Mokytis iš geriausių

Lapkričio 30 – gruodžio 6 d. Lietuvoje svečiavosi tarptautinę karjerą padaręs baritonas, operos, oratorijų ir ypač žinomas Lied repertuaro atlikėjas bei pedagogas profesorius Konradas Jarnotas.

Po įspūdingų konkursinių laimėjimų, tarp kurių Kathleen Ferrier „Decca Prize“ (1996 m.) ir I premija ARD tarptautiniame muzikos konkurse (2000 m.), Jarnoto vardas tapo plačiai žinomas Europos koncertų ir operos scenose: nuo Amsterdamo „Concertgebouw“, Vienos „Konzerthaus“, Londono „Wigmore Hall“ iki Niujorko „Lincoln Center“; jis dainavo svarbiausiuose operos teatruose bei festivaliuose. Dainininkas laikomas vienu ryškiausių savo kartos baritonų, gebančių derinti operą, oratoriją ir kamerinę vokalinę muziką. Nuo 2009 m. Jarnotas dėsto Roberto Schumanno aukštojoje muzikos mokykloje Diuseldorfe (Vokietija), veda meistriškumo kursus Europoje ir Japonijoje.

Vilniuje profesorius susitiko su LNOBT solistais stažuotojais, taip pat keturias dienas vedė atviras meistriškumo pamokas „Organum“ koncertų salėje, vainikuotas dalyvių koncertu gruodžio 5 dieną.

Dainininkų pasaulyje esate labai paklausus, įkvepiantis pedagogas. Garsėjate savo metodika, kurią drąsiai galima vadinti holistine mokymo filosofija. Kokie esminiai jos bruožai, kuo ji ypatinga? Ar svarbūs jums buvo jūsų paties mokytojai?

Savo didžiausiu mokytoju ir įkvėpėju laikau Rudolfą Piernay, kurio klasę Londono „Guildhall“ muzikos ir teatro mokykloje baigiau praeito šimtmečio pabaigoje, – geresnių neturėjau! Iš jo išmokau kelti sau ir studentams itin aukštus reikalavimus. Stengiuosi dirbti taip, kad jų instrumentai (balsai) būtų sveiki, ilgaamžiai ir skambėtų taip tobulai, kaip tik įmanoma. Laikausi konservatyvaus požiūrio studentus ugdyti nuosekliai, pradedant nuo nedidelių užduočių, smulkesnių vaidmenų. Mano supratimu, dainininkas, varžydamasis atrankose dėl darbo operos teatre, turėtų dainuoti tokį repertuarą, kurį būtų pajėgus atlikti pastatyme. Kalbu apie visą vaidmenį, o ne vieną operos personažo ariją.

Stebint mano darbą pamokoje galima išskirti du aspektus: problemos sprendimas ir natūralaus balso puoselėjimas. Identifikuoju konkrečią technologinę vokalo problemą atliekamame kūrinyje ir ją sprendžiu. Pateikiu studentui įvairių pratimų, būdų, padedančių laisvam, taisyklingam balso skambesiui. Dažniausiai to siekiu skirtingomis priemonėmis, nes kiekvienu atveju atlikimo skambesį formuoju pagal konkretaus balso galimybes. Kiekvienas balsas turi savitą, unikalią spalvą, charakterį. Visų šių savybių santykis lemia skirtingus balso puoselėjimo būdus.

Nusakydamas mokymo filosofiją, sutikčiau, kad mano dėstymo būdas galbūt šiek tiek skiriasi nuo daugelio vokalo pedagogų. Iš pradžių būtina padėti jaunam žmogui suvokti savo skambesį, suprasti, kad nereikia (negalima!) kopijuoti dėstytojo ar mėgstamo dainininko: jis (ji) – tai ne tu. Tu privalai skambėti savaip. Tai mano mokymo atspirties taškas.

Ne mažiau dėmesio skiriu žmogaus psichologinei būklei, emociniam santykiui su studentu, kitaip tariant – holistiniam požiūriui į mokymą dainuoti. Žmonės juk tokie skirtingi! Vienas drąsiai priima naujoves ir nedelsdamas jas taiko. Kitas galbūt šimtus kartų permąsto tavo žodžius. Dar kitas nuolat abejoja, ar apskritai geba dainuoti. Vieniems reikia ugdyti savivertę, kitiems – padėti pažaboti aroganciją. Vokiečiai turi taiklų žodį Ganzheitlich (vientisumas, vienovė). Dirbu ne vien su dainininko balsu, bet su asmenybės visuma: charakteriu, jausmais, norais, ambicijomis, siekiais, skausmais, traumomis, pomėgiais.

Kalbamės po intensyvios jūsų darbo su LNOBT solistais stažuotojais dienos. Pasidalinkite įžvalgomis apie jų dabartį ir perspektyvas.

Kalbant apie jauną menininką profesionalą labai svarbu suprasti, kad studijų proceso pabaiga retai sutampa su mokymosi pabaiga ar juolab asmenybės branda. Dažniausiai pastaroji ateina bent keletu metų vėliau. Šiam augimo etapui labai svarbu platus išsilavinimas, konteksto suvokimas, psichologijos išmanymas, kad išties suvoktum, ką, kodėl ir kaip dainuoti. Anglai savo švietimo sistemoje turi sąvoką finishing school – tai subtilūs paskutiniai štrichai, vainikuojantys bazinius įgūdžius ir žinias. Panašiai ir dainininkas, ruošdamasis profesiniam gyvenimui, turi pereiti brandinimo etapą.

Dažnai sutinku studijas baigusių dainininkų ir jaučiu jų nepasitikėjimą savo jėgomis, norą gauti daugiau žinių ir, žinoma, patirties stoką. Jūsų teatro stažuotojai, su kuriais šiandien susitikau, – ne išimtis, nors visi turi didžiulį potencialą ir puikius balsus. Šiandien jų profesinio gyvenimo etape reikalingas pagalbininkas, mentorius, kuris šlifuoja talentą it deimantą iki spindėjimo, padeda dainininkams išties įgauti pasitikėjimo savimi, atrasti skirtingų atlikimo stilių pojūtį, išauginti save kaip stiprią, nepriklausomą meninę individualybę.

Diskutuojame su LNOBT vadovybe apie ateities bendradarbiavimo perspektyvas. Savo žiniomis ir patarimais mielai prisidėčiau prie jūsų operos solistų balsų finishing school. Tiek mano turimos kompetencijos, tiek kontaktai su skirtingo repertuaro specialistais bei agentūromis leistų jūsų trupės solistams nenustoti tobulėti, galbūt atvertų jiems platesnius karjeros galimybių horizontus.

Su kokia realybe susiduria dainininkai po studijų, pradėję savarankišką profesinį gyvenimą? Pasidalinkite savo klasės absolventų sėkmės istorijomis. Gal tarp jų yra ir lietuviškų pavardžių?

Iš tiesų visas mokymosi procesas yra asmenybės augimo kelionė. Nebūtinai to kelio tikslas – svaiginanti dainininko karjera. Vertinga tai, kad žmogus bręsta kaip asmenybė, gilinasi, mokosi, sužino. Labai džiaugiuosi keliais buvusiais studentais, kurie savo pašaukimą atrado tapdami operos teatrų direktoriais. Esu tikras, kad tuose teatruose dainuojantiems solistams sudaroma itin gera ir patogi darbui atmosfera, nes procesu rūpinasi žmonės, iš vidaus pažįstantys dainininko darbo specifiką.

Natūralu, kad jauni dainininkai, kuriems padedu augti, dažniausiai svajoja apie sėkmingą karjerą ir, tiesą sakant, gana dažnai mano klasės atstovams pavyksta gauti gerus kontraktus. Įdomu stebėti, kaip po truputį keičiasi dainavimo meno scenos poreikių mados. Kadaise buvo labai vertinami dideli, stiprūs balsai. Šiuo metu impresarijams, garso įrašų prodiuseriams imponuoja ne tiek balso stiprumas, tvirtumas, kiek jo unikalumas, lankstumas, auksinio tembro skambesys. Kartu pageidautina, kad balsas būtų pritaikomas plačiam repertuarui. Kitaip tariant, rinkoje dabar vyrauja gražaus, kokybiško ir universalaus skambesio poreikis.

Lietuvos dainininkai mane žavi savo tvirtybe ir atsidavimu tam, kuo užsiima. Jiems būdingas perfekcionizmas, kuris, viena vertus, lemia darbštumą, kryptingumą, tačiau neretai ir tam tikrą neužtikrintumą, pasiekimų džiaugsmą be pagrindo lydi nesėkmės nuojauta. Esu tvirtai įsitikinęs, kad iš visų dainininkų, su kuriais yra tekę dirbti, lietuviai patys darbščiausi. Jūsiškiai puikiai moka siekti tikslo, paskirstyti energiją, koncentruotis. Ir tai duoda rezultatų – lietuviai po truputį užkariauja pasaulio scenas, o tai, turint omenyje nedidelę šalies populiaciją, nuostabu!

Pirmi mano klasės studentai iš Lietuvos buvo Tomas Kildišius ir Ilja Aksionovas. Iljos barokinis tenoras dabar skamba visame pasaulyje koncertuojančio garsiojo prancūzų senosios muzikos ansamblio „Les Arts Florissants“ sudėtyje, taip pat jis yra Manheimo operos teatro stažuotojas. Tomas, reto tembro basso cantante savininkas, antrą sezoną kaip stažuotojas dainuoja Bylefeldo teatre Vokietijoje, nuo ateinančio sezono taps trupės nariu. Elena Sverdiolaitė – soprano spinto – šį sezoną dainuoja Vupertalio ir Eseno teatruose, jos karjera šiuo metu įgyja pagreitį. Šiek tiek statistikos: Eleną ir Tomą globojančios agentūros teigimu, per metus Vokietijos teatrai pasiūlo vidutiniškai 45 darbo vietas solistams. Per vienus metus net trys mano klasės lietuviai laimėjo konkursus į laisvas vietas. Juk jūsų tik gal apie du milijonus – argi tai ne įspūdingas rezultatas!

Šiuo metu mano klasėje studijuoja ir savo karjeros valandos laukia Grantas Šileikis, Marius Prižgintas, Rasa Dzimidaitė. Ir dar bent trys pianistai iš Lietuvos, dirbę arba dabar dirbantys mano klasėje: Austėja Valušytė, Saulė Pukinskaitė ir pats puikiausias Lied pianistas – Gustas Raudonius. Su juo bendradarbiaujame jau penkerius metus, daug dirbome prie Lied interpretacijų, neseniai kartu įrašėme naują dainų albumą.

Stebint jūsų veiklą galima matyti, kad mielai dalinatės scena su studentais ar jaunesniais kolegomis. Ar tai vienas iš jūsų mokymo metodų – skatinimas tobulėti savo pavyzdžiu?

Noriu padėti jauniems menininkams, laikau tai savo misija. Kas gali būti gražiau, nei matyti, kaip dėl tavo patarimų atsiveria ir skleidžiasi talentas. Darbas su puikiais, talentingais ir darbščiais studentais maitina mano būtį, laikau tai privilegija. Dalinimasis scena – vienas iš šio darbo būdų. Naujausias toks projektas ką tik baigėsi. Neilgai trukus turėtų pasirodyti albumas, kurį įrašėme su Gustu Raudoniumi. Jame skamba septynios ankstyvosios Albano Bergo dainos, Roberto Schumanno „Liederkreis“, op. 24, ir keturios paskutinės Richardo Strausso dainos. Šiuo projektu išsikėliau iššūkį – po dvidešimt vienų metų grįžau prie kadaise mane išgarsinusio repertuaro. Savo nuostabai, rezultatu esu daugiau nei patenkintas – balsas skamba net lanksčiau ir įvairiau negu jaunystėje. Galbūt besigilindamas į pedagoginį darbą ir pats šio to išmokau (šypsosi).

Labai džiugina jūsų dėmesys Lietuvos menininkams, tai didelė paskata jų tobulėjimui. Lauksime kitų jūsų meistriškumo pamokų ir koncertų. Ačiū už pokalbį.

Autorius: 7 meno dienos

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama