Šeši dešimtmečiai uostamiesčio scenoje: aktorė Jūratė Jankauskaitė

Teatro aktorė Jūratė Jankauskaitė-Stonkienė gimė Kaune 1936-ųjų spalio 19-ąją. Tapusi ketvirtosios Lietuvos valstybinės konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) aktorių laidos absolvente, ji 1959–1962 m. dirbo Marijampolės, tuomečio Kapsuko, dramos teatre, o šį uždarius 1963-iaisiais persikėlė į Klaipėdą, kurios dramos teatre dirbo net šešiasdešimt vienus metus. Praėjusią vasarą su teatru oficialiai atsisveikino, tačiau iki šiol vaidina Augusto Strindbergo dramoje „Tėvas“ (rež. Māra Ķimele).

Per ilgus metus teatro scenoje aktorė sukūrė daugiau kaip 140 vaidmenų, tarp kurių – marijampoliečių pamėgti Anela („Naujųjų metų naktį“), Marsela („Šuo ant šieno“), Natalja („Piršlybos“), Klaričė („Dviejų ponų tarnas“), Brazienė („Žmonės ir šešėliai“), Merė, Dženė („Jupiteris juokiasi“), Tatjana („Džiaugsmo beieškant“), Architekto žmona („Damoklo kardas“), Kapa („Raudonoji gėlelė“), Hanka („Turtingas vakaras“), Lika („Akla laimė“), Dženė („Marija Tiudor“), Teta Sima („Lagaminas su etiketėmis“) ir Diana („Būk vyras, Čelestinai“), o uostamiesčio scenoje publika aktorę įsidėmėjo kaip Lidą („Laiko meistrai“), Galią („Monologas apie vedybas“), Nastią („Dugne“), Mamatę („Sename dvare“), Žozefiną („Napoleonas Pirmasis“), Milę („Čia gyvena žmonės“), Heleną („Gražus sekmadienis piknikui“), Kyverienę („Trys mylimos“), Fani Elis („Premjera“), Megę Foulen („Lineino grožio karalienė“), Lenę („MarLenė“), Praskovją Ivanovną („Įnamis“), Šmėklos sužadėtinę („Šmėklų sonata“), Senutę („Mums viskas gerai“), Džuljetos auklę („Ei, Džuljeta!“), Izabel Berd, Misis Kid („Top girls“), Sofiją („Karalienė Luizė“) bei Ponią Alving („Tėvas“).

Su daugiau nei šešis dešimtmečius teatro scenoje praleidusia aktore kalbamės Klaipėdos dramos teatre, jos grimo kambaryje.

Gimėte ir užaugote tarpukario Kaune, smetoninėje Lietuvoje. Kokia buvo jūsų vaikystė? Iš kur tas polinkis į teatrą?

Polinkis į teatrą atsirado gana anksti, vaikystėje. Mamai, vienintelei iš dešimties vaikų, vietoje kraičio buvo duotas mokslas. Nepriklausomybės metais, iki karo, ji baigė keletą semestrų juridiniame fakultete, o prasidėjus sovietmečiui tokie žmonės buvo vežami į Sibirą. Taip mes atsidūrėme išvežamųjų sąrašuose ir apie tai sužinojome iš stribų vaikų, kurie tarpusavyje kalbėjo, ką išveš, ir kartą prasitarė, kad bus vežama ir Jūratės mama. Ši nieko nelaukdama naktį pasiėmė mane ir išvykome pas tolimus gimines, kad niekas nerastų. Iš pradžių slėpėmės pas gimines Aleknas kaime, o vėliau – tai pas vienus, tai pas kitus. Ryškiai prisimenu partizanų lavonus miestelių gatvėse, kraupius vaizdus. Kada į Lietuvą įžengė tarybinė armija, su mama persikėlėme į jos tėviškę Vaideginę, netoli Raguvos. Vokiečių okupacijos laikotarpis, kai mama dėstė Raguvėlės žemės ūkio mokykloje, man buvo įsimintinas, nes mokykloje buvo rengiami vaidinimai. Ten aš pirmąkart pamačiau teatrą, pasaką „Pelenė“, kuri paliko neišdildomą įspūdį, parodė kontrastą tarp baisios gyvenimo realybės ir teatro grožio.

Mano pirmieji pasirodymai scenoje susiję su poezijos skaitymu, nes ganėtinai anksti pažinau raides. Troškūnuose turėjome daug literatūros, tokios kaip „Trimitas“, „Naujoji Vaidilutė“, Bernardo Brazdžionio kūryba, Bronės Buivydaitės apsakymai, kuriuos aš perskaičiau, o tai neliko be pėdsako. Atėjo suvokimas, kad tarybų valdžia yra fikcija, kad reikia meluoti ir prisitaikyti, nes kitaip neišgyvensi. Po daugelio metų, prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, man pavyko per didelius vargus išsiveržti iš Sąjungos ir nuvykti pas tėvą į Kanadą, Lietuvoje palikus šeimą, dukras. Ten perskaičiau Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagą“ ir suvokiau, kad viskas, ką maniau apie sovietinę sistemą, yra tiesa. Grįžau gerokai pasikausčiusi ir savotiškai apsiginklavusi, gavusi patvirtinimą, kokiame blogio ir veidmainystės pasaulyje, kurio protas tiesiog negali suvokti, gyvename.

Ką prisimenate iš mokyklos?

Karui pasibaigus mama paliko savo tėvų namus ir išvyko į Troškūnus, kur aš galėjau eiti į mokyklą, o ji ten dėstė anglų kalbą, istoriją, geografiją ir kelis kitus bendruosius dalykus, nes labai trūko mokytojų. Mokykla buvo ypatinga, mat tuo metu joje dirbo panašios krypties žmonės, Smetonos laikų inteligentai. Šis laikotarpis man įsirėžė į atmintį: mokytojai dalyvavo saviveikloje, statė Kazio Binkio „Atžalyną“. Jį pamačiusi supratau, kad ir aš noriu dalyvauti tokiame procese, kaip spektaklio kūrimas.

Tad stoti į tuometę konservatoriją buvo savaime suprantamas dalykas?

Kaip tik tuo laiku į valdžią atėjo Nikita Chruščiovas, vyko tam tikri politiniai procesai ir greta jų Vilniaus konservatorijoje atsirado teatrinis fakultetas. Nuo pat septintos klasės neturėjau kitos alternatyvos kaip aktorystė. Dalyvavau visuose įmanomuose būreliuose – dramos, šokio, gimnastikos, daug sportavau, gyvenau dvigubą gyvenimą: kalbėti tai, ką reikia, o gyventi taip, kaip nori. Konservatorijoje kursą rinko Romualdas Juknevičius. Jis buvo „nusikaltęs“ tarybų valdžiai, jo ilgai neprileido prie fakulteto, o kai baigiau mokyklą, 1955-aisiais, jam buvo leista rinkti kursą. Tuo metu Vilniuje vyko Dainų šventė, kurioje dalyvavau. Nuėjau į konservatoriją pateikti prašymo, nors atrodė, kad ten neįmanoma patekti, nes kandidatavo daug žmonių, ypač merginų, savotiška gražuolių minia. Iš 130 stojančiųjų priėmė tik 15, buvo didelis konkursas, tačiau vis tiek nutariau pabandyti, pasitikėjau savimi. Juknevičius, būdamas geras psichologas ir jau brandaus amžiaus, matęs šilto ir šalto, patikėjo manimi. Manau, kad tuo laiku jis buvo vienas geriausių Lietuvos režisierių, kurį šiandien visi pamiršo.

Aš mokiausi ketvirtoje aktorių laidoje, tai dar buvo ganėtinai naujos studijos. Diplominis spektaklis buvo Henriko Ibseno „Nora“, jame atlikau pagrindinį vaidmenį. Iš pradžių man atrodė, kad niekas nesiseka, tačiau Juknevičius įžvelgė mano potencialą, pamatė, kad turiu aktoriaus profesijai reikalingus duomenis. Sakoma, kad gyvenimas – scena, o visi žmonės aktoriai, tačiau gyvenime labai įdomus žmogus scenoje savęs negali išreikšti, nes neturi vidinio jautrumo. Stodama buvau perskaičiusi Stanislavskį, tačiau daugiausia įtakos man padarė būtent Juknevičius, kuris nedaugžodžiaudavo, pasakydavo esmę, ko konkrečiai reikia vaidmeniui.

Stojant reikėjo dainuoti, aš prisiminiau dainą apie „didį vadą“, kuris jau buvo miręs. Man patiko melodija, dainą buvau atlikusi chore, pradėjau dainuoti ir, man dar nespėjus ištarti Stalino vardo, Juknevičius mane nutraukė, pagyrė, kad turiu gerą balsą, ir padėkojo. Man viskas pasidarė aišku (šypsosi). Jis visad mokėjo keliais žodžiais išreikšti tai, ko siekia savo statomame veikale. Jo spektakliuose aš buvau daugiaplanė aktorė, vaidinau Antono Čechovo vodeviliuose, Antanuką Juozo Baltušio pjesėje „Gieda gaideliai“ ir, žinoma, Norą, kurią komisija įvertino aukštais balais. Buvau traktuojama kaip universali, o ne vien lyrinė ar herojinė aktorė.

1959-aisiais, baigusi mokslus, išvykote dirbti į tuomečio Kapsuko dramos teatrą. Koks tai buvo gyvenimo laikas? Su kokiais režisieriais dirbote, kokius vaidmenis kūrėte?

Baigiant studijas pas mus atvyko vadinamieji „aktorių pirkliai“ iš Marijampolės, kurių gretose buvo tremtinys Stasys Čaikauskas, Kapsuko teatro režisierius. Jis pasirinko mane ir dar tris kursiokus – iš viso kurso keturis žmones. Taip mes atsidūrėme tuomečiame Kapsuke. Pirmasis mano vaidmuo ten buvo estų dramaturgo pjesėje „Naujųjų metų naktį“. Tai dramatinis vaidmuo: mergaitė po daugelio metų atsitiktinai sutinka savo tėvą. Vietiniai kritikai manęs nepriėmė, smarkiai kritikavo, bet po kurio laiko atvyko teatrologai, baigę studijas Maskvoje, tokie kaip Markas Petuchauskas, ir staiga mane pradėjo girti. Tada supratau, kad nuomonės būna įvairios, skirtingos ir bloga kritika nereiškia, jog kažką padarei negerai, – tai subjektyvi autoriaus nuomonė. Čaikauskas man skirdavo nemažai vaidmenų, o po poros metų sužinojome, kad teatras uždaromas. Iš pradžių galvojau apie kurį nors Vilniaus teatrą, tačiau buvome išsiųsti į Klaipėdą.

Ką prisimenate iš pirmųjų dienų uostamiesčio dramos teatre?

Vyrų kolektyvas mane sutiko entuziastingai, nes atvažiavo „naujas kadras“, „jaunas kraujas“ (juokiasi). Iškart buvau įvesta į spektaklį „Otelas“, kuriame kūriau Bjankos vaidmenį. Vieni smagiausių prisiminimų susiję su gastrolėmis. Apkeliavome visus įmanomus kultūros namus, visus miestelius ir kaimelius, buvome ten, kur įmanoma pastatyti bent minimalią dekoraciją. Važiuodavome dviem savaitėms, po to kelias dienas pailsėdavome, ir vėl į kelionę. Viešbučių nebuvo, veždavomės sulankstomas loveles, visi miegodavome vienoje patalpoje, kartais pačioje scenoje. Vieną naktį atsibudusi išgirdau, kaip kolega aktorius klausia kito, kodėl šis miega sėdėdamas. Paaiškėjo, kad jo lovelė sulūžusi, joje buvo galima prasmegti. Taigi, negalėdamas atsigulti, mano kolega miegodavo sėdėdamas (šypsosi). Po spektaklių vykdavo susitikimai su žiūrovais, buvo smagus laikas.

Beveik visas jūsų kūrybinis kelias uostamiestyje susijęs su režisieriumi Povilu Gaidžiu. Kokia tai buvo asmenybė? Ko iš jo išmokote?

Povilas Gaidys buvo baigęs mokslus Maskvoje, pas Mariją Knebel. Jis pastebėjo mano daugiaplaniškumą. Tik atėjęs dirbti, aktoriams davė charakteristikas. Man pasakė, kad esu perspektyvi, daugiaplanė aktorė, tačiau teatre mano biografija susiklostė taip, jog šalia pagrindinių – Žozefinos „Napoleone Pirmajame“ ar Mamatės „Sename dvare“ – vaidinau įvairius vaidmenis, ir charakterinius, ir herojinius, ir komiškus. Nelikdavau nepastebėta tiek kritikų, tiek publikos. Žinoma, kritika buvo įvairi, kartais tendencinga, kartais gera.

Per 60 metų Klaipėdoje matėte daugybę aktorių, kurie dirbo teatre nuo pat jo įkūrimo, didžioji dalis atėjo drauge su jumis ar prisijungė vėliau. Kokie aktoriai buvo jūsų autoritetai ar draugai? Su kokiu aktoriumi buvo įdomiausia, o gal ir lengviausia partneriauti?

Aš partneriavau su dauguma aktorių, be konfliktų, gražiai ir jaukiai. Nė apie vieną negaliu pasakyti nieko blogo. Sutikau daug talentingų asmenybių, nuo pačių pirmųjų, kurie teatrą atkūrė po karo, iki pačių jauniausių, dirbančių dabar.

Jūsų sukurta Mamatė Šatrijos Raganos „Sename dvare“ buvo vienas iš etapinių vaidmenų. Kaip jį kūrėte, kaip sekėsi bendradarbiauti su režisiere Kazimiera Kymantaite?

Tai patys šviesiausi ir gražiausi atsiminimai, jaučiau, kad esu reikalinga tiek teatrui, tiek publikai. Per gastroles, ypač Kaune, gatvėje sutikti žmonės mane sveikindavo ir dėkodavo už vaidmenį. Tai buvo vienas svarbiausių vaidmenų, dėl kurių norėjosi gyventi.

Klaipėdiečių teatras tam tikru laiku išgyveno tikrą aukso amžių. Povilo Gaidžio spektakliai „Laiko meistrai“, „Mindaugas“, „Mažvydas“, „Dramblys“, „Pirtis“, „Proletarinis laimės malūnas“ sukėlė didžiulį ažiotažą. Kokį pėdsaką Klaipėdoje paliko Gaidys?

Gaidys turėjo savo požiūrį ir teatro supratimą. Jis buvo komedijos meistras, puikiai pašiepė tarybinę tikrovę, į ją žiūrėjo kritišku žvilgsniu, per humoro prizmę. Pradėjęs dirbti Klaipėdoje jis statė valdžią pašiepiančius spektaklius, į kuriuos publika verždavosi. Kvailiai nesuprato, o protingi nieko nesakė. Niekada nebijojau vaidinti tokiuose spektakliuose, tačiau represuoti aktoriai šiek tiek vengdavo tokių vaidmenų. Aleksandro Kopkovo „Dramblys“, kuriame satyriškai žvelgiama į tarybų valdžią, publikos buvo itin mėgstamas. Vėliau, prasidėjus atgimimui, režisierius pastatė visą Justino Marcinkevičiaus trilogiją, kuri mūsų teatrą iškėlė į neregėtas aukštumas, buvome vieni iš pirmaujančių Lietuvoje, gastrolės Vilniuje praeidavo su milžinišku pasisekimu. Teatras turėjo tikslą, funkciją ir misiją – parodyti žmonėms kelią į nepriklausomybę. Šią misiją jis atliko garbingai.

Kaip kurdavote naują vaidmenį? Kaip jam ruošdavotės?

Kai gaudavau naują vaidmenį, jeigu jis mane „užkabindavo“, iškart į jį pasinerdavau. Niekada neturėjau problemų dėl atminties, greitai išmokdavau tekstą, stengdavausi pagauti charakterį. Režisieriai manimi nesiskųsdavo. Žinoma, yra buvę visko, simpatijų–antipatijų ar užgautų ambicijų, gyvenimiškų dalykų. Anuomet po spektaklių privalėdavome dalyvauti jų aptarimuose, per kuriuos, ypač pradžioje, pasisakydavau šiek tiek aštriau apie kolegų darbus, bet po kurio laiko ėmiau į viską žiūrėti tolerantiškiau ir geranoriškiau, neturėjau didelių konfliktų nei su kolektyvu, nei su režisieriais.

1990-aisiais Lietuva atgavo nepriklausomybę, o Klaipėda – teatrą, kuris buvo perstatytas ir smarkiai pasikeitęs, praradęs vokiškąjį veidą.

Senasis teatras turėjo labai jaukią salę, kurios gale buvo savotiškas barjeras, prie kurio mes žiūrėdavome, kaip vaidina kolegos, nes salėje nebūdavo vietos. Tą barjerą vadinome „Stanislavskio lože“ (juokiasi). Žiūrėdavome vieni kitų spektaklius, domėdavomės vieni kitų kūryba, mūsų teatras buvo aukštumoje. Gražius santykius ir spektaklius ėmė griauti teatro rekonstrukcija, trukusi aštuonerius metus. Mes buvome išblaškyti, pastatas perstatytas, viskas pasikeitė, o po antrosios rekonstrukcijos pasikeitė dar labiau. Ir ne tik architektūriškai – pasikeitė aktorių kartos, administracija, spektakliai...

Anuomet teatro šeima buvo kur kas gyvesnė nei šiandien...

Tada turėjome kolektyvą, branduolį, šeimą, nepaisant tarpusavio konfliktų, buvome draugai, tačiau buvo ir partinė „kuopelė“, kuri leisdavo sau iš ideologinės pusės, ypač per aptarimus, aštriai pasisakyti, o mes mėgdavome iš jų lengva forma pasišaipyti. Mūsų kolektyvas buvo šaunus... (atsidūsta). Šiandien teatre užsilikę keletas senųjų aktorių, bet viskas pasikeitė.

Teatre ne vienus metus veikė ansamblis „Kulisos“, kuriam rašydavote tekstus. Kokius pasirodymus rengdavote?

Po kiekvieno jubiliejaus teatre vykdavo banketas, kuriame pasirodydavo šis ansamblis. Esmė buvo apdainuoti jubiliatą, jo nutikimus, vaidmenis, pasireiškimus ir kitus dalykus. Kurdavome viską ekspromtu, kad ir po spektaklio. Vakar įvyko, o šiandien apdainuojame. Kiek vėliau gimė kitas ansamblis „Prisirpusios mėlynės“, jo veikloje nebedalyvavau.

Kokių kuriozų esate patyrusi scenoje?

Ko gero, juokingiausias kuriozas susijęs ne su scena, o su spalio revoliucijos metinėmis. Buvo privaloma dalyvauti mieste vykdavusiose demonstracijose, ir kažkas iš teatro, gal pats Gaidys, sugalvojo, kad mums reikia pavaizduoti revoliucijos ištrauką iš spektaklio „Laiko meistrai“. Vienas iš aktorių persirengė Leninu, nusigrimavo. Scenoje gal visai ir neblogai būtų atrodę, bet dienos šviesoje jo grimas atrodė kaip parodija. Aš persirengiau Lida Svanceva, revoliucioniere su odiniu švarkeliu ir automatu rankose, keli aktoriai su automatais stovėjo už mūsų važiuojančiame sunkvežimyje, o šiam iš paskos ėjo būrys žmonių su vėliavomis ir socialistinių užrašų plakatais. Tai buvo tokia parodija, kad mūsų teatrui uždraudė dalyvauti mieste vykstančiose demonstracijose, o mes tuo buvome labai patenkinti ir dėkingi (juokiasi). O scenoje, kažkokiame tarybiniame veikale, vietoj teksto „Veidai apšviesti“ aš pasakiau „Veidai apšveisti“. Režisieriaus padėjėjas Vytautas Narkevičius tokius „perliukus“ užsirašydavo ir viešindavo teatre, tad galėdavome kartu pasijuokti. Mūsų teatras šiuo atžvilgiu buvo išskirtinis, nes į visą tarybinę tikrovę žiūrėjo su humoru, iš satyrinės pusės.

Ar jums teko filmuotis kine?

Dar neįstojusią į konservatoriją mane pakvietė filmuotis kino filme „Ignotas grįžo namo“, jame kūriau Ignoto dukters Karusios vaidmenį. Buvau jauna, gal aštuoniolikos metų. Gavau progą susipažinti su kinu ir jo specifika. Tačiau Romualdas Juknevičius buvo itin skeptiškas kino atžvilgiu, manė, kad tai jaunų žmonių gadinimas, ir uždraudė savo kursui filmuotis, tad mažai kas ryždavosi laužyti taisykles. Keli kursiokai net išėjo iš studijų, kad galėtų filmuotis, o mano kino karjera nutrūko net neprasidėjusi. Vėliau televizija filmuodavo spektaklius ir tuščioje salėje, ir su žiūrovais, buvo įvairių bandymų, bet kinas taip nepavergė kaip teatras (šypsosi).

Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas palikus teatrą?

Po šešiasdešimt vienų darbo metų pernai oficialiai palikau teatrą, nors šiandien dar turiu vaidmenį spektaklyje „Tėvas“, kurį atlieku pagal sutartį, kaip samdoma aktorė. Man sunku priimti išėjimą iš teatro, savo amžių. Protu viską suvokiu – kad yra laikas dirbti, laikas išeiti, laikas gyventi, tačiau prie to priprasti itin sunku. Ilgą laiką turėjau vaidmenų, daug dirbau ir teatrui atidaviau nemažai metų, niekada nebuvau be darbo. Gal dėl to taip ilgai ir išsilaikiau teatre, ko gero, esu viena ilgiausiai Lietuvoje dirbančių aktorių.

Ką veikiate šiandien, kaip atrodo jūsų laisvalaikis? Klaipėdiečiai žino apie jūsų begalinę meilę jūrai ir sportui...

Aš visą gyvenimą susijusi su sportu, ir dabar galiu padaryti špagatą. Be abejo, esu turėjusi nemažai traumų, kurios bėgant metams nebeleido daryti specifinių akrobatinių judesių. Bet ir šiandien kiekvieną dieną pradedu mankšta, atlieku savo pratimus, kitaip negaliu. Taip pat domiuosi

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama