Uždaras ratas
7 meno dienos
Turinį įkėlė
Spalio 30 d. Šiaulių fotografijos muziejuje atidaryta vieno svarbiausių Lietuvos humanistinės fotografijos kūrėjų Aleksandro Macijausko fotografijų paroda „Gyvenimo ratu“. Joje eksponuojami originalūs atspaudai iš žymiausių šio autoriaus fotografijų ciklų suteikia progą susipažinti su Lietuvos fotografijos klasika ar iš naujo ją prisiminti. Be to, kuratoriaus Valentyno Odnoviuno sumanymas parodos koncepciją ir struktūrą pagrįsti Didžiojoje Britanijoje 1991 m. išleista Macijausko knyga „Mano Lietuva“ (Daniela Mrázková, Vladimír Remeš (sudaryt.), My Lithuania. Aleksandras Macijauskas. London: Thames and Hudson, 1991) padeda į Lietuvos fotografiją pažvelgti iš šalies – ne lietuvių kuratorių ar fotografijos tyrinėtojų akimis – ir taip galbūt atrasti naujas gerai žinomų darbų interpretacijos perspektyvas.
Parodoje žiūrovus pasitinka Macijausko kūriniai iš žinomiausių jo fotografijų ciklų, pristatomų ir minėtoje knygoje: „Demonstracijos“ (1965–1985), „Lietuvos kaimo turguose“ (1968–1987), „Vasara“ (1974–1984) ir „Veterinarijos klinikose“ (1977–1994). Kiekvieną iš šių ciklų parodoje reprezentuoja jau Lietuvos fotografijos ikonomis tapę darbai ir keletas ne taip dažnai publikuojamų ar eksponuojamų fotografijų. Be to, parodoje galima išvysti ir mažiau žinomų atskirų fotografijų, nepriklausančių minėtiems ciklams. Toks pasirinkimas atrodo vykęs ir motyvuotas – parodos lankytojams suteikiamas atpažinimo malonumas ir žadamas atradimų džiaugsmas. Kita vertus, gana nedidelėje erdvėje pristatant net keletą dešimtmečių autoriaus plėtotus fotografijų ciklus sunku tikėtis išsamaus jų atskleidimo. Vis dėlto ekspozicija atgaivina atmintyje nešiojamą Macijausko kūrybos vaizdinį, o tiems, kam šis autorius mažiau pažįstamas, gali pasitarnauti tarsi vizualūs greatest hits, padėsiantys atrasti svarbią Lietuvos fotografijos istorijos dalį.
Macijauskas atstovauja fotografų kartai, kuri XX a. 7-ajame dešimtmetyje ne tik suformavo ryškią lietuviškos humanistinės fotografijos kryptį, dar vadinamą Lietuvos fotografijos mokykla, bet ir įtvirtino ją instituciškai: parodomis, leidiniais, edukacija bei įkuriant tuomet vienintelę visoje Sovietų Sąjungoje Fotografijos meno draugiją (dabar – Lietuvos fotomenininkų sąjunga). Lietuvos fotografijos mokyklos kūrėjai, nors kiekvienas skirtingai, savo darbuose perteikė iš esmės tą patį tikėjimą žmogiškosios prigimties, patirčių ir vertybių universalumu. Fotografija jiems buvo būdas tikro gyvenimo akimirkas parodyti kaip apibendrintos prasmės vaizdines metaforas, perteikiančias šią humanistinę pasaulėžiūrą.
Macijauskas taip pat siekė vaizdais papasakoti daugiau, nei gali parodyti regimybę fiksuojanti fotografija, įžvelgti gyvenimo reiškinių esmę ir apibendrinti ją atvaizduose. Knygoje „Mano Lietuva“ fotografas teigė, kad veterinarijos klinikose jį „domina dvasia, kuri veda gydančias senstančio, kampuoto veterinarijos chirurgo rankas, dvasia, kuri nušviečia klausiančius studentų veidus ir pripildo vilties maldaujančias, skausmo perkreiptas baltos karvės akis“ (p. 85). Panašiai Macijauskas žvelgė ir į kitų žymiausių fotografijų serijų herojus, žmones ir gyvūnus: kaimo turguose jis matė visą Lietuvos žmonių įvairovę ir jų veiduose įžvelgė geraširdžio, bet su savomis ydomis žmogaus prigimties esmę; Baltijos pajūris fotografui atrodė kaip absurdo teatro scena, kurioje poilsiautojai atkartojo didmiesčiuose niekada nesibaigiančią „kovą dėl vietos po saule“, tik ji čia įgijo pažodinę prasmę; sovietinių laikų paraduose Macijausko dėmesį traukė ne oficialios eisenos, bet žmonių susitikimai, santykiai ir bendravimas iki prasidedant paradui, kontrastas tarp linksmybių ir jų nuošalyje liekančių žmonių, kurie tartum atsisveikino su gyvenimo švente. Apibendrinantis, filosofiškas Macijausko žvilgsnis leido jam sukurti ir bene žymiausią darbą „Ratas“ (1967), kuriame, atrodytų, niekuo neypatinga akimirka virsta žmogaus gyvenimo ciklo vaizdine metafora. Ši garsi Macijausko fotografija tapo parodos ne tik vizualiniu akcentu, bet ir idėjiniu leitmotyvu bei padiktavo jos pavadinimą „Gyvenimo ratu“.
Eksponuojamos „serijos kartu žymi egzistencijos ratą, kurį Macijauskas stebėjo Lietuvoje: kaimo ir miesto gyvenimo ritmus, jo ritualus, absurdus ir tylų heroizmą“, – teigiama parodos anotacijoje. Be to, pažymima, kad paroda sumanyta kaip „apmąstymas apie [...] gyvenimą, patiriamą tarsi sūkuryje, kuriame susipina ramybės ir sumaišties akimirkos“. Viena vertus, taip išryškinama autoriaus pasaulėžiūra, kuriai būdingas beveik mitinis gyvenimo ciklo pajautimas ir žmogaus vaizdinys, susiejantis dvasines vertybes ir žemišką netobulumą. Kita vertus, parodoje dar kartą iliustruojant šį, jau įsitvirtinusį Macijausko kūrybos supratimą, tarsi uždaromas jo darbų galimų interpretacijų ratas, nuošalyje paliekant kitus – galbūt ne tokius esmingus, bet šiandien ne mažiau aktualius – fotografo kūrybos aspektus ir tos kūrybos sklaidos aplinkybes.
Pastarųjų svarbą mini ir parodos kuratorius Odnoviunas: „Knyga „My Lithuania“ („Mano Lietuva“), sumanyta dar paskutiniais Sovietų Sąjungos metais, bet išleista jau po jos žlugimo, tampa dvejopu dokumentu – ji fiksuoja vieno menininko gyvenimą mikrolygmeniu ir atspindi visos epochos virsmą makrolygmeniu.“ Šios aplinkybės, regis, buvo svarbios ir patiems leidėjams, nes knygos pradžioje kartu su kita bibliografine informacija įrašyta: „Visos fotografijos buvo sukurtos 1966–1986 m., o tekstai buvo parašyti ir redaguoti iki Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos 1990 m. kovo 11 d. ir vėlesnių įvykių.“ Tai ne tik primena apie „epochos virsmą“, bet ir skamba kaip paaiškinimas, jei ne pasiteisinimas, dėl tam tikro knygos sudarytojų Danielos Mrázkovos ir Vladimíro Remešo neužtikrintumo, kaip ir kokiame kontekste pristatyti Macijausko kūrybą. Pabaigos žodyje, beje, pavadintame „Macijauskas ir šiuolaikinė sovietinė fotografija“, jie rašo, kad Macijauskas „darė įtaką fotografams iš visos SSRS ir buvo vis labiau atpažįstamas likusiame pasaulyje kaip galbūt įspūdingiausia [...] sovietinės fotografijos figūra“ (p. 137). Tačiau tame pačiame straipsnyje jo autoriai Macijauską laiko lyderiu fotografijos judėjimo, kuris išreiškė lietuvių susidomėjimą turtingomis gimtosios šalies tradicijomis, atspindėjo tautinės ir kultūrinės tapatybės sužydėjimą. Mrázková netgi lygina fotografijos reikšmę tautinės savimonės atgimimui su Baltijos šalyse populiarių dainų švenčių svarba. Be to, knygoje teigiama, kad Macijauskas kartu su kitais Baltijos šalių fotografais reikšmingai prisidėjo prie kūrybinių pokyčių to meto sovietinėje fotografijoje: „Jie sėkmingai metė iššūkį dirbtinėms propagandinėms klišėms, naudotoms reprezentuoti laimingam ir sočiam gyvenimui socialistinėje šalyje“ (p. 140). Taigi knygos sudarytojai, atrodo, tuo pat metu buvo įsipareigoję ir istoriniam tikslumui (įvardinti to meto Lietuvos priklausomybę Sovietų Sąjungai), ir tiesai (išryškinti Baltijos šalių tautinį savitumą, kultūrinę rezistenciją). Todėl parodos kuratorius teisingai pastebėjo, kad Macijausko knyga „Mano Lietuva“ yra lūžio laikotarpio ženklas, tačiau šis kontekstas ir jo keliami klausimai liko labiau išeities tašku rengiant parodą ir netapo savarankiška jos tema.
Vis dėlto dekolonizacijos ir Lietuvos fotografijos pristatymo pasaulyje klausimai nėra tik istoriniai, jie išlieka aktualūs ir šiandien. Pavyzdžiui, 2024–2025 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijų namuose veikė vokiečių kuratoriaus Thomo Schirmböcko kuruota kito Lietuvos fotografijos klasiko Antano Sutkaus paroda „Saldus (nomenklatūros) gyvenimas“, kuri turėjo „atkreipti dėmesį į autoritarinių ir diktatūrinių sistemų keliamą pavojų“. Tačiau kadaise Sutkaus įamžinti sovietinės nomenklatūros gyvenimo vaizdai, atitolę laike ir atriboti nuo savo tiesioginės paskirties bei konteksto parodų salės sienų, atrodė tiesiog kaip praeityje likusio gyvenimo būdo iliustracijos, lydimos sovietinius laikus primenančio parodos ir jos leidinio dizaino. Todėl galima pagrįstai klausti, kiek užsienio leidėjai, kuratoriai, o šiandien jau ir mes patys gebame nepasiduoti sovietinės praeities egzotizavimui.
Tą patį klausimą retrospektyviai galima užduoti ir apie knygą „Mano Lietuva“: kodėl joje lietuvių autorius buvo siejamas išskirtinai su Sovietų Sąjungos fotografijos ir literatūros kontekstu, jei jau tuomet buvo įvykę svarbūs Macijausko kūrybos pristatymai prestižinėse Vakarų šalių meno institucijose (pvz., Fotografų galerijoje (Photographers’ Gallery) Londone 1974 ir 1980 m., Venecijos bienalėje 1979 m., San Fransisko modernaus meno muziejuje 1981, 1985 ir 1987 m., „Aperture“ galerijoje Niujorke 1989–1990 m.)? Šie pačioje knygoje „Mano Lietuva“ pateikti faktai suteikia knygos rengėjų neišnaudotą galimybę atskleisti Macijausko kūrybos vertę ne tik uždarame Sovietų Sąjungos, bet ir pasauliniame kontekste, pristatyti ją ne vien kaip kitokią sovietinę fotografiją, bet taip pat akcentuoti jos modernumą, neapribotą istorinių aplinkybių ir lėmusį lietuvių autoriaus kūrinių eksponavimą kartu su garsiausių pasaulio fotografų darbais.
Galimybė į pirmą planą iškelti fotografijų sukūrimo ir sklaidos kontekstus, o juose kylančius probleminius klausimus išplėtoti iki parodos temos ypač aktuali atrodo tuomet, kai pristatoma Lietuvos fotografijos klasika, kurios meninė kokybė ir vieta mūsų šalies bei pasaulio fotografijos istorijoje jau nereikalauja pakartotinio įvertinimo. Tokią galimybę taikliai ir gana intriguojančiai atvėrė Aleksandro Macijausko paroda Fotografijos muziejuje, bet ją iki galo išnaudoti dar teks kituose šio fotografo kūrybos pristatymuose ateityje.
Paroda veikia iki gruodžio 28 d.
Šiaulių fotografijos muziejus (Vilniaus g. 140, Šiauliai)
Teksto publikaciją finansavo LR Kultūros ministerija
Autorius: 7 meno dienos
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
