kalbant apie etiudus / motyvus / vaizdus, kurie šioje parodoje yra esančių etiudų sukėlėjai, – tai jų būdingasis bruožas toks, kad jie yra „įgyventi“ arba, kaip čia dar pasakius, daugiau kartų nei kiti vaizdai matyti visokiomis (savo) akimis. Į juos žiūrėta ir ryte, kokią vasario 10-ą, taip pat priešpiet, neskubant. Ir vasarą. Ir skubant. Ir mašalams trukdant. Ir liūdnai būnant, ir dideliam džiaugsme be pagrindo, kaip tada atrodė. Ir dideliam džiaugsme su tikra ir aiškia priežastimi. Ir panašiai – žiemą – vasarą, t.t. Ir, žinoma, jie ilgai besinešioti mintyje, jų nematant. Paskui, naujai pamačius, vėl naujai nustembant. Taigi, pamatai vaizdą, pagal kurį jau planuoji, kaip nutapyti paveikslą., ir nešiojiesi sumanymą galvoje, – o jis kinta., ir, žinai, R, reikia atsakingai rinktis maršrutą, atsakingai rinktis sutiksimus žmones, atsargiai žiūrėti tolesnius vaizdus. Dažnai ir nepavyksta gerai „išvairuoti“.

(Toliau pavyzdžiai su Kalvarijos peizažu, kaip ir kas jį veikė. Ir su Lukiškių kalėjimo peizažu.) Kalvarijos peizažas, kuris buvo futbolo stadiono vietoje dar iki stadiono, tapytas šaltu oru. Tą vasarį, tą vasario dieną, buvo dešimt laipsnių šalčio ir nemažai sniego. Tokiu oru cinko baltieji aliejiniai „suvarškėdavo“. Pakeliui link to stadiono peizažo vietos reikėdavo eiti palei Kalvarijos miesto sodą, kurį juosė Šešupės kilpa, paskui pereiti tiltą ir sukti dešinėn link užtvankos malūno, kairėje paliekant kareivines. Einant pro miesto sodą, žieminį vaizdą tąkart užklojo atmintyje likęs karštos liepos dienos vaizdas: autoavarija, apsivertęs Газ-51 benzinvežis (vairuotojo nesimatė), srovele tekantis benzinas ir kelios mėlynos, panašios į dujines, liepsnelės. Užsižiūrėjus į stulbinantį reginį, atsikišusi šaligatvio plytelė akimirksniu nulupo dešinės kojos mažojo piršto nagą, o avarijos vietoje atsirado pašalinio asmens kraujo.

Tai taip ir išsitrina, išplinta laike paveikslėlio sukūrimo data.

Peizažas su Lukiškių kalėjimo tvora iki vaizdo pertvėrimo Istorijos instituto pastatu 1994 m. yra savyje talpinęs kun. Alfonso Svarinsko teismo 1983 m. veikėjus, jame vyko 1988 m. kalinių maištas ir jo malšinimas. Šie sluoksniai kuria, lemia paveikslo (paveikslų) spalvų sandarą (spalvinį charakterį).

Tuo jie skiriasi nuo etiudų (kuriuos būtų galima vadinti impresija ar impresionistiniais), kaip vienkartinio pamatymo vaizdai studentiškose praktikose.

Dar apie praeitį ir jos sakralumą, įtampas tarp parodoje rodomų 1980–1992 ir 2025 m. sukurtų darbų. Sutinku, kad skaičiai gali būti svarbūs kaip nuoroda į praėjusį laiką (bet sakoma – laiko nėra), kita vertus, metai praranda aktualumą, jei kalbėsime vien apie nepriekaištingai nutapytą vaizdą ar norą jį pakartoti. Turiu omeny 1988 m. (?) aliejiniais dažais tapytą kartoną „Merkinė (laidotuvių procesija eina pro Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos namą)“ ir du 2025 m. sukurtus enciklopedinių, prieš trisdešimt penkerius metus pradėtų „Karaliaučiaus veidų“ variantus – „Jaunas komunistas 3 arba blunkantis ir nuskaidrėjęs jaunas komunistas“ ir „Tamsesnis, arba tamsėjantis dramblys“. Kaip manai, kada prasminga kartoti tuos pačius vaizdus? Apskritai, kiek veiksminga meno strategija nuolat rodytis, keistis, taip pat savintis ar skolintis iš savo kūrybos?

Vaikščiodama po tavo parodą mąsčiau apie tikros tapybos duoklę ekspresionizmo klasikai, kad ir Edvardo Muncho ar Algimanto Jono Kuro kūrinių egzistenciniam liūdesiui. Neišvengiamai atsiminiau tavo artimiausios aplinkos tapytojus – tėvo Povilo Ričardo Vaitiekūno (1940–2025) ir brolio Justino Vaitiekūno kūrybą. Sakei, kad kelis savo etiudus, paveikslus atvežei iš tėvų namų Mardasave. Įdomu, ką tėvas vertino tavo kūryboje, apskritai kokių sąsajų, tavo požiūriu, galima rasti jūsų trijų, vienos šeimos tapytojų, kūrybinėse biografijose, vertinant ir tapybos mokymo svarbą?

Klausi apie poreikį / norą / suprastą reikalingumą rodyti / aiškinti / skleisti. Tai juk pagal pareigas esu auditorijos objektas, tenka kalbėti, rodyti, turėti nuomonę. Kartais net susidaro iliuzija, kad natiurmortas atstoja tapytą paveikslą (ir realiai yra netoli asambliažo). Ir tai ima sietis su kitu tavo klausimu – tapybos meno mokymu kaip viena iš jungčių su J.V. ir P.R.V. Tai šiuo klausimu galiu pasakyti tiek, kad P.R.V. buvo vienas iš nedaugelio mano mokytojų du kartus (laikotarpius). Pirmas – 1979 m. birželį ir liepą. Tada bastėmės po Kalvarijos apylinkes ir užduotys man buvo peizažai. Aiškino atvaizdo formą ir sandarą pagal vaizdo konkretybę. Akcentai buvo kompozicija, planai, šviesa ir apšviestumas, per tai ir paveikslo sandara. Svarbus dėmuo – pirminė nuostaba, kartais vaizdo paradoksas. Kitas kartas buvo studijinis, VDA ribose trečiame kurse, kur P.R.V. buvo mano tapybos dėstytojas. Tapiau jo pastatymus (modelius): akcentais tapo šviesa, taip pat – komponavimo metodiškumas. Ir technologinis daugiasluoksnės tapybos metodas, lemiantis specifinę paveikslo formos sandarą. Nesikišdavo į spalvinę sąrangą tiesiogiai, tik per pateikiamą natūros modelį arba per dažų mišinio patarimus.

Taip yra, kad studento atmintyje lieka mokymo būdas. „Pedagogika naudinga mokymui, bet ne menui“ (P.R.V.). Dabartinė mano pamoka „Trys priešstatos ir kur aš padėsiu savo akį“ yra savaip interpretuota P.R.V. kompozicijos paskaita tęstiniame laike.

Ir P.R.V., ir J.V. elegantiška piešinio kokybė man yra nepasiekiama. Čia jų stiprybė. P.R.V. japonizmas (gesto piešimas), sujungtas su geru akademiniu piešimu, anatomijos žiniomis ir meno filosofija, mano akimis, yra tobulas. J.V. piešinyje, manau, kiek mažiau lyrizmo, daugiau tiesmuko ir teisingo pastebėjimo. Abiem popierius ir pieštukas visada po ranka. Kaip matymo kareiviai. „Ką pamatai, tai ir yra pamatai“, – nežinau tiksliai, kuriam iš jų priklauso pasakymas, turbūt Justinui V., tačiau ir P.R.V. jį ištariant esu girdėjęs ne kartą.

Jei klausi, ką matau kūryboje bendra su saviškiais, tai bendri darbai: su J.V. – „Varymas“ 1995–1997 m. ir vėliau, iki uždarymo 2020 m., ir „Dėdė“ 2000–2001 m. Su P.R.V. „Trys rūsio dangčiai ir viena klaida“ 1994–1995 m. Mardasavo dirbtuvėje būdavau dažnai, P.R.V. dalindavosi poezija ir „brakakėzdų“ (taip vadino savo asambliažus) radimosi procesais.

Klausi apie egzistencinį liūdesį.. Egzistencinį liūdesį pakeiskime į Eg.. Eg.. kokį ten? ilgesį, pavadinkime tai ilgesiu dėl negalėjimo būti fiziškai Karaliaučiaus krašte Rytų Prūsijoje, ir maždaug bus teisingai. Taip jau yra, kad kelionė į Prūsiją, „Келионе и Прусия“, man yra labai svarbi. Esu ten buvęs ištisinę begalę kartų. Tiek daug kartų, kad tie buvimai susijungia į tęstinį kartą, jei taip galima sakyti. „Ten yra dramblių, namai ten dideli ir labai gražūs“, banalu plėstis apie liūdesio svarbą, reikia liūdėti.. Gal dar, kad pro Virbalgirę miela važiuoti, jei keliauji nuo Kalvarijos pusės. O jeigu nuo Kauno pusės, tada pro Šakius (...) link Kudirkos Naumiesčio, per Širvintos upelį link Širvintos (Кутузово).

Vėliau, po 2000-ųjų, kelionės tapo nerekomenduojamos (dėl politinių aplinkybių). Tai tie Karaliaučiaus vaizdai, rinkti iki 1990-ųjų, tapo realybės pakaitalu, „sunatūrėjo“, jų nebesuprantu kaip meno kūrinio, o matau juos kaip realybę, natūrą. (Paveikslas, su kuriuo ilgai būni kartu ne tik studijoje, „sunatūrėja“, tampa „gamta“, kurią norisi atvaizduoti. Jo nebesuprantu kaip meno kūrinio.) Taigi, nėra ir sau priekaišto dėl formalaus kartojimo.

Ir apie daiktus. Kurdamas asambliažus ar įgyvendindamas konceptualius sumanymus neretai metaforiškai panaudoji rastus objektus, kuriuose įžvelgiama autentiškai užkoduota istorinė-politinė prasmė. Šioje parodoje eksponuojamas „Taikinys iš dėžės“ ir maišo gabalas su užrašu „Exportkhleb“ (abu 2025 m.). Kaip tokie radiniai įprastai atkeliauja į tavo kūrybą, kur dažniausiai juos aptinki, kokia čia realaus ir fiktyvaus pasakojimo reikšmė?

Klausi apie „daiktus“.

Procesas kiek giminiuojasi su natiurmortais, nes yra įvairi materija ir yra tūrio. Yra mintis, ir tuomet ieškai aplinkoje, kas supančioje materijoje jau yra, bet dar net nenutuokia, kad tinka tai minčiai parodyti. Jeigu pradeda nutuokti – ima netikti, daiktą reikia užklupti klastingai. Pavyksta, nes Daiktai žioplai tikisi išnaudojimo tik pagal funkciją. Tai toks kaip ir rinkėjo – derintojo ir šiek tiek medžiotojo darbas. O viskas, kas yra, (jau) yra (nyksta).

Pranciškonys, 2025 XII 30 vakaras ir 2026 I 3 rytas

J

Paroda veikia iki sausio 9 d.

VDA galerija „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius)

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama