Kokie vizualiųjų menų įvykiai įsiminė 2025-aisiais
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Paulina Blažytė
Reikšminga laikyčiau Nacionalinėje dailės galerijoje veikusią parodą „Sidabro merginos“ – visuomet džiugu, kai tiek dėmesio (užtarnauto!) skiriama ilgai periferijoje buvusioms moterims menininkėms.
Daug kartų šiais metais džiaugiausi Radvilų rūmų muziejuje surengtomis parodomis – patiko „NSRD: informacija apie transformuotą situaciją“, „Visa tai, ko negalima daryti“, Janinos
Sabaliauskaitės „Malonumas“.
Žinoma, vienas svarbiausių šiais metais buvo ir yra kultūros bendruomenės susivienijimas. Nors jo aplinkybės liūdnos, vilties teikia kryptingumas, gebėjimas susiburti ir drąsiai ginti savo pozicijas, kovoti už jas. Matydama aplink save tiek motyvuotų, šviesių žmonių manau, kad mums viskas bus gerai.
Erika Grigoravičienė
Šiemet iš dailės įvykių man labiausiai įsiminė parodos, ypač kai kurių menininkių asmeninės. Pirmajai Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų kartai atstovaujanti Jurga Barilaitė Radvilų rūmuose surengė trečią ciklo „Gyvųjų sapnai ir mirusiųjų svajonės“ parodą „Ginklai ir slėptuvės“ (kuratorė Monika Kalinauskaitė). Be griaučius vaizduojančių sienos dydžio piešinių, keraminių urnų, tapybos darbų, skulptūrų, čia pilna ekranų: viename menininkė toliau ryžtingai kapoja moliu aplipdytas moliūgų galvas; kitas priešais jį primena, kad viskas prasidėjo smūgiuojant drobę dažuose pamirkyta bokso pirštine, kol ten išryškėjo kūdikio galva; dar kitame dirbtinio intelekto generuoti krankliai doroja karinius dronus.
Nemažai menininkių sėkmingai plėtoja tradicines dailės rūšis ir labiau domisi ne karo ir mirties tema, o ekologija, tapatybe, kultūros gyvastimi. Eglė Kuckaitė parodoje „Meteorai Kalne Čiaudo“ galerijoje „Kairė–dešinė“ eksponavo apie 30 naujų ofortų, atspaustų maišytais juodos ir ultramarino spalvos dažais. Gamtos ir kultūros procesai, elementai ir formos, augmenija, gyvūnai, žmonės, stichijos, dangaus kūnai, mitai, simboliai čia dalijasi, jungiasi, mainosi ir kerojasi į daugialypius skaidrius vaizdus. Ne mažiau įspūdingas menininkės gebėjimas poetiškai ir kartu racionaliai kalbėti apie savo kūrybą (žr. Jolita Liškevičienė, „Tarp mito, gamtos ir poezijos. Pokalbis su Egle Kuckaite“, 7md, 2025-10-31). Visų rūšių transgresijos meistrė Marta Vosyliūtė Pamėnkalnio galerijoje veikiančioje parodoje „(Ne)galvojant apie autoportretą“ (kuratorė Skaidra Trilupaitytė) leidžia viską liesti, nors, anot jos, „dalis dažų dar liula“. Galima paliesti aštuonkojo čiuptuvais mosuojantį krabo kiautą, žmogaus plaštakos skeletą virš drugio galvos, atvirą blizgančią piniginę. Autoportretai sumaišyti su daugybe kultūrinių nuorodų, aliejinė tapyba – su asambliažo, tekstilės elementais ir žodiniais komentarais, netikru lūpdažiu užrašytais ant aliuminio folijos.
Monikos Plentauskaitės tapybos parodoje „Kol aš laukiau tavo balso“ galerijoje „Meno niša“ man krito į akį sparnuotas juodas katinas, stebuklingomis galiomis prilygstantis garsiajam Nuodėguliui. Jauniausios kartos tapytojos Monikos Radžiūnaitės parodoje „Mišrūnai pekloje“ „Vartų“ galerijoje (kuratorius Linas Bliškevičius) magiškai dera paveikslai, kilimai ir sienų „graždirbystė“ (Kristijono Žungailos), žmonės ir žvėrys, praeitis ir ateities vizijos, svetimų kultūrų egzotika ir chtoniškųjų čiuptuvai po kojomis.
Viena gražiausių man šiemet Lietuvoje matytų parodų – „Suaugę sapnai“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje (kuratorė Monika Krikštopaitytė). Keturių tapytojų – Adomo Danusevičiaus, Eglės Gineitytės, Eglės Kuckaitės, Alinos Melnikovos – darbus sieja augalijos, migracijos, sapno motyvai, bet pirmiausia – optinė giminystė estetiniu režimu. MO muziejaus paroda „Amžinai laikina“ (kuratorės Giedrė Mickūnaitė ir Dovilė Barcytė) seno ir naujo, altorių ir instaliacijų, fotografijų ir servizų dialogais, arba „Orfėjo labirinto“ modeliu, primena 2009 m. Palazzo Fortuny Venecijoje vykusią parodą „In-finitum“. Ypač meiliai šnekučiuojasi kamuoliniai audros debesys Bronisławo Jamontto paveiksle „Vilniaus peizažas su ąžuolais“ (1932) ir katino pautus primenantys pilko dirbtinio kailio dūmai Vytauto Viržbicko instaliacijoje „Pokyčių vėjelis“ (2018).
Martyna Jurkevičiūtė
Pirmiausia pradedu galvoti apie visas parodas, į kurias šiemet nesuspėjau. Visus praleistus renginius, neišgirstus koncertus. Kiekvienais metais laikas šuoliuoja vis greičiau. O aš, bandydama šuoliuoti drauge, neišvengiamai susiduriu su nusivylimais ir ilgais „nepamatytų“, „nepadarytų“ sąrašais. Vis dėlto metai buvo turtingi ir sąrašo „pamatyta“ atžvilgiu. Londono meno scena, nors pripildyta didžiųjų, nepralenkiamų meno istorijos vardų, vis tolerantiškesnė ir atviresnė naujiems vardams, eksperimentams. Nebūti tarpdiscipliniškam dabar nebemadinga, o daugiausia šviesų krypsta į tekstilę, Indijos ir Nigerijos meną. Tai ne tik mano nuomonė – „Frieze“ meno mugė suteikia faktinių įrodymų. O meno rinkos atvirumas ir vis didėjantis kolekcininkų susidomėjimas nonmainstryminiais darbais po truputį keičia ir didžiųjų institucijų programas.
Neriant į įsiminusių parodų aruodą, mane itin nustebino Yoshitomo Naros tapyba „Hayward“ galerijoje – stipri, šmaikšti, pagauli. Berlyne, „Hamburger Bahnhof“, pavergė Kosovo menininko Petrito Halilajaus teatrališka opera „An opera out of time“, „Fotografiskoje“ buvo puiki kinų menininko Feng Li paroda. „Tate Modern“ paroda „Electric Dreams“ – tikrai vietoj ir laiku. Įsimylėjau Arpitos Singh tapybą, pristatytą „Serpentine“ galerijoje. Iš naujo atradau Ursulos K. Le Guin knygas, pamačiusi „AA School“ surengtą parodą „The word for world“. Tikriausiai kaip ir kiekvieną emigrantą, mane itin stipriai paveikė Do Ho Suh paroda „Walk the house“, sukėlusi nostalgijos, melancholijos jausmą. Gerai, kad po kelių dienų skrendu namo, nes namų temą nagrinėjanti paroda nukrapštė tėvynės ilgesio šašą ir, rodos, tik dar labiau pagilino niekuomet neužgyjančią tuštumos žaizdą. Deja, širdis žino, kad tie namai nebe tie, kuriuos atsimenu. Kasdien skaitau naujienas iš Lietuvos, stebiu draugų ir kolegų socialinius tinklus ir viliuosi, kad tai tik sapnas, tik utopinio romano naratyvas. Skrendu namo patikrinti ir bijau dabarties realybės.
Laima Kreivytė
2025-ieji neabejotinai išliks istorijoje kaip Kultūros protesto metai. Kai Čiurlionio „Jūros“ banga pakėlė menininkus ir žurnalistus. Agnė Jokšė buvo tas žmogus, kuris pakvietė kultūros bendruomenę burtis LTMKS kultūros komplekse „Sodas 2123“. Pilietinė visuomenė įrodė, kad gins laisvą žodį ir LRT nuo valdančiųjų politikų savivalės. Vėl suliepsnojo laisvės laužai prie parlamento. Šiemet ryškiausiai matomi drąsiausieji – Gintarė Masteikaitė, Karolis Kaupinis, Arūnas Gelūnas, Monika Gimbutaitė, Dagnė Vildžiūnaitė ir kiti Kultūros asamblėjos iniciatyvinės grupės nariai. Juos palaiko dirbančios ir kuriančios visuomenės atstovai (galime vadintis ir „smulkiąja buržuazija“, kaip įvardijo kairuolis filosofas, – juk „nedarome“ pinigų iš pinigų, nors kūrybinę inteligentiją veikiau vadinčiau prekariatu). Menas ir politika vėl tankiai susipynė kaip Sąjūdžio laikais. Neužtenka būti gera menininke, reikia būti ir drąsia laisvą žodį ginančia piliete.
Metų alegorinė figūra – Rūta Meilutytė. Jos sportiniai ir meniniai-aktyvistiniai performansai suteikia vilties ir kelia pasididžiavimo jausmą. Metų sportininkės apdovanojimo atsisakymas ir jautri daina per mitingą yra mus vienijantys pilietiniai gestai.
Šiuolaikinis ir modernusis menas yra daugiausiai ne tik simbolinio kapitalo generuojanti Lietuvos eksporto sritis. Lietuvos paviljonas „Performa“ bienalėje Niujorke, kultūros sezonas Prancūzijoje, Linos Lapelytės, Emilijos Škarnulytės, „Pakui Hardware“ tarptautinės parodos. Eglė Budvytytė – pirmoji nepriklausomos Lietuvos menininkė, atstovausianti Lietuvai Venecijos bienalėje solo.
Parodos. Svarbus įvykis – nauja Nacionalinės dailės galerijos XX a. I pusės ekspozicija (kuratorės Giedrė Jankevičiūtė ir Gabrielė Radzevičiūtė). „Sidabro merginos“ Nacionalinėje dailės galerijoje (kuratoriai Agnė Narušytė, Šelda Puķīte ir Indrek Grigor). Visą nepriklausomybės pradžios siautulį įspūdingai įkūnijo „Post Ars“ paroda Radvilų rūmuose (kuratorė Narušytė).
Atskiras parodų blokas nagrinėja vietos dvasią, Šiaurės peizažą ir sovietinės imperijos kolonijinį paveldą vykstančio agresyvaus rusijos karo prieš Ukrainą kontekste: „Šešėliai palieka pėdsakus“ (kuratorės Kotryna Markevičiūtė ir Gabrielė Radzevičiūtė), „Varpai ir patrankos“ Šiuolaikinio meno centre (kuratoriai Valentinas Klimašauskas ir Virginija Januškevičiūtė). Neringos Bublienės ir Emilie Villez kuruota „Sienos yra naktiniai gyvūnai“ ŠMC ir Prancūzijoje.
Čia tiktų ir Monikos Krikštopaitytės kuruota paroda „Ne savo noru“ apie menininkus, tarnavusius sovietinėje armijoje, – stipri vizualiai ir tekstiškai („Kairė–dešinė“) bei Indrės Rybakovaitės paroda Kauno „Drobės“ galerijoje – tiršta prasmių ir nejaukių karo nuojautų.
Gera laiko kapsulė, sujungianti skirtingus temporalumus, – „Amžinai laikina“ MO muziejuje (kuratorės Giedrė Mickūnaitė, Dovilė Barcytė). Naujas žvilgsnis į modernias etnoinspiracijas – paroda „Aspazijos Surgailienės etnomodernizmas“ (kuratorė Laima Laučkaitė). Įdomios ir kitos, savitai sukonstruotos parodos-laikmačiai: „Pasaka“ M.K. Čiurlionio dailės muziejuje (kuratorės Auksė Petrulienė ir Vaiva Mikelionytė) ir „Rave Nation“ Lukiškių kalėjime (kuratorės Justė Kostikovaitė ir Egla Mikalajūnė).
Pirmoji Klaipėdos bienalė „Saulėlydis kas dvejus metus“ (kuratorius Valentinas Klimašauskas) įsiklausė į vietos ir regiono virpesius. Klaipėdoje pradžiugino ir puikiai sukalibruota, naujai Gedimino Akstino ir Patricijos Jurkšaitytės kūrybą pristatanti paroda „Kraujo akmuo“ (kuratorius Anders Kreuger) Prano Domšaičio galerijoje.
Vis stipriau reiškiasi postkuravimo tendencija, apmąstanti muziejines ir ekspozicines strategijas. Išsiskiria intervencinės Monikos Kalinauskaitės parodos „Visa tai, ko negalima daryti“ ir „Šešėlių kambarys“ Radvilų rūmuose, išplečiančios feministinį ir queer diskursą. Taip pat jos kuruotos Janinos Sabaliauskaitės, Jurgos Barilaitės autentiškos, drąsios solo parodos.
Ilgam įsiminė Dalios Truskaitės paroda „Titanike“ ir jos instaliacija MO. Netikėta ir įtaigi Kazės Zimblytės ir Rose Lowder jungtis parodoje „Pievos ir akys“ MO (kuratorės Inesa Brašiškė ir Miglė Survilaitė).
Stipri Martos Vosyliūtės paroda Pamėnkalnio galerijoje (kuratorė Skaidra Trilupaitytė), Eglės Kuckaitės „Kairėje–dešinėje“ ir tapybos šventė Vytauto Kasiulio muziejuje – „Suaugę sapnai“ (Kuckaitės, Eglės Gineitytės, Adomo Danusevičiaus ir Alinos Melnikovos darbai, kuratorė Monika Krikštopaitytė). Skulptoriai Tomas Martišauskis ir Jonas Aničas sudrebino „Titaniką“.
Kas dar? Meno kritikos apdovanojimai ir neinstitucinės menininkų iniciatyvos kitose erdvėse – Palangos meno savaitgalis, alternatyvi meno mugė „Komisas“, jaunųjų menininkų paroda „Miražas“, kurios nespėjau pamatyti, bet godžiai apžiūrinėjau medijuotus vaizdus.
VDA galerija „5 malūnai“ ir Marijos Marcelionytės kuratorinės iniciatyvos.
Džiaugiuosi dėl menininkės Laisvydės Šalčiūtės ir architektūros tyrėjos Marijos Drėmaitės, tapusių Nacionalinės premijos laureatėmis. Šiuolaikinio meno laukas stulbina aukščiausios prabos kūrėjų gausa. Tarp jų ateityje matau ir mados skulptorę Sandrą Straukaitę, ir skulptūros madų kūrėją Donatą Jankauską (Duonį), ir ne tik juos! Menininkai ne tik kuria, bet ir buria, jungia, įtraukia kitus žmones, dalijasi idėjomis ir įkvepia pokyčiams. Lietuvos laisvę (į)kuria laisvi menininkai.
Emilija Lipska
2025-ieji man įsiminė kaip metai, kai kultūra tapo aiškiai politine, bendruomenę telkiančia jėga. Vienareikšmiškai pirmą vietą įsimintiniausių įvykių sąraše užima Kultūros protestas. Nors tuo metu, kai kultūros bendruomenė pradėjo telktis asamblėjoms, buvau ne Lietuvoje ir įvykius teko stebėti per žiniasklaidos bei socialinių tinklų kanalus, visa širdimi ir mintimis buvau su protestuojančiais. Be galo gera buvo matyti tokį kultūros lauko bei jį palaikančiųjų aktyvumą, vienybę ir aiškų balsą.
Deja, ne visi 2025 metų kultūriniai įvykiai buvo pasiekiami fiziškai. Visą rudenį gyvenus svetur, teko praleisti ne vieną reikšmingą parodą ir renginį, tarp jų – Kauno ir Klaipėdos bienales. Vis dėlto kai kurios patirtys išliko itin ryškios. Viena jų – Anastasios Sosunovos paroda „Fandomas“ Šiuolaikino meno centre, kuruota Virginijos Januškevičiūtės.
Taip pat Kazimiero Brazdžiūno monumentali drobė „Žalgirio mūšio projektas“, ypač įsiminusi dėl tapybos ir garso takelio suderinimo. Atmintyje liko „Post Brothers“ ir Edgaro Gerasimovičiaus kuruota grupinė paroda „Atbuli griaučiai“ Sapiegų rūmuose. Pastaraisiais metais pastebėjau nemažai parodų, kuriančių stiprų dialogą su pačia erdve: Edith Karlson paroda „Marš!“ Sapiegų rūmuose, grupinė paroda ,,Bakakay“ galerijoje „Atletika“ (kuratoriai Monika Kornilova, Artūras Mitinas), taip pat Donato Jankausko-Duonio metus trukusi paroda ,,Metų laikai“ galerijos „Medūza“ rūsyje.
Itin įsiminė 150 metų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gimimo jubiliejui skirta tarptautinė paroda ,,Nuo gintarų iki žvaigždžių“ M.K. Čiurlionio muziejuje, kur šiuolaikinių menininkų kūriniai mezgė dialogą su Čiurlionio kūrybos aspektais. Kalbant apie Kauną apskritai, šie metai leido suprasti, kad ten per retai lankiausi, tad vienas ateinančių metų lūkesčių – dažniau vykti į parodas ne tik Kaune, bet ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose.
Galiausiai svarbiu kultūriniu palydovu tapo Jogintės Bučinskaitės vedama LRT „Klasikos“ radijo laida „Parodų rūmai“, padėjusi reflektuoti, geriau pažinti tiek matytas, tiek neaplankytas parodas bei platesnius meno procesus.
Marija Martinaitytė
Nedaugžodžiaudama prisimenu svarbiausius kultūrinius įvykius, kurie kabindamiesi į atmintį ne tik suteikė estetinį, emocinį ir intelektualinį pasitenkinimą, bet ir įpūtė (ir iki šiol įpučia) vilties.
- Mariaus Armono kuruota paroda „Ilgiuosi, nežinau ko“ MO muziejuje;
- Paroda „Gleizds, Paper, Scissors“ Rygos Pauliaus Stradinio medicinos muziejuje (kuratoriai Anna Volkova, Vladimirs Svetlovs);
- Liudo Truikio paroda „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“ Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune (kuratorės Radvilė Racėnaitė, Rasa Bieliūnaitė, Rasa Ruibienė);
- Anastasios Sosunovos paroda „Fandomas“ Šiuolaikinio meno centre (kuratorė Virginija Januškevičiūtė);
- Monikos Kalinauskaitės kuratorinė veikla Radvilų rūmų dailės muziejuje;
- Ievos Maslinskaitės paroda „terpti sausume“ Vilniaus fotografijos galerijoje (kuravo Nunilo Rumbutis);
- Intos Rukos paroda „Žmonės, kuriuos teko sutikti“ Kauno fotografijos galerijoje;
- Geistės Marijos Kinčinaitytės parodos galerijoje „Vartai“ („Nusėta juodomis dulkėmis“) ir Šiaulių fotografijos muziejuje („Slidūs akmenys“);
- Donatos Šiaudvytytės, Mortos Narkauskaitės ir Alexandros Bondarev parodos „Abejur“ atgaivintos VU Botanikos sodo erdvės;
- Davido Hockney paroda Louis Vuitton foundation Paryžiuje;
- Pompidou bibliotekos erdvės, prieš užsidarymą rekonstrukcijai išradingai išnaudotos Wolfgango Tilmanso parodai „Nothing could have prepared us – Everything could have prepared us“;
- Nidos meno kolonijoje vasarą vietoj metinės parodos salėje įsikūrusios Neringos medienos dirbtuvės;
- Giedrės Mickūnaitės ir Marijos Drėmaitės pranešimai Druskininkų akademinių studijų savaitėje „Baltos lankos“;
- Joannos Fluder paroda „Slime“ Nacionalinėje dailės galerijoje „Zachęta“ Varšuvoje (kuratorė Michalina Sablik);
- Vaidos Stepanovaitės kuruota paroda „Dantratis, darbščios rankos ir pavargusi parodos lankytoja“ projektų erdvėje „Editorial“;
- Ievos Gražytės kuruota paroda „Kol viltis mus išskirs“ galerijoje „Atletika“;
- Tatianos Trouvé paroda „The Strange Life of Things“ (kuratoriai Caroline Bourgeois, James Lingwood, Tatiana Trouvé) ir Tolios Astakhishvili kitus menininkus įtraukianti instaliacija „to love and devour“ (kuratorius Hans Ulrich Obrist) Venecijoje;
- Gerdos Paliušytės paroda „Lūkesčiai“ Šiuolaikinio meno centre (kuratorė Asta Vaičiulytė);
- Vytenio Buroko paroda „Nežinomybės sodai“ galerijoje „Drifts“;
- Monikos Pakerytės tekstas „We are from the Ferma group“ apie Gabijos Grušaitės performansą „Šiaurės Atėnuose“;
- Ir, žinoma, kartu su Čiurlionio „Jūra“ ošiantis kultūros lauko vieningumas.
Agnė Narušytė
2025-ieji metai man skyla į dvi epochas – iki ir po rugsėjo 22-osios. Iki tos datos džiaugėmės ir piktinomės įprastais dalykais. Baigiantis metams norisi prisiminti tik tuos geruosius. Tai Meno kritikos apdovanojimų laimėtojai, tarp kurių – kūrybiškiausia praėjusių metų knyga išrinktas Dariaus Žiūros „Diseris“. Paryžiuje aplankyta Davido Hockney paroda nustebino kasdien iš naujo atgyjančia menininko kūrybine energija. Kuratorės Monikos Kalinauskaitės intervencija į Radvilų rūmų dailės muziejaus nuolatinę parodą paskatino permąstyti dailės istoriją kaip nerašytų draudimų, nesusipratimų, nutylėto moterų ž
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
