Pamačiau žolės žalios statinę su atremtu pilku vamzdžiu
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Negali būti, kad niekas taip ir neparašė apie Onos Grigaitės parodą „Negali būti“ galerijoje „Akademija“, nors man nuolat kolegos menininkai ar menotyrininkai primindavo, kad ją būtina pamatyti. Kaip baronas Miunhauzenas išroviau save vos ne už plaukų iš darbų pelkės paskutinę parodos veikimo dieną, paskutinę valandą. Broviausi sunkiai, nes miesto centras buvo užtvertas – maratonininkai bėgo tankiais būriais, o prie metalinių užtvarų driekėsi nepereinamos sirgalių juostos, Vilniaus gatvė buvo užtvenkta turistų ar žioplinėtojų, o prie Sereikiškių parko įėjimo plytėjo nemažas iškastas ir aukštomis tvoromis aprėmintas plotas – net ir žiemą keičiami seni šiluminės trasos vamzdžiai. Miestas veikė tarsi susimokęs su autore – traukdamas į viešumą savo vamzdžių vidurius, mėtydamas darbo pirštines, švytuodamas daugybe geltono neono apsauginių liemenių palei maratono trasą, taip paruošdamas mane menininkės parodai.
„Užvakar statybininkai atsivežė oranžinę betono talpą. Užkabino geltonu kabliu (o grandinė – pilka) ir pakėlė į viršų. Gražu.
Rytoj toje pačioje vietoje rasiu pamestas sunertas darbines pirštines – raudona, juoda, pilka. Netoliese už tvoros pamatysiu žolės žalios statinę su atremtu pilku vamzdžiu, prie jos besivoliojantį mėlyną kamuolį. Labai gražu.
Pro suoliuką prašlepsi moteriškė, pasirėdžiusi kaip prieš trisdešimt metų – žalias paltas, rudas kailinis kalnierius, gėlėta ultramarino skarelė, rudi (tamsūs) vyriški batai, juodas šuo šalia. Primena visas tetules iš kaimo. Taip gražu, kad nors apsiverk.“
Ir iš tiesų, parodoje buvo galima rasti tamsiai žalią statinę su pilku vamzdžiu ir mėlyną kamuolį. Taip meistriškai nulipdytus, kad nors verk. Ir moteriškę su juodu šuniu. Buvo galima pamatyti (nes paroda jau uždaryta) ir ritinį suvynioto laido, perkeltą ant sienos, ten pat sutikau keletą plokščių keraminių praeivių, šiaip visai neypatingų, gal todėl taip smagu su jais prasilenkti bei mintimis pasilabinti, – visa tai menininkės dėmesio išaukštinta iki bareljefo. Jei dar nepaminėjau, tai čia turiu pasakyti, kad Grigaitė savo kūrybai naudoja keramiką, kuri yra itin kaprizinga ir reikalauja didelės kantrybės. Ilgas darbo procesas, ne visuomet prognozuojami rezultatai gal nėra akivaizdžiai matomi ar suprantami kiekvienam žiūrovui, tačiau nujaučiami iš pirštų pėdsakų, paliktų lipdytuose paviršiuose, rankomis brėžtų linijų, nelygiai susilydžiusių glazūrų. Todėl statybininko pirštinė ar jau minėta metalinė „bačka“, kuriai skirta tiek daug menininkės pastangų, pakylėjami iki reikšmingo simbolio, parodant jų būties svarbumą ir grožį.
Grigaitės glazūros vienspalvės, ryškios, bylojančios apie meistriškumą (bet ar galima kažko kito tikėtis iš nuolat parodomis džiuginančios autorės?), nors nevengiama ir juodos, tuo labiau kad vienas iš parodos autorės aprašytų, o paskui nulipdytų personažų – nuostabaus grožio juodaodis. Įkūnytas molyje jis tiesia ranką su dar nuostabesniu rausvu delnu. Reikalus atliekantis šuo visai ne juodas – jis pilkai violetinis, bet matinė glazūra atrodo tokia vaiski, prabangi, šviečianti iš vidaus, kaip saulėje sustingusi vasaros ar pavasario diena. Tos dažnai monochrominės spalvinės dėmės atrodo atkeliavusios iš popmeno, kurio ausys kyšo ir iš menininkės motyvų, kai kuriose parodose jas galima pastebėti detalėse, kitur – temose, tačiau truktelėjęs už kyšančių ausų gali iškelti į paviršių ir visai kitą žvėrį, net, tarkim, Martino Heideggerio Dasein (į lietuvių kalbą dažnai verčiamą kaip „čiabūtį“).
Tačiau su Dasein ir jo vertimais geriau tegu tvarkosi filosofai, nes neturint įgūdžių jų įrankius naudoti sunku. Kad ir kas tai būtų – Dasein ar Vorhanden, Grigaitės paroda kuria tam tikrą plyšį kasdienybėje, atverdama kažką esminio. Atrodo, lyg aplink nutyla ne tik senamiesčio erzelis, bet ir politinės rietenos, nepučia pagelingas gruodžio pradžios vėjas, pilnas ledėjančio lietaus, o keraminė moteriškė žaliu paltu su šunimi veda žiūrovą į nuskaidrintą būties išgyvenimą.
Šioje parodoje gal kiek mažiau autorei būdingos ironijos ar tiesiog smagaus pajuokavimo, bet jo taip pat esama. Antrame aukšte buvo eksponuojamas keistas medžiaginis objektas, lyg susukta į kamuoliuką striukė. Savaime juokingas ir nieko nereiškiantis – tiesiog autorei norėjosi mėlyno akcento. Šiame ant konceptų ir idėjų pastatytame meno pasaulyje toks elgesys atrodo kaip smagus pakvailiojimas, todėl įsimenantis. Lengvabūdiškas gestas ne tik liudija menininkės laisvę, bet ir primena, kad šios parodos pagrindinis objektas – spalvos. Ir popierėliai (aprašyti parodos anotacijoje), ant kurių menininkė užsirašo matytas kasdienybės nuotrupas – būsimų kūrinių idėjas ir jų spalvas. Žinoma, spalva viena nevaikšto, jai reikia kūnų ir materijos, kaip ir idėjoms. Čia menininkė žalsvai aprengia kitos, jaunesnės nei moteris su šunimi, kojas, kažkokią statinę apsuka geltonumu, o automobilį padengia pudrine rausva. Deja, gruodžio vidurdienis per tamsus, kad dabar gatvėse matytum Grigaitės spalvų derinius, jų kilmė akivaizdžiai vasarinė, kai saulės nutvieksta pelenų rožinė spalva yra prabangos ženklas, o ne nuo lietaus šlapios kelnių apačios. Nors menininkė ir tuos nuo šlapdribos įmirkusius kelnių galus galėtų pakylėti iki būties metaforos.
Dar reikia grįžti prie darbininkų, remontuojančių gatvės žarnyną, vyniojančių laidus ant ritinio ar surenkančių metalines pertvaras pasibaigus maratonui. Darbas – nedažnai Lietuvos šiuolaikiniame mene nagrinėjama tema. Sebastião Salgado įvairiose šalyse fotografavo dirbančius žmones, išryškindamas minias, žmogaus kūną, heroizuodamas dirbančiuosius. Grigaitė nesistengia kurti epo, tačiau net paprastus į jos akiratį pakliuvusius praeivius išaukština jos naudojama medija – keramika. Laido ritinys ar susuktas plastiko vamzdis tampa bareljefu, o ši skulptūros forma kadaise tarnavo vaizduojamoms Olimpo dievų ir titanų kovoms. Bareljefai vis dar susiję su didingais istoriniais paminklais ar darbininkus heroizuojančiais propagandiniais sovietiniais pano, o sunkiais vyriškais batais šlepsinti tetulė su šunimi primena Europos porceliano ir iš jo gamintų skulptūrėlių istoriją. Tiesa, tarp jų keistų ir juokingų atvaizdų taip pat netrūksta.
Kaip minėjau, Grigaitė tiesioginio heroizavimo vengia, o jei išaukština, tai pačią kasdienybę – jos smulkmenas, nutikimus ir susitikimus, netikėtai sukritusius spalvų derinius ir nuotaikas. Tas jos pasakymas „taip gražu, kad nors verk“ kalba apie tam tikrą ekstazę, netikėtai ištinkančią kokią vasaros dieną, sėdint pavėsyje ant suoliuko ir stebint gatvę. „Negali būti“, – sakai sau... Kad taip paprasta, kad kvapą gniaužia ne dėl didingų kalnų ar nuostabaus mėlynumo jūrų, o tiesiog žiūrint, pavyzdžiui, į dulkiną transporto žiedą prie stoties ar savaitgalį ištuštėjusį Savanorių prospektą. Tą „Negali būti“, mažą ekstazių seriją, Grigaitė tiksliai įkūnija savo objektuose ir, neįtikėtina, jai pavyksta viską perduoti žiūrovui. Tad kaip beanalizuočiau parodą, man neužteks žodžių verbalizuoti netikėtai ištinkančiam patyrimui, kai meno kūriniai trumpam tarsi nuvalo „būties užmarštį“ ir atveria nuskaidrintą jos išgyvenimą.
Paroda veikė iki gruodžio 5 d.
VDA galerija „Akademija“ (Latako g. 2, Vilnius)
Projektą „Pasivaikščiojimai po Vilniaus parodas“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
