Skambantys Antano Jasenkos pasauliai
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Mielas Antanai, kartais pagaunu save galvojant apie mūsų bendrą kelią. Jis tęsiasi jau tiek daug metų – nuo kaligrafiškai užrašytų natų penklinėse, maigytų fortepijonų Muzikos ir teatro akademijos auditorijose, pirmųjų kūrybinių šiurpinimų, kai reikėdavo parodyti savo ne visai dar gimusius kūrinius profesoriams, iki šiandienos, kai žvelgiame į vienas kito darbus su tam tikru švelniu ironišku išmanymu... Taip, mes jau žinome, ką reiškia staigus muzikinės minties posūkis ar lyg iš dangaus nusileidusi pauzė, žinome, kada kalbame rimtai, o kada tik žaidžiame ar smaginamės.
Noriu tau parašyti šį laišką ne todėl, kad būčiau sentimentali (juk žinai, mano sentimentai gali turėti ir praktiškumo prieskonį), o todėl, kad du neseniai patirti tavo kūrybos koncertai sugrąžino mane prie mūsų pačių ištakų. Jie suskambėjo taip, lyg būtum panaudojęs jaunystės dažus, lyg iš savo atminties kampų būtum ištraukęs ne tik muzikines idėjas, bet ir mūsų pokalbius, taikius ginčus ir neišvengiamą kūrybos brolystę, kuri sunkiai tiksliai nusakoma, bet visada juntama. Skaitantiems šį laišką – nedidelis ekskursas į praeitį. 1994 m. dviese baigėme Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Po paskutinio kompozicijos egzamino gaivališkai pasileidome į trokštamas muzikos kūrybos erdves savarankiškai. Nuo to pabaigos brūkšnio iki šių dienų praėjo daugiau kaip 30 metų, bet jei dar pridėsime metus Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, kurios vienoje 1986-ųjų nuotraukoje esame susodinti suoluose savęs dar neatradę, – būtų dar viena solidi proga šventiniam tostui.
Ir štai – du koncertai šių metų lapkričio mėnesį, kuriuos galima vadinti muzikiniais susitikimais su tavo skambančiais pasauliais, ženklinančiais sukakties akimirkas metų sankryžoje: autorinis koncertas „Laukinės anties dainos“ lapkričio 13 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje ir premjera – oratorija „Trys Kristaus pokalbiai“ Kauno kultūros centro mišraus choro „Kamertonas“ 30-mečiui skirtame koncerte lapkričio 30 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje.
„Laukinės anties dainos“ – ekspedicija į būtąjį laiką
Kai išgyvenau tavo kūrinius programoje „Laukinės anties dainos“, pagavau save mąstant apie daugelį dalykų, tačiau pirmiausia pajutau muzikoje tolimą, seniai pradėtą vidinės istorijos pasakojimą. Išgirdau mūsų abiejų kartos balsą: kai 1994-aisiais baigėme Akademiją, mes žengėme į pasaulį kaip tie jauni, kiek sumišę paukščiai – laukiniai, norintys viską patirti, viską ištarti garsiai, dažnai net garsiau, nei leido realybė.
Programoje skambėjo ankstyvasis tavo opusas styginių orkestrui „Confido“, kurio kontūrai (net man pačiai keista) iki šių dienų užsilikę ausyse, – atskiri garsiniai taškai ir jų trumpi motyvai veriami ant ekspresyvaus, kaičios dinamikos bei tekstūros siūlo. Po šio jaunystės opuso, sukurto 1993 m., skambėjo „Janisca“ sopranui ir styginių orkestrui. Jį nuo pirmojo kūrinio skiria dešimtmetis. Ypatinga šviesa, kurią tavo tonams ir pustoniams suteikė sopranas Joana Gedmintaitė, jungė tikslumą ir trapų dvasinį skrydį, kai balsas leidžiasi į kelionę, o vienas pagrindinių jos vairininkų yra Birutės Mar tekstai. Liudo Mockūno saksofonas baleto „Legenda“ fragmentuose ir garso takelis iš spektaklio „Laukinė antis“ tapo organišku kūno tęsiniu, gebančiu būti ir šauksmu, ir prisiminimu, ir alsavimu. Kartais motyvai pakibdavo lyg nematomos vibracijos, kartais iššaudavo su žaibiška energija, kurią atvirai atidengdavo arba šiltu apsiaustu apgaubdavo Šv. Kristoforo kamerinio orkestro skambesys – skaidrus, preciziškas, bet niekada nešaltas. Kiekvienas orkestro muzikantas lyg išgyveno savąją mažą istoriją, kuriai orkestro meno vadovas ir dirigentas Modestas Barkauskas leido kvėpuoti soli e tutti. Tad ne veltui paskutinė kompozicija „Laukinė antis“ tapo programos ašimi, įkvėpusia ir koncerto pavadinimą, trijų dešimtmečių kelionės mintis apie vienatvę, prasmės paieškas, viltį, mūsų panašius ir kartu skirtingus gyvenimus, patirtis bei muzikinio žodyno transformacijas – nuo ekspresyvios iki tonalios, simetriškesnių sintaksinių struktūrų tėkmės. Nuo muzikos iki teatro, kuriame yra daug skambančio tavęs.
Ir dar... atrandu paralelių su tavo paveikslais, kuriuose linija ir spalva nėra kažkas atskira, o veikiau vienas didžiulis, kvėpuojantis organizmas. Kvėpuojantis tam tikru ritmu, tempu, susiliejantis į spalvų sūkurius ir skambantis orkestro tembrais (impresija iš tavo pastarosios aliejinės pastelės darbų parodos „Paviršiai“ AP galerijoje). Ir net abstrakčiuose vaizdiniuose užkoduotos istorijos ir klausimai, kuriuos iliustruoja tavo mėgstamos frazės: „Kas esu aš ir kodėl aš esu?“ vs „Kas esi / esame tu / mes?“ Bet tai būtų dar viena tema kitam laiškui.
„Trys Kristaus pokalbiai“: apie pasiryžimus ir dvasinius tiltus
Naujas kūrinys visada yra paslaptis, tuščio lapo atvejis, nenuspėjamas ir dažniausiai lengvumo nežadantis pasirinkimas. Todėl kiek anksčiau iš tavęs išgirdusi, kad Kauno kultūros centro mišrus choras „Kamertonas“ ir jo dirigentas Kęstutis Jakeliūnas 30 veiklos metų sukaktį švęs su nauju, didelės apimties kūriniu, iškart užuodžiau intrigos dūmą. Per tris dešimtmečius šis choras surengė daug koncertų Lietuvoje ir užsienio šalyse, yra sukaupęs pilną dainuotų kūrinių aruodą, galėjusį sudaryti saugų ir žinomą šventinės programos turinį. Tačiau eita sunkesniu keliu – ryžtasi tapti naujo nacionalinio kūrinio iniciatoriumi ir jį įtaigiai atlikti, o tai įkvepiantis pavyzdys bei visuotinai prasmingas veiksmas.
„Trys Kristaus pokalbiai“ – oratorija pagal poetės Erikos Drungytės tekstus iš jos „Vandens Ješua, žemės Marija“. Poetės žodis šiame kūrinyje nuskaidrina ir muzikinę esmę. Metaforos tampa muzikinių struktūrų grandinėmis – jautriomis iki nušvitimo, išgrynintomis, kuriose nesigirdi daugžodžiavimo, tik esminiai ir tiksliai artikuliuojami žmogaus dvasios ženklai. Devynių dalių oratoriją įprasmina choriniai numeriai – preliudas ir bukolika. Tarp jų skamba solinės ir chorinės dalys: uvertiūra, trys pokalbiai, psalmės, nedideli instrumentiniai epizodai, iš kurių mano atmintyje ryškiausiai išliko saksofonininko Petro Vyšniausko improvizaciniai tranzitai – kaip tiltai, jungiantys muzikinę medžiagą. Jo soliniai epizodai ir šauksmas, ir maldos atodūsis, ir improvizacinė būtis yra tarsi skambantis laisvės sinonimas.
Čia vertėtų užsiminti apie galingą viso kūrinio komandą: be choro „Kamertonas“ ir Vyšniausko, gimstant opusui dalyvavo skaidraus ir ekspresyvaus balso savininkės Ilona Zajančkauskienė ir Rūta Skučienė (sopranai), lankstus ir subtiliai perteikiantis dramatinės įtampos fragmentus Laurynas Viliušis (tenoras), su šviesa ir jos šešėliais žaidžianti Ilona Klusaitė (smuikas), ritminiu pamatu arba impresionistiniu tiltu vaikštanti Godos Palskytės-Mineikienės fortepijono partija. Ir galiausiai – Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, kuris ne kartą audė tavo kūrybinį kilimą ne tik šiais metais, bet ir anksčiau. Orkestras, tą vakarą diriguojamas Kęstučio Jakeliūno, itin jautė garso skvarbumo balansą su kitais scenoje muzikuojančiais kūrinio dalyviais, organiškai ir plastiškai perteikė muzikinės kompozicijos esmę, išskleisdamas skirtingų faktūrų vėduokles.
Klausantis tavo naujausio kūrinio, garsai, jų junginiai, žodžių prasmės mane nunešdavo į kažkokius paralelinius būvius, kurie vis audė ir audė keisčiausias mintis. Antai dirigento mostas man rodėsi lyg nešantis nematomą auksinį kamuolį, kurį reikia perduoti chorui, solistams, orkestrui... ir jie, kaip visuomet, jį pagauna. O būta tų minčių ir daugiau. Muzikinių taip pat, kai klausydamasi choro sopranų pamaniau: štai, apie tuos „pasivaikščiojimus ant briaunos“, Antanai, dar turėsime pakalbėti, arba apie temų tranzavimą iš / į skirtingus kūrinius (vadinamąjį autocitavimo principą).
Nuoširdžiai tikiu, kad naujasis kūrinys nebus tik kartą išskanautas, proginis ar momentinis blyksnis, o su tam tikromis korekcijomis bus pakartotas, nes tavo muzika yra kaip tailandiečių Tom Yum – vienu metu rūgšti ir saldi, karti ir sūri, o tai sužadina smalsumą, norą bandyti ją prisijaukinti.
Choro „Kamertonas“ koncertas su tavo premjera pakuždėjo ir platesnių minčių. Apie tai, kad kūrinys gali tapti choro autobiografija, parašyta garsu, kad jame gali tvyroti šviesa, kurią atpažįsti tik tuomet, kai pats esi nuėjęs panašią distanciją. Klausydamasi dar pagalvojau, kad choras, orkestras – tai ideali bendruomenė atminties kūrimui ir įprasminimui, santykio su muzika, kuri nėra išbandyta, paieškoms. Ir, beje, žinau, kaip tau svarbu apie tai kalbėti, stebėti, patirti ir perteikti.
Du lapkričio koncertai dar kartą man patvirtino, kad tiek „Trys Kristaus pokalbiai“, tiek „Laukinės anties dainos“ yra tavo individuali kūrybinė ekspedicija, tačiau ji turi giminingus atšvaitus mudviejų muzikinėje kelionėje. Gal todėl atsirado ir šis laiškas. Tarsi norėčiau ir save įrašyti tarp skambančių tavo anties dainų, solistų bei choristų balsų. O gal visuomet jaučiau, kad mūsų kartos muzika ne tik skamba, bet ir liudija: mes buvome, mes tebepasakojame...
Galbūt šį laišką reikėtų užbaigti kaip tikrą esė – kokia nors protinga mintimi, kuri gražiai sujungtų praeitį, dabartį ir ateitį. Bet aš tiesiog pasakysiu: gera žinoti, kad vis dar kuri taip, lyg būtum tas pats laukinis studentas, tik dabar jau mokantis išskleisti sparnus, – ne tam, kad įrodytum kažką kitiems, o tam, kad pasakytum tai, kas tau iš tiesų svarbu. Ir ačiū už bendrą kūrybinį kelią, kuriame vis dar susitinkame – prie partitūros, prie paveikslo, prie vyno taurės, prie muzikos, kuria susišnekame (juk matome – nūdienoje esama visko...). Lai šis laiškas bus tarsi mano nedidelė nata-spalva tavo dideliame partitūros lape. Galbūt kada nors jį perskaitysime taip, lyg tai būtų vienas iš mūsų pokalbių, kurių neįveikia laikas. Su brandžia sukaktimi, mielas drauge. Ilgai skambančio garso ir ryškių, neišblunkančių potėpių – cheers!
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
