Naujoji šiandieninės Europos realybė

Lapkričio 27–29 d. Dresdene, Vokietijoje, vyko konferencija „Transformation Forever“ („Nesibaigianti transformacija“), subūrusi Rytų bei Vidurio Europos kultūros atstovus ir kūrėjus diskusijoms ir meniniams tyrimams, nagrinėjantiems kelią, nueitą nuo Berlyno sienos griūties iki dabar. Konferenciją ir menų festivalį surengė Europos menų centras „Hellerau“ – pasak rengėjų, tikintis apčiuopti, kur mes atsidūrėme praėjus trims dešimtmečiams nuo Europos veidą pakeitusių revoliucijų bangos. Ir kaip šių politinių, ekonominių ir socialinių transformacijų paveikta kito kultūrinė panorama – kas buvo paaukota ant permainų laužo, o kam buvo lemta augti ir vystytis.

Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį reflektavo skirtingų šalių kultūros kūrėjai – kai kurie jų savo šalyse patys inicijavo pokyčius ir kūrė naujas organizacijas bei festivalius, kiti tuo metu mokėsi ar studijavo, tretiems šie metai žymėjo vaikystės patirtis, o jauniausia konferencijos dalyvių karta net nebuvo gimusi.

Skaityti pranešimų, kuriuos organizatoriai pavadino „impulsais“, buvo pakviesti dvylikos šalių atstovai – iš buvusios VDR, Vengrijos, Slovakijos, Estijos, Kosovo, Slovėnijos, Serbijos, Kroatijos, Lenkijos, Ukrainos, Čekijos ir Lietuvos. Po kiekvieno impulso vyko diskusijos grupėse, o po jų – diskusijų apibendrinimai, meninės intervencijos ir galiausiai – spektakliai. Vykstant intensyviai dviejų dienų programai ėmė ryškėti, kad tikrai ne itin daug žinome apie regiono dabartį, nors dažnai mums atrodo, kad esame panašioje situacijoje ir suprantame vieni kitus. Labai greitai paaiškėjo, kad ne tik nežinome ir nesuprantame, kas vyksta kitose Rytų bei Vidurio Europos šalyse, bet ir nebepajėgiame sekti žaibišku greičiu vykstančių pokyčių.

Įspūdžiams dar neataušus, norisi apibendrinti tai, ką per tas dvi dienas patyriau ir sužinojau, – dienoraščio forma, pabiromis mintimis ir pokalbių nuotrupomis, kurios, manau, gali būti aktualios protestais gyvenantiems kolegoms ir kolegėms Lietuvoje.

Apnuodyti „Hellerau“ sodai

Konferenciją surengęs Europos menų centras „Hellerau“ įsikūręs Dresdeno priemiestyje, didingame architektūriniame ansamblyje, pastatytame 1911 metais. Pastatų paskirtis – teatro ir muzikos renginiai bei edukacija. Elegantiško, nuosaikaus pastato krikštatėviai – moderniosios architektūros pionierius Heinrichas Tessenowas ir muzikos mokytojas Émile’is Jaques-Dalcroze’as.

Šaltiniuose minima, kad šis itin modernus teatras buvo pirmasis Europoje teatras be prosceniumo arkos, su visiškai atvira scena. 1939 m. pastatą savo reikmėms perėmė nacių partija, o po Antrojo pasaulinio karo čia įsikėlė sovietų armijos padaliniai. Pastatų kompleksui priklausančiuose soduose iki šiol neįmanoma nieko auginti, nes dirva užteršta sovietų kariuomenės „palikimu“ – nuodingomis medžiagomis. 2006 m. baigta dalies komplekso renovacija ir čia vėl įsikūrė teatro bei muzikos profesionalai. Šiuo metu „Hellerau“ meninę kryptį formuoja vadovė Carena Schlewitt, subūrusi stiprią tarptautinę komandą, kuri itin daug dėmesio skiria Rytų ir Vidurio Europos regiono kūrėjams – jų meninėms rezidencijoms bei darbų pristatymui. Prieš metus atidaryta ir visai nauja mažoji scena, esanti greta restauruotame pastate. Tačiau istorija čia justi, kaip ir visame Dresdene – mieste, kuris karo metais itin nukentėjo nuo sąjungininkų bombų, o šiuo metu yra vienas stipriausių kraštutinių dešiniųjų partijos AFD elektorato forpostų.

Konferencijos rengėjų buvau pakviesta kalbėti tema „Europe, mon amour“ – apie tai, kaip Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ėmė keistis kultūros peizažas, kaip Europos Sąjunga, jos finansavimo schemos ir tinklai formavo mūsų scenos menų ekosistemą, augino nevyriausybinį sektorių – trupes, organizacijas, festivalius.

Pirmą dieną atvykusi nustebau, kiek daug žmonių susirinko: pranešėjų ir dalyvių buvo net iš 15 šalių, o pačių vokiečių suvažiavo iš visos šalies, įskaitant nemažą kiekį studentų – jauniausių konferencijos dalyvių. Atsakydama į įprastą „How are you?“, vis bandžiau į detales nesileisdama trumpai papasakoti, kokį sudėtingą metą dabar išgyvename Lietuvoje, kaip ieškome būdų apginti demokratiją. Nebuvo netikėta, kad daugelis kolegų, išskyrus estus, latvius ir lenkus, nieko apie Kultūros protestą nebuvo girdėję. Grįžusi namo, savo kalbos išvakarėse, nusprendžiau savo pranešimą pakeisti ir sutelkti dėmesį į tai, kad anuomet, 10-ajame dešimtmetyje, ėjome į gatves apginti savo laisvės, o dabar vėl einame ten pat ir dėl to paties tikslo. Įdėjau daug nuotraukų iš protestų, aprašiau asmenines patirtis. Norėjau, jog kolegos suprastų, kad viskas labai rimta, kad šie pokyčiai įvyko labai greitai, mums deramai jiems nepasiruošus, bet akimirksniu susitelkėme ir neketiname pasiduoti. Kad didžiuojuos savo bendruomene ir kad visi, visa Europa, turėtume būti labai budrūs, – demokratija labai trapi, ją reikia saugoti.

Perskaičius pranešimą man dreba rankos, o salėje – tyla. Jaučiu, kad daugeliui tai jautru ir asmeniška. Džiaugiuosi, kad leidau sau nukrypti nuo temos ir kalbėti apie tai, kas šiandien man dega.

Devyniasdešimtinių optimizmas

Didelė dalis  kolegų kalba apie tai, kokie staigūs, spontaniški, netikėtai spalvingi pokyčiai vyko Rytų ir Vidurio Europoje tarp 1989 ir 2000 metų. Kaip menininkai užėmė erdves, kurios vėliau „legalizuotos“ virto svarbiais miestų, regionų kultūros centrais. Kaip postindustrinės erdvės įgavo naują turinį, kaip išsprogo metų metais užspausta kūrybinė energija, radosi gaivališki meniniai judėjimai, kūrėsi trupės, teatrai, festivaliai. Kaip formavosi pirmieji Baltijos šalių festivaliai LIFE, „Homo Novus“ ir „Baltoscandal“, dalis jų – dar iki nepriklausomybės paskelbimo. Kaip radosi šiuolaikinio šokio apraiškos, neretai turėjusios įtakos daug horizontalesniam veikimo modeliui. Kalbėjome apie demokratiją, kurią naujos scenos meno formos skleidė, įkvėpimą, vadinamąją naująją erą, prisiminėme, kiek daug atsitiktinumo, lankstaus planavimo buvo veiklose. Ir optimizmo, optimizmo, optimizmo.

Bet tada kalbame ir apie kitką. Apie nelygybę. Apie tai, kaip Vokietijos reunifikacija išties buvo aneksija. Apie tą patį dešimtmetį, kuriame buvo daug prievartos, seksizmo, rasizmo, smurto. Apie organizacijas, kurios neretai įsitvirtinusios tapo neprieinamomis tvirtovėmis, uždarytomis jauniesiems. Apie tai, kad šalyse nebėra apleistų pastatų, kuriuos galėtų užimti dabartiniai jaunieji, kad viskas perkama ir parduodama. Dalinomės, kad tokie svarbūs eksperimentiniams menams centrai kaip „Komuna Warszawa“ šiuo metu renka parašus peticijai, nes jų turimą pastatą miestas nori parduoti verslui – juk žemė miesto centre yra aukso vertės.

Kondensuotas pienas

Tuomet einame žiūrėti trijų meninių intervencijų. Vienoje jų ukrainietė Maria Kardash, gyvenanti ir besimokanti Austrijoje, scenoje atidaro ir ant savęs iš skardinės su rusišku užrašu pila kondensuotą pieną. Ji kalba apie praeitį, kuri lipni ir viską persmelkianti, jos, kaip ir to pieno, kvapas įsismelkia negrįžtamai. Vėliau, po pasirodymo, rūkome kartu ir ji pasakoja, kad marškiniai, kuriais ji vilki per performansą, nuo to pieno įgavo bjaurų kvapą, tas kvapas niekaip nebeišsiskalbia.

Slovakas kūrėjas Karolas Filo pasakoja apie devyniasdešimtinių gatvės kovas tarp skinų ir antifos. Ir baisius smurto išpuolius prieš romus, juodaodžius, kitataučius. Ir apie save – nesmurto kultūroje augintą kūną, kuris nežino, kaip gyventi šiame smurto kupiname pasaulyje. Kaip reaguoti į smurtą, kaip atsakyti – smurtu? O gal priešingai – atsukti kitą skruostą? Bet kur mus nuves susitaikymas su prievarta, su tais, kurie tik ir laukia, kad pasitrauktume jiems iš kelio? Jis sako: „Mano kūnas stovi gatvėje, ir aš kiekviena ląstele jaučiu, koks jis pažeidžiamas.“

Per pertrauką tikrinu žinias telefone. Sužinau, kad Lietuvoje priimtas Seimo sprendimas trejiems metams įšaldyti nacionalinio transliuotojo biudžetą bei rengiamos pataisos, kad transliuotojo vadovas galėtų būti atleistas paprasta balsų dauguma nenurodant priežasties. Pasidaro bloga.

Donatello ir zebrai

Kai scenoje kalba slovakė Lucia Kasiarova, šiuo metu gyvenanti Prahoje, išgirstu daug naujų dalykų. Ji sako, kad valstybės nuvalstybinimo trajektorija gana paprasta, pakanka dvejų metų. Pirmiausia galima kultūros ministru paskirti bet ką – Slovakijos atveju laidų vedėją. Antras žingsnis (pasak jos, visai nesudėtingas) – sugriauti Kultūros fondą, o kartu su juo griūva ir visas nepriklausomo meno sektorius, kuris iš jo išgyvena. Kiek sunkesnė užduotis – tyliai „nuimti“ nacionalinio teatro ir kitų nacionalinių įstaigų vadovus, nes jie neretai priešinasi, kelia burbulus. Bet ir tas įmanoma – gerai pasistengus. Tada tyliai krinta visų kitų teatrų ir pavaldžių kultūros institucijų galvos, o į jų vietas paskiriamos kitos, lojalios. Norite uždaryti nacionalinę galeriją, nes jums nepatinka ten esantis menas? Prašom. Ta galerija, pasirodo, dar ir puiki vieta ministerijoms baliams. Menininkas įspėtas laiku neišmontavo savo instaliacijos galerijoje? Ne bėda – nuimti ją ir sunaikinti (Lucia paaiškina, kad vykdyti paliepimo jis negalėjo, nes instaliacija buvo pritaikyta būtent šiai erdvei, jos išmontavimas būtų reiškęs jos sunaikinimą). Kultūros ministras nori pasiimti Donatello skulptūrą iš muziejaus – jokių problemų, ateina į muziejų su ginkluotais vyrukais ir išsiveža tą Donatellą nežinoma kryptimi. Veiksmas vyksta šių metų gegužę, beje. Viskas šviežia. Slovakai antri metai protestuoja, ir ką? Nieko. Na, gal tik tiek, kad yra visokių naujovių. Pavyzdžiui, Aplinkos ministerijos atstovai viešai suabejoja, ar tikrai turime įrodymų, kad Žemė apvali. Ir dar uždraudžia pėstiesiems vaikščioti greičiau nei 6 km/h. Nes taip saugiau, nesusidurs su paspirtukais.

Šitoje vietoje man prireikia pertraukos. Viskas kažkaip per daug charmsiška. Tai juk negali būti tikra, ar ne? Vėliau einu prie kartu pietaujančių slovakų. Sakau – bet jūs juk juokavote, viską šiek tiek padidinote? Jie sako – tai kad ne. Taip ir yra. Atsiųsime nuorodas. O priėjusi vengrė priduria: pas mus irgi linksma. Orbánas prisivežė iš Afrikos zebrų, kad kieme su draugais galėtų juos medžioti. Žurnalistai nuvažiavo patikrinti. Prie tvoros nufilmavo, kaip kolegos keturračiais tuos zebrus gena į aptvarus, kad paslėptų nuo nelemtų žurnalistinių akių.

Man nejuokinga. Bet slovakai ir vengrė juokiasi. Sako, kai užsidaro durys, veriasi langai. Štai uždarius Kultūros fondą atsirado privačių. Kažkas vis tiek vyksta. Vengrai sako, kad privačiomis lėšomis sugebėjo šiemet į Niujorką išvežti net 50 kūrėjų. Stebuklai.

Sušiai ir vertybės

Lenkų prodiuseris Grzegorzas Reske, priverstas pasitraukti iš Lenkijos, kai sąlygas diktavo „Teisės ir teisingumo“ partija, ir šiuo metu vadovaujantis Utrechto „Spring“ festivaliui Nyderlanduose, savo pranešime remiasi skania metafora. 10-ajame dešimtmety, sako jis, kito žmonių skoniai. Vieniems parūpo kaip kokiems vakariečiams paragauti sušių ir vyno. Patiko. Kitiems tie sušiai nepatiko. Dar kitiems gal ir būtų patikę, bet neįpirko nei sušių, nei vyno. Tai vieni vis dar valgo žureką, o kiti – sušius. Ir kaip tada susikalbėti?

Kosovo dramaturgas Jetonas Nezirajus iš kitos pusės nei aš lukštena temą „Europe, mon amour“. Sako, šis pavadinimas skamba kaip meilės laiškas. Ir kokia mylimoji ta Europa? Ar ištikima, ar nelabai? O gal narcizė, besirūpinanti tik savimi? Jam ši tema kelia daug klausimų. Bet, sako, Kosovas tikrai nelaiko pykčio ir padėtų savo mylimajai Europai, jei reikėtų. Ir Vokietijai. Sako, turi gerų aktorių, dramaturgų – visko. Tik siūlo pergalvoti politiką, kad Europoje konkrečios šalies kūrėjais susidomima tik tada, kai ten kyla karas. Sako, gal galima iki karo. Bent kartais.

O aš savo pranešimą baigiu kalbėdama apie stiprybės akciją „Aš (at)stovėsiu iki galo. O tu?“. Sakau „mes atstovėsim iki galo, o kaip tu, Europa, mon amour?“ Kažkas man sako, kad visi stovėsim, jei reikės. Nes mus vienija Europos vertybės: žmogaus teisės, orumas, solidarumas. Ukrainietė Liuba Ilnytska papildo – vien su jomis toli nenukeliausite. Reikia dar stiprybės ir ištvermės.

Potvynio belaukiant

Ilgametis (buvęs) „Trafó“ teatro vadovas Szabó György daug svarsto apie tai, ką šaliai duoda nevyriausybinė scena, – koks jos tikslas, vaidmuo. Brėžia, kad iš jos gimsta inovacija, rizika, kad reikia formuoti naujus aiškius ryšius tarp nevyriausybinio ir valstybinio sektoriaus, nes kiekvienas turi savo paskirtį. Ir dar optimistiškai priduria, kad Vengrijoje kitus rinkimus Orbánas pralaimės, nes šalis ruošiasi. Regionuose jau veikia Tisos upės bendruomenės, kurios sukels naują potvynį.

Pritariu, kad reikalingos bendruomenės regionuose, sakau, kad ir Kultūros protestas Lietuvoje remiasi jomis. Prie pokalbio prisideda serbas ir čekas, jie pasakoja, kokia jėga jų šalyse yra studentų protestai. Sako – dirbkit būtinai ir su studentais, jie milžiniška jėga. Tada dalinasi sėkmingų protestų pavyzdžiais ir abėcėle. Privalomai: pozityvi aiški žinutė, tikslus vizualas, „piaro“ komanda, sklaida regionuose, nepriklausoma žiniasklaida, geri teisininkai. Slovakė Lucia priduria: ir kiekvienąkart, kai jie pažeidžia jūsų teises, paduokite juos į teismą. Kiekvieną kartą.

Estas „Kanuti Gildi“ vadovas Priitas Raudas nedaugžodžiauja. Sako, kad estai dar neprotestuoja. Gal ir nelabai turi prieš ką. O gal ir turėtų, bet tiesiog per šalta gatvėse.

Eiti iki galo

Ukrainos atstovės pasakoja, kad pas juos priešingai – protestai labai efektyvūs ir jų daug. Nors, tiesa, vykstant karui jie nelegalūs. Bet vis tiek žmonės sugalvoja kaip. Jie kūrybiški. Tarkim, apsimeta, kad tai visai ne protestas, o plakatų konkursas. Arba projektuoja vaizdus ant pastato, esančio greta vyriausybės. Bet, sako, jei norima pasiekti rezultatų, svarbiausia būti nusiteikusiems eiti iki galo. Sumokėti brangiai, jei to prireiktų. Nes jei bijosi ir trypčiosi vietoje, jie iš karto tai pajaus. Be to – tik per protestus pamatai, kas iš tikrųjų už ką stovi.

Viena Vokietijos kūrėja nori atkreipti dėmesį, kad dabar didžiausia scena yra socialinės medijos. Kaip ją įveiklinti, kaip ja pasinaudoti, gal reikėtų prašyti jaunosios kartos patarimo? Dar nespėjus jaunajai kartai atsakyti, įsiterpia ukrainietė Maria: socialinėse medijose tarpsta troliai ir botai, sako ji. Kol kas su jais susidoroti nepavyksta niekam.

Už ką kovoti?

Tada jau kalba vokiečiai. Jauniausieji. Studentė iš Leipcigo sako: gerai, jūs nuolat kalbate, kad mūsų rankose ateitis, kad mes turime protestuoti. Bet už ką? Prieš ką? Palestiną, Ukrainą, klimato krizę, socialinę nelygybę, moterų teises, AFD? Ir kaip pasirinkti? O dar gyventi reikia, studijuoti, dirbti, mokesčius mokėti.

Ukrainietė Liuba ramiai konstatuoja: šita jūsų pasirinkimo teisė – prieš ką protestuoti – yra didžiulė privilegija. Tikiuosi, jūs tai suprantate. Mes tokio pasirinkimo nebeturime.

Kambarys nuščiūva, lauke jau temsta, visi pavargę. Netrukus eisime vakarieniauti, o tada žiūrėsime dar dvi menines intervencijas. Viena jų – apie tai, kaip ginti savo šalį atsisakant žudyti. Ginti nežudant. Kita – apie kelionę laiko mašina atgal į devyniasdešimtinius. Šiandien man viskas atrodo neįtikėtina, siurrealu. Galvoju, gal ta kelionė į devyniasdešimtinius ir bus realistiškiausia šios dienos patirtis.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama