Apie mitus ir dogmas
7 meno dienos
Turinį įkėlė
2019 m. pasirodęs Riano Johnsono filmas „Ištraukti peiliai“ („Knives Out“) suteikė naujos gyvybės klasikinio detektyvo žanrui ir grąžino jį į didžiuosius ekranus. Įkvėptas XX a. kine figūravusių vadinamųjų whodunnit („kas tai padarė?“) istorijų, Johnsonas sukūrė filmą, kuris veikė kaip populiarių detektyvinių istorijų pastišas ir žaidė žanro tropais, egzistuodamas belaikėje stalo žaidimo „Cluedo“ archetipų kupinoje tikrovėje.
„Ištraukti peiliai“ sulaukė tokio didelio pasisekimo (daugeliui tai buvo paskutinis apsilankymas kine prieš pat pandemiją), kad jo teises nusipirko „Netflix“, užsakiusi dar du filmus. 2022 m. pasirodė „Stiklinis svogūnas. Ištrauktų peilių paslaptis“ („Glass Onion. A Knives Out Mystery“, rež. Rian Johnson), o šiemet, gruodžio viduryje, – „Pabusk, numirėli“ („Wake Up Dead Man“, rež. Rian Johnson). Kol kas tai paskutinis serijos filmas, tačiau Johnsonas teigia, kad mielai sugrįžtų į šią tematinę visatą.
Nors „Ištrauktų peilių“ serija veikia žanro (ir „Cluedo“) rėmuose, Johnsonas siekia atspindėti platesnius socialinius diskursus. Pirmajame filme kalbama apie rasę, socialinę nelygybę, lytį, o antrajame, pasirodžiusiame 2022 m., ironizuojama neturinčių ką veikti milijardierių tema. Praėjus keleriems metams ši tema atrodo kiek mažiau juokinga, nors ją galima regėti kaip tamsią dabartinių skaitmeninių technologijų kapitalo ir politikos sankirtos prognozę.
„Pabusk, numirėli“ tęsia šią trajektoriją ir savo tematika yra filmas, atspindintis 2025-uosius bei kalbantis apie posttiesą, lyderystės kultą, žmonių virtimą mitais. Vis dėlto šioje tamsioje naratyvų kebeknėje Johnsonas sugeba rasti ir šviesos.
O filmo istorija tokia: bokso ringe jaunystėje žmogų užmušęs kunigas Džadas (Josh O’Connor) vėl nesuvaldo kumščių ir užvožia kolegai diakonui. Susirinkusi bažnytinė komisija sutaria dėl ganėtinai lengvos bausmės – kaip praneša vyskupas Langstromas (puikus, nors ir trumpas Jeffrey Wrighto pasirodymas), ne vienas Džadas norėjo taip pasielgti su tuo kolega. Nutariama Džadą išsiųsti į Niujorko valstijoje esančią nuošalią Amžinosios Tvirtybės Dievo Motinos parapiją, kurioje daug metų įsitvirtinęs monsinjoras Viksas (Josh Brolin).
Viksas tvirta ranka ir moraliniu šantažu valdo vis mažėjančią savo parapiją, kurioje pamaldžiausi – kažkada populiarus buvęs rašytojas Li Rosas (Andrew Scott), Sajus Dreivenas (Daryl McCormack), nesėkmingas ultrakonservatyvus politikas, Vera Dreiven (Kerry Washington), Sajų ne savo noru kaip sūnų užauginusi teisininkė, Simona Vivein (Cailee Spaeny), judėjimo negalią turinti violončelininkė, besitikinti tikėjimo galia vėl groti bei vaikščioti, ir Netas Šarpas (Jeremy Renner), su priklausomybe nuo alkoholio sunkiai susitvarkantis, žmonos paliktas daktaras. Bažnyčios operacijas valdo ir viskam diriguoja nepriekaištingai pasitempusi Marta Delakrua (Glenn Close), žinanti visų paslaptis.
Kiekvienas iš jų į Viksą žiūri kaip į autoritetą ir išganymą galintį suteikti pranašą. Na, o Viksas savąją parapiją paveldėjo iš senelio Prentiso Vikso (James Faulkner), dukrai palaidūnei Greisei (Annie Hamilton) žadėjusio visus didžiulius savo turtus, jeigu ši pasiliks su juo ir kartu augins sūnų. Vis dėlto Prentisas savo pažado netesėjo, ir Greisė tapo demone-puolusia moterimi, kuri nusiaubia bažnyčią, miršta ir tampa kekšės pasileidėlės mitu. Ant parapijos bažnyčios sienos iki šiol matoma vieta, kur kabojo jos sudaužytas krucifiksas, kad būtų priminta toji pirmapradė Ievos nuodėmė.
Filmo ekspozicijoje kaupiasi įtampa tarp Džado, besivadovaujančio meile grįsta, liberalia pozicija tikėjimo ir Bažnyčios klausimais, ir Vikso, kuris laikosi, švelniai tariant, konservatyvesnės doktrinos, teigiančios, kad Bažnyčia šiuolaikinėje visuomenėje yra praradusi neįtikėtinai daug ir turi atsikovoti savo pozicijas. Tad suprantama, kad įvykus mįslingai, teatrališkai Vikso žmogžudystei kaltinančios akys visų pirma nukrypsta į Džadą, nors laikui bėgant, žinoma, aiškėja, jog visi turėjo savų priežasčių pašalinti monsinjorą.
Į pagalbą vietinei policijai atvyksta ne kas kitas, o Benua Blankas (Daniel Craig), iš ankstesnių „Ištrauktų peilių“ puikiai pažįstamas detektyvas – komiškai kuklių JAV pietų valstijų teisininkų, Erkiulio Puaro ir Šerloko Holmso amalgamacija. Neišsprendžiamo, neįmanomo nusikaltimo narpliojimas – malonumas žiūrovams. Blankas teatrališkai vaikšto, balsu svarsto, patiria nušvitimus ir narsto vietinių parapijiečių kaulelius, o Džadas išgyvena nuoširdžią tamsią sielos naktį. Regime efektingą Craigo ir O’Connoro vaidybinę sinergiją – visa ko gyvenimo mačiusio, savo ateizmu besididžiuojančio detektyvo ir link palūžimo artėjančio kunigo duetas yra vienas stipriausių filmo aspektų.
Kaip ir pridera tokiam žanrais žaidžiančiam filmui, jame vyraujančios hiperbolizuotos emocijos šiek tiek komiškos, o personažai – savo susikurtuose kalėjimuose įkalinti archetipai. Vis dėlto Johnsoną labiausiai domina mitų kūrimas ir demagogijos mechanizmai – kaip Viksas priverčia žmones jam tarnauti ir paklusti, o neteisybei pasmerkti žmonės (šiuo atveju moteris) tampa moralizuojančia prevencine istorija. Tai ir yra „Pabusk, numirėli“ šerdis – įtampa tarp nuoširdaus tikėjimo ir dogmos, pasmerkimo ir malonės, teologijos mokslo popieriuje ir atjautos žmonėms. Ir nors laiką filme iliustruoja socialinių medijų kanalai ir visa ko filmavimas išmaniaisiais telefonais, šie klausimai aktualūs ne tik 2025 metais. Johnsono siūlomas vaistas dabartinio amžiaus negandoms – žmogiškumas ir atlaidumas anapus dogmos. Tačiau kirba klausimas, kiek nekvestionuojamų lyderių mitologijomis patikėjusių žmonių ši išvada pasieks.
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
